Daugumos žmonių pagrindiniai siekiai gyvenime – sėkmė ir laimė. Tačiau dauguma šiuolaikinių žmonių nežino, kaip pasiekti šių dviejų savo iškeltų tikslų. Dėl savo nelaimių žmonės linkę kaltinti likimą, dievus ir ką tik nori, tik ne patys save.

Kodėl? Tik todėl, kad niekas jų to nemokė, o ir jie patys to nesimokė. Kaip mūsų mintys veikia mūsų gyvenimą, kaip teisingai reaguoti į sunkumus ir problemas, kaip kurti harmoningus santykius su aplinkiniais, kaip suprasti savo pašaukimą šiame pasaulyje ir gyventi pagal jį – tai tik dalis pagrindinių klausimų, į kuriuos turime sau atsakyti, jei norime pasiekti sėkmės ir laimės.

Žmogus negali tobulėti, jei jo mintis ir poelgius valdo bei tironiškai kontroliuoja aistros. Tokio užvaldymo pasekmė – silpna dorovė ir nesugebėjimas skirti Tiesą. Dėl to netobuli žmonės mato iškreiptą realybę, ir, patys to nesuvokdami, gyvena iliuzijose. Kai neturime savęs, tada mums visko trūksta.

Jei žmogus neauga dvasiškai, jo dvasia tarsi uždaroma, ji sustingsta. Tačiau gyvenimas yra judėjimas, ir jei dvasia užmigus, žmogus pradeda kabintis į išorines formas, išorinį blaškymąsi, kurie tik sudaro judėjimo iliuziją, bet niekaip nepadeda tobulėjimui.

Kas yra likimas? Tai, ką žmonės vadina likimu, iš tiesų yra griežti Visatos dėsniai, kurie veikia mūsų gyvenime. Kai gyvenime prasideda problemos, dažniausiai mes kaltiname kitus žmones ir aplinkybes. Mes jų nekenčiame, kovojame su jais ir stengiamės pašalinti iš savo gyvenimo. Ir nesuprantame, kad jie – tiesiog likimo vykdytojai, partneriai, o likimo šaknys – mumyse, mūsų viduje.

Kiekvienas vaikas gimsta su tendencija tikėti ir mokytis to, ko ji moko. Dvasinė suaugusiojo įtaka vaikui beribė: dvasinis tyrumas gali atverti geriausias vaiko savybes, o bedvasiškumas – sužaloti jautrią vaiko dvasią.

Reikia būti dėmesingais ir mokytis iš kiekvieno įvykio gyvenime. Jei būsime atidūs, gyvenimo dėsnių supratimas palengva ateis. Kiekvienas iš mūsų turi vidinę intuiciją, tačiau ne kiekvienas yra pasiruošęs ja naudotis. Pavyzdžiui, jei žmogus gyvena ne pagal Visatos dėsnius, tai jo intuicija neveikia. Jei jis šiuos dėsnius pažeidžia, tuomet intuicijos kanalas užsiveria. Kai elgiamės šiame pasaulyje grubiai, mūsų psichika atbunka ir pasidaro nejautri subtiliems signalams.

Kad tarnautume bendram tikslui, visiškai nebūtina laukti tinkamo momento ar paskyrimo į tam tikras pareigas. Kiekvienas pagal savo jėgas gali kasdien kažką padaryti bendram labui. Tyli kasdieninė veikla dvasiniame darbe itin svarbi. Triukšminga gali būti entuziazmo išraiška, tačiau ji greitai užgęsta kasdienybės šurmulyje.

Geraširdiškumas prasideda namuose. Pirmiausiai turime jį praktikuoti su tais, kuo rūpinamės ir kam esame įsipareigoję. Šią savo veiklą turime plėsti, ir tokiu būdu auginti savo kilniadvasiškumą ir pasiryžimą veikti bendram labui.

Šiandien žmonės gyvena labai laisvavališkai, įsitraukia į pinigų kaupimą, kuris juos taip apsvaigina, kad jie pradeda nekreipti dėmesio į kitų žmonių gerovę. Maža to – jie pradeda nepastebėti ir savo vidinės disharmonijos, ir todėl tampa griovėjais.

 Tačiau kai jiems sugrįžta jų pačių poelgiai, jie stebisi: "Iš kur tai? Kodėl? Juk aš toks geras!” Gyvenimo problemos – tai tik atgalinis ryšys, Visatos reakcija į mūsų nemokšiškus veiksmus. Pagrindinis mūsų gyvenimo dėsnis – visi mūsų veiksmai sugrįžta mums patiems. Su kokia jėga – pozityvia ar negatyvia – mes veikiame į išorę, su tokia pat jėga mums sugrįžta atsakymas. Tai ir yra likimas.

Blogiausia, ką gali žmogus padaryti – pirmasis pradėti sėti nesantaiką. Toks žmogus ardo harmoniją ir sėja priešiškumą, todėl turi dėti visas pastangas, kad atkurtų harmoniją. Namų harmonija plinta ir daro pasaulį harmoningesnį, o disharmonija namuose plisdama nuodija ir aplinkinį pasaulį.

Spąstai siekiantiems išminties: laukti, kad aplinkiniai atitiks idealus, kai mums patiems kartais sunku net priartėti prie sau išsikeltų idealų.

Tas, kuris nori kažkokio daikto, tampa mažesnis, nei tas daiktas; tas, kuris kažką atiduoda, tampa didesnis už tai, ką jis atiduoda.

Jei žmoguje disharmonija, tai kaip jis gali skleisti harmoniją?.. Kai protas ir kūnas kovoja, o dvasia trokšta kažko šviesaus – gimsta disharmonija. Žmogus spinduliuoja harmoniją tuomet, kai yra tos harmonijos šaltinis, t.y., pirmiausiai jis yra harmonijoje su savimi. Ir tik būdamas harmoningas, žmogus atranda Vienybę – su viskuo, kas gyva ir su Dievu.

Vienas esminių gyvenimo valdymo principų – mokytis dirbti su savimi, o ne su aplinkybėmis. Pokyčiai mūsų gyvenime ir pasaulyje prasideda nuo savęs keitimo. Pasaulis – mūsų visų projekcija. Jis darosi vis agresyvesnis, nes vis grubesnis darosi žmonių vidinis pasaulis.

Žmogus negali iš karto įšokti į Vienybę. Yra tokių, kurie nekenčia savo artimųjų, bet myli tuos, su kuriais neturi giminystės ryšių. Jie klysta manydami, kad gali nemylėti savo brolio, o broliu laikyti kitą žmogų – tai reiškia, kad gyvenimo pamoka liko neišmokta. Nekęsdami mes didiname nesantaiką, o štai mylėdami galime pažadinti gėrį žmoguje.

Nusiteikimas gėriui – tik nedidelė pozityvaus mąstymo dalis. Antras, daug svarbesnis pozityvumo principas – mokėjimas teisingai reaguoti į iškilusias gyvenimo problemas. Žiūrėti į jas pozityviai – reiškia suprasti, kad jos nurodo mūsų netobulumą. Patiriamus sunkumus gyvenime turime priimti kaip pamokas, o ne kaip bausmę.

Jei pradeda totaliai nesisekti, pirmiausiai reikia atsisakyti išdidumo, jame – daugelio problemų šaknys. Kaip mes elgiamės, kai mus užvaldo išdidumas? Mes nenorime mokytis iš problemų, nes tvirtiname, kad esame absoliučiai teisūs, o visi kiti – ne. Mes kaltiname visus ir taip dar labiau didiname savo nesėkmes. Taip mes kovojame prieš Visatos dėsnius, o jų neįmanoma nugalėti. Labai svarbu tai suprasti.

Jeigu kada nors, vaikydamiesi laimės, surasite ją, jūs, lyg ta senutė, kuri ieškojo savo akinių, pamatysite – laimė visą laiką buvo ant jūsų nosies.

Mokykimės būti ramiais ir išmintingais. Kai jūs ramūs ir išmintingi, jūsų veiksmai atitinka situaciją, ir jos neapjuodina neigiamos emocijos. Mes nepakankamai įvertiname pykčio jėgą. Apimtas pykčio protas negali adekvačiai suprasti ir vertinti realybę. Rezultatas – klaidos, ir visas gyvenimas – klaidų taisymas. Veiksmas, kurį įtakoja pyktis, liudija apie tai, kad jūs praradote savikontrolę ir negalite aiškiai mąstyti ir matyti. Tai ypač pavojingas kelias.

Visomis išgalėmis stenkitės padėti kitiems. Jei negalite suteikti džiaugsmo, tai bent jau nekenkite. Tai vienas svarbiausių mokymų. Jūs turite tapti žmogumi, kuris nekenkia kitiems – jei nesėjate blogio, tai daugybė žmonių neišgyvena jūsų galimo blogo elgesio pasekmių.

Kenkdami kitam, jūs netiesiogiai kenkiate sau. Padėdami kitam, jūs netiesiogiai padedate sau. Būkite išmintingi ir padėkite kitiems. Jei kenkiate kitam, jūs prisipildote neigiamomis energijomis, kurių pasekmes būtinai pajusite. Ir, priešingai – padėdami kitiems, jūs pildotės gėriu, kuris grynina jūsų dvasią ir atneša gerus rezultatus.

Kodėl žmonės serga? Dėl tam tikrų dėsnių, reguliuojančių visų gyvų būtybių gyvenimą, nežinojimo ar nepaisymo. Pavyzdžiui, miego ritmas – bioritmų dėsnis: turime gultis ne per vėlai, o keltis anksti. Jei to nesilaikome, organizmas eikvoja vis daugiau savo biologinės energijos atsargų ir pradeda senti. Turime laikytis ir tam tikrų mitybos taisyklių: maistas turi būti sveikas – ir produktai, ir paruošimo būdas. Taip pat psichologinė būsena, judėjimas, kvėpavimas, vanduo yra svarbūs… Deja, bet dauguma šiuolaikinių žmonių apie sveikatą pradeda galvoti tik tuomet, kai jų sveikata nusilpsta. O juk turėtų būti atvirkščiai: kai sveikata gera, reikia teisingai gyventi ir ją palaikyti – ir tai visai kitoks požiūris į sveikatą.

Kas nemoka protingai panaudoti savo gyvenimo laiko, tas skuba skųstis, kad jo trūksta; jis iššvaisto dienas rengimuisi, valgymui, miegui, tuštiems pokalbiams, svarstymams, ką reikėtų padaryti, ir tiesiog dykinėjimui.

Atidžiai pažiūrėję pamatysime, kad daugelis didžiausią gyvenimo dalį iššvaisto blogiems darbams, nemažą dalį – dykinėjimui, o visą gyvenimą – apskritai ne tam, kam reikia.

Dievo žinia žmonėms – tai gyvenimas ir šviesa: saulė nieko nemoko, bet jos šviesoje mes mokomės pažinti visa ko esmę; saulė nearia ir nesėja, bet ji padeda augti, žydėti ir megzti vaisius. Žmonių lemtis turėtų būti tokia – skleisti meilę, taiką ir harmoniją, žadinti Vienybės jausmą tarp žmonių.

 Neieškokite Dievo septintame danguje – Jis yra žmogaus širdyje. O jei norite Dievo egzistavimo įrodymų – tiesiog atidžiau pažvelkite į Gamtą ir pamatysite – kaip išmintingai ji sutverta, kiek joje grožio ir harmonijos… visa tai Dieviškojo impulso išraiškos, kuris yra visų priežasčių priežastis..  

Tamsa nuosekliai ir nenumaldomai pralaimi, nes ji pasmerkta – tai dėsninga. Laimi tie, kas palaiko Evoliuciją ir Šviesą.  Pasirinkimas – eiti su tamsa ar su Šviesa – yra laisvas, bet būtinas ir neišvengiamas. Niekas negali likti nuošalyje.

Meilė ir neapykanta – dvi priešingos jėgos, atitinkančios Šviesą ir tamsą. Tarp šių dviejų jėgų dabar yra žmonija. Šviesos jėga planeta bus išvalyta nuo visų tamsos apraiškų. Kiekvieno žmogaus pasirinkimas lems – kaip ir kiek vyks šis pokytis.

Dviejų epochų sandūroje naujos idėjos pripildo visą erdvę – tai vienybė, tiesa, taika, bendradarbiavimas, meilė, visų gerovė. Šios idėjos palengva įsiskverbia į daugumos sąmonę, nors dar sukelia pasipriešinimą. Į šį procesą įtraukti visi planetos gyventojai.

Suvokimas per širdį – esminis, bazinis. Per protą – primestas, klaidinantis. Aukščiausias sąmoningumas pasiekiamas suvokimu per širdį. Tikroji žmogaus galia sklinda iš širdies, su meile. Viskas, kas daroma su meile, su meile ir sugrįžta. Tas, kas myli žmones ir pasiryžęs jiems padėti, tas sujungtas su savo tikrąja galia.

 Veikiantis visų labui, iškėlęs kolektyvo interesus aukščiau savų ir besidžiaugiantis bendrais pasiekimais – jau yra teisingame kelyje. Vienybės ir Tiesos pojūtis kelia sąmoningumą.

Tai, ką išmanome, reikia praktiškai pritaikyti menui gyventi. Kai liaujamės tapatinęsi su protu, mūsų siela atsiveria ir atjaunėja. Tada žavėjimasis ir bodėjimasis nieko nebelemia.

Mes džiaugiamės mėgstamais dalykais; mes džiaugiamės dalykais, kurie mums anksčiau nepatiko, jei tik jie naudingi kitiems; mes galime kada panorėję mesti pradėtą darbą. Ramiai klausomės, kaip su purvais sumaišomas mūsų požiūris. Jei jis neatlaiko kritikos, atsižadame jo, jei atlaiko - nekeičiame, ir dažnai ką tik putoję priešininkai pripažįsta: „Teisingas požiūris; mes linkę tau pritarti". O jei mums ateina į galvą apmaudi mintis, užuot susijaudinę ir pareiškę: „Aš pasipiktinęs", viso labo stebime, kaip ta menka apmaudi mintelė pamažu išnyksta.

Kuo mes abejingesni mintims, tuo mažiau protas priklauso nuo sėkmių, nesėkmių ir abejonių; mums daug lengviau susikaupti, o dirbame neįsitempę ir nepavargdami.

Žmogui dera suprasti, kad jis – pasaulio kūrėjas ir šeimininkas, kad jam tenka atsakomybė už visas nelaimes Žemėje ir kad jam priklauso garbė už visa, kas gyvenime gera.

Tikroji galia vienija, kuria ir džiaugsmingai išreiškia dvasios didybę. Iki šiol Žemėje šito nebuvo, nes žmonės buvo priešinami neapykanta, šmeižtu, vertinimais.

Išmintis – tai dvasinės žinios. Kai žmogus tampa išmintingas, jis pradeda matyti visa ko priežastis. Kai kažkas skleidžia išmintį, neturi reikšmės, kokia tradicija jis seka – mes pajuntame jam pagarbą. Kodėl taip yra? Todėl, kad išminčiaus žodžiai ir veiksmai išreiškia jo dvasinį grožį, kuris pažadina atgarsį mūsų dvasioje.

Jei norime būti laimingi ir sėkmingi, turime gyventi pagal Visatos dėsnius, o tam, kad pagal juos gyventume, mes turime juos žinoti. Juos žinodami, pradėsime gyventi meilėje, bendradarbiaudami, rūpindamiesi vieni kitais ir Žeme. Tai pakeis pasaulį ir įvyks tikrasis Perėjimas. Tas, kurio jūs taip nekantriai laukiate.

Visų laimė – tai, kas sukurta sutartinai visiems dirbant.

Su artėjančiomis šventėmis visus