Kiekvienam žmogui yra duodamas Šansas – prasiveržti iki Tiesos ir žinių Vartų. Bet tam, kad išeiti į tokį lygį, pirmiausia būtina nugalėti savojo egoizmo imperiją... Tai yra, įveikti visą kompleksą Negatyvumo, esančio kiekvieno galvoje, įveiki tą akylą savo Gyvuliško prado Sargą, kas deja daugeliui ir tampa neįveikiama kliūtimi...
O visos gyvenimo baimės – tai tik konkrečios individų mintys. Todėl tokie žmonės tik stengiasi provokuoti kitus žmones jomis, kas ir bendrai projektuojasi į didžiąją visuomenės dalį. Tai yra, savo mintimis žmonės gimdo sau iliuziją ir po to joje patys gyvena.
Daugelis problemų kyla todėl, kad žmonės nemoka identifikuoti savo minčių atsiradimo šaltinio, vienu ar kitu momentu skirti kieno valios palydovais jie yra. Nors tai padaryti nėra taip jau ir sudėtinga, jei turėti žinias ir norėti tapti dvasiškai geresniu.
Tokia informacija ne visada visiems patinka. Sakyčiau atvirkščiai, dažniausiai nervina ir nepatinka. Žinoma, žmogus šokiruotas atsivėrusia jam Tiesa ir vietoje to, kad iš jos suformuoti savo vidinę tvirtą atramą, skuba surasti išorinę atramą šiame išoriniame materialiame pasaulyje. Tai tarsi savotiškas testas, nes labiausiai nepatinka ir nervina būtent tai, kame ir yra problemos, kas skaudžiausia pačiame žmoguje, tai su kuo negali susitvarkyti. Tada tokia informacija sukelia nepasitenkinimą. Štai tada ir nutrūksta tas gyvuliukas, štai tada ir prasideda kaltų ieškojimas išorėje...Nors tai, kaip sakiau, tik išryškina tokių žmonių vidines problemas, parodo būsimą darbo lauką...
Kaip sakoma, protingam žmogui tai tik pretekstas darbui su savimi, pašalinat tą “destruktyvumą”, o kvailam, tai tik pretekstas dar daugiau piktintis ir dar labiau grimzti į dugną, apsikrovus sunkiu negatyvu...
Kodėl Tiesa, apie savo giluminius jausmus, iššaukia pas žmogų baimę? Kas iššaukia pas žmogų tinginystę, baimę netgi susipažinti su tokia informacija, kardinaliai keičiančia jo likimą? Kodėl bijo prisipažinti, jog klydo?
Jei įsigilinti į tai, į visus tuos prieštaravimus, kurie atsiranda žmoguje ir manipuliuoja jo sąmonę, tai galima nesunkiai pastebėti pagrindinį Gyvuliško prado instrumentą – jo didenybę išdidumą, tai yra tai, kas priešpastatyta bet kokiam švariam dvasinio pasaulio pasireiškimui, tai, kas virš dvasinio pasaulio išaukština savo nepakartojamą „Aš“.
Todėl visa taip vadinama “destrukcija” yra ne kur nors kitur, o jūsų pačių galvose, ten visos jų priežastys ir jų sprendimai. Žinoma, kaip įmanoma tas žvėrelis priešintis, pastoviai ieškant kaltų išorėje, kaltins bet ką, bet kur ir net informaciją, kurios niekas nevertė net skaityti, tik žinoma ne patį save.
Nors bet kokia informacija yra vienaip ar kitaip vertinga, nepriklausomai nuo to, kaip tas žinias panaudojo žmogiškasis Ego.
O štai žmogiškos prigimties dėsnis skelbia: kad žinių nebuvimas arba jų ignoravimas, visada gimdo ir gimdys baimę, o baimė tada įjungia individualią kiekvieno žmogaus vaizduotę.
Tačiau žmogus visada turi šansą, visada turi teisę rinktis, ar toliau “amsėti” ir “kandžiotis”, ginant savo vidinį “žvėrelį”, ar vis tik sutramdyti jį, kažkaip pradėti kontroliuoti tai. Patiems daryti bangas ir po to ieškoti priežasties, kodėl taip banguoja išorėje, neverta.
Gal reiktų į savo mintis atkreipti dėmesį. Gal tada aiškiau pamatysite iš tikro tai, ką patys kuriame, vietoje eilinio "atpirkimo ožio" paieškos išorėje.
Pas kiekvieną žmogų yra savas Tiesos pažinimo kelias ir kartais per daugybės klaidų ir išbandymų įveikimą. Žinau, kad tai nėra taip paprasta ir lengva, kada daugiau patinka ego tenkinantys užliūliavimai apie tai, kokie mes dieviški ir protingi, kad tik sparnelių trūksta. Žinau, kad dar dažnai mes pakimbam ant įvairių savo ego kabliukų, bet toks įveikimas yra būtina, jei norime toliau tobulėti, jei norime toliau eiti tikru dvasiniu keliu. Žmogaus protas gali lengvai judėti nuo vieno kraštutiniškumo prie kito, tuo pačiu sukuriant jame sumaištį ir nestabilumą. Tik nuosekliesiems ir tvirtai nusistačiusiems atsiveria tokios galimybės judėti pirmyn.
Šį vidinį savo “diktatorių” reiktų vis tik sutramdyti ! Kitaip.. žaisime begalinius “ego” žaidimus ir būsime lengvai manipuliuojami, bei tampomi už pasipūtusio “ego” silpnybių... Kada žmogus remiasi egocentrizmu ir savimeile, pas žmogų susiaurėja sąmonė, ji užtrumpina tik ant savęs mylimo. Vaizdžiai tariant, žmogus, kaip narcizas, tampa nieko aplinkui apart savęs nepastebintis.
Niekas taip lengvai nepasiduos be kovos, tai vertėtų suprasti. Kuo daugiau žengsi į dvasinę pusę, tuo sutiksi stipresnį pasipriešinimą iš priešingos pusės. Nuo tų negatyvių jausmų gimsta pavyduliavimas, nusivylimas, įsižeidimas, gailestis sau, noras kontroliuoti, teisti kitus, kaltinti ką nors, pasikeitimų baimė.
Kada mūsų veiksmų nuo jausmų, Tiesos paieškoms taps žymiai daugiau, nei žodžių, nuo proto, dėl savo Ego gynybos, tai tada gal ir pažinsime tą Tiesos grūdą, kuris slypi kiekviename iš mūsų.
Jus išmokė neklausyti, negirdėti ir nepripažinti. Išmokė vadinti žmogumi tokią būtybę, kuri viskuo panaši į milijonus kitų būtybių. Vienodai galvojantys, vienodai veikiantys, vienodai svajojantys. Su vienodais minčių ir jausmų “antspaudais”. Jus išmokė nepasitikėti savo jausmais ir labai jų nesureikšminti, bet jie vis tik vaidina akivaizdų vaidmenį mūsų sugebėjime pažinti. Priklausomai nuo to, koks aspektas paims viršų mumyse, spręsis planetos likimas ir be abejonės visos žmonijos likimas. Ar vis tik kalbės Tiesą, ar įsivyraus tyla?
Problema yra tame, kad žmonės šiame materialiniame pasaulyje dažniausiai nori tapti reikšmingais prieš kitus žmones, patenkinant savo Gyvuliško prado ambicijas, o ne stengiasi įrodyti Dievui, kad jie verti vadintis Žmogumi.
Todėl kiekvienas savo viduje turi pasverti, kokios gali būti pasekmės, nuo tiesos ištarimo ir kokios pasekmės – esant taip vadinamai tylai. Kartais tai labai skausminga. Tačiau mes evoliucionuojame – ir tai turi tik dar daugiau įkvėpti, o ne baugintis pačiam ir bauginti kitus.
Atspirties taškas yra pačiame žmoguje – tai Meilė, vedama vidinės išminties. Ir ji nepriklauso nuo išorinių rezultatų. Jos neveikia nei baimė, nei titulai ar mokslo laipsniai, nei turtai ar pinigai, nei aplinkinių nuomonės ar aplinkiniai žmonės. Jos nereikia pastoviai ginti ir teisinti, o reikia tik tyliai dėl savęs surasti.
Kai žmogus tai supranta – jis turi gilų tikėjimą tuo, kad yra dieviška visatos išraiška, jis tai žino. Tai galinga Jėga, stipresnė už visus išorinius poveikius ir ambicijas.
Norite jūs to ar ne, suvokiate ar ne, bet mes pastoviai kuriame. Taip pat, kaip medis pastoviai auga, kol gyvas, taip ir mūsų kūrimo procesas pastoviai teka. Viskas, ką gauname – yra mūsų pačių darbas. Ir kuo greičiau tai suvoksime, tuo mums bus geriau... Pradėti reikia nuo savęs ir tik nuo savęs, kadangi nuosavas Visatos centras – tai mes ir tik mes, o ne kažkas kitas. Galutiniame rezultate Tiesa visada yra gydoviška, nors ir koks skausmingas nebūtų jos priėmimas.
Todėl mes niekuo nekalti prieš Dievą. Mums tik reikia atleidimo patiems sau. Jeigu jaučiame, kad negalite atleisti kitiems, vadinasi mums pradžioje reikia atleisti pačiam sau.
Tai kruopštus ir subtilus, kasdieninis darbas. Tai viso mūsų gyvenimo darbas. Ir ypatingai jis svarbus dabar, kai iškyla į paviršių įvairios programos, kurios mūsų buvo kuriamos per daugelį įsikūnijimų. Bet kuri išorinė situacija, negatyvo provokacija, iš kitų žmonių pusės, yra kaip signalas asmeniniam darbui su pačiu savimi, atitinkamos patirties įgijimui savęs tobulinime.
Žmogau! Pats savyje atskirk grožį nuo išsigimimo. Nusipurtyk marą nuo savęs... Ar bus kūrimo rezultatas pozityvus, ar negatyvus – priklauso nuo žmogaus pasirinkimo, jo prioritetų ir kasdieninių įpročių, mastymo rūšies, ant kiek jis moka koncentruoti ir disciplinuoti savo mintis ir emocijas.
Kad ir kaip begyventum, nutraukti ryšių su aplinkiniais žmonėmis tu negali. Savo elgesiu gali tik regzti pinti vienokį ar kitokį tinklą, į kurį gaudai kitus žmones ir patenki pats. Tu kuri vienokią ar kitokią, gėrio arba blogio atmosferą... todėl savo šviesą gali apriboti tik pats žmogus.
Kad būti pastoviu ir nuosekliu savo dvasiniame kelyje, reikia tiksliai žinoti, ką tu savo gyvenime nori pasiekti, koks tavo galutinis tikslas. Jei nėra tikslo – nėra ir gyvenimo, kadangi gyvenimas – judėjimas nukreiptas į tikslą. Išmintingo žmogaus gyvenime nebūna nesėkmių – yra tik patirtis, ir kartais ji negatyvi.
Nereikia bijoti savo Gyvuliško prado atakų, reikia suprasti, jeigu jis jau aktyviai ėmėsi jūsų, vadinasi jūs jau kažko verti šiame pasaulyje dvasiniu atžvilgiu. Vadinasi reikia dvigubai daugiau sustiprinti dėmesį į savo Dvasinį pradą. Nes Gyvuliškas pradas neeikvoja savo jėgų dėl to, kas ir taip yra paklusnus jo palydovas.
Nesivelsiu į tolimesnius svarstymus ir polemikas, nes tai ilgas ir nesibaigiantis procesas, kur svarbiausias išvadas pasidarys kiekvienas pats, priklausomai nuo savo dabartinės padėties dvasiniame kelyje… Nebūtina pritarti tam kas čia parašyta, nes:
Kam aš rašau šitas eiles,
Tikriausiai sau ir dėl savęs.
Dabar tik pradedu suprast, nes
Daugel metų aklas buvęs,
Jok protas – tai akmuo ant kelio, kuriuo tu eisi.
Na ne, gal ištisa uola.
Kurios taip paprastai neperšoksi ir neapeisi,
Jei nori Sielą apkabint šalia.
O lipt per akmenis aštrius į viršų, po to
Ir vėl žemyn nukrist,
Dėl nuolaidų saldžių, nuo proto
Tada dar sykį šliaužt išdrįst.
Ne kiekvienam tai duota.
Ten apačioj, taip šilta ir saldu,
Nes protas jums išduos kas padiktuota,
Nuo Gyvuliško prado, su kaupu.
Saldžių iliuzijų tau bus paduota.
Svarbu kad tu tik panorėtum,
Namų, valdžios ir turtų, gal šlovės, ar puotą.
Tas pats, svarbu norėtum.
Iliuzijoj tai bus paduota, ko panorėtum.
Vienoj iliuzijos, kitoj, tai nesvarbu.
Svarbu, kad žemiško norėtum.
Tai pagrindas – tabu.
Tas Gyvulys mūs, vieno bijo,
Tik šeimininko - Sielos.
Bet daugelis jos irgi bijo.
Gyvent be sąžinės - jiems maišo Siela.
Tokių žmonių aš negaliu suprast.
Toliau kentėt glėbį žvėries?
Tarnauti kelnėms, tame bandyti laimę rast?
Ir tai gyvenimas? - oi ne, ieškokit išeities.
Sakysit – „juk šitai taip sunku".
Tai nesunku, kai nuoširdžiai to sieki.
Tai tampa įdomu ir nuostabu,
Kai stengiesi įgyt žinių, judėt į priekį.
Ir pasirinkt akimirką, ne Amžinybę?
Kame gi to prasmė?
Su Siela būsi iki begalybės.
Susijungimas – Štai kur gyvenimo esmė.
O toks gyvenimas, kaip kelnės, tada jau nesuplyš
Ir Sielos tu nesunešiosi niekados.
Todėl, darydamas sprendimą – nesuklysk
Ir tau gyvenimas dar šansą dovanos.
Su pagarba ir Meile...
|