Toltekai – tai vienas iš septynių Atlantų porūšių, išsiskyrę savo tradicijomis, savo sugebėjimų perdavimu nuo meistro-mokiniui. Iš visų Atlantų, tik toltekai išlaikė tikrąsias Atlantų tradicijas ir dvasingumą iki paskutinių Atlantidos dienų.

Prieš tūkstančius metų toltekai buvo žinomi visoje Pietų Meksikoje kaip „mokslo moterys ir vyrai". Antropologai vadina toltekus tauta arba rase, o iš tiesų jie buvo mokslininkai ir menininkai, sukūrę savo visuomenę, tyrinėję ir saugoję senovės dvasios mokslą ir tradicijas. Jie buvo mokytojai (naguals) ir mokiniai. Teotihuakane senovės piramidžių mieste netoli Meksikos. Ta vieta turėjo pavadinimą - „ten, kur žmogus tampa Dievu".

Per tūkstantmečius mokytojai buvo priversti slėpti protėvių išmintį ir laikyti ją nežinioje. Europiečių užkariavimas, kai kurių pameistrių piktnaudžiavimas valdžia vertė slėpti žinias nuo tų, kurie nebuvo pasirengę jas panaudoti protingai, veikiau galėjo tyčia skirti piktiems kėslams.

Laimė, paslaptingas toltekų žinias iš kartos į kartą saugojo įvairūs mokytojai. Nors jos buvo slepiamos šimtus metų, senovės pranašai išpranašavo, kad ateis laikai, kai reikės grąžinti šių žmonių išmintį.

Toltekų mokymo esmę sudaro tvirtinimas – visa Visata, matomas pasaulis (tonalis), nematomas pasaulis (Nahuatlis) – esmė, energijų srautai. Šioje visatoje yra savo dėsniai. Šį pasaulį valdo dvi priešingai nukreiptos Jėgos – Kuriamoji Jėga ir Naikinamoji Jėga. Tos jėgos neaistringos. Ir tik nuo žmogaus priklauso ar galės jis susijungti su savo Vidine jėga.

Pagrindinis toltekų mokymas — tai visuma priemonių, kaip pakeisti savo proto filtrų sistemą ir tapti takiu. Toltekai asmenybei pakeisti naudoja transformacijos metodus. Svarbiausios priemonės — tai sąmoningumas ir ketinimai.

Pasaulį mes suvokiame naudodamiesi savo proto filtrais. Proto filtrai tarsi lęšiai, iškreipiantys tikrovę. Mūsų proto filtrai — tai pasaulio aprašymas, arba, budistiniais terminais kalbant, karminė vizija, sąlygota mūsų prietarų, išankstinių nuomonių, vertinimų sistemos. Pasaulio aprašymą mes perimame iš savo tėvų, visuomenės institucijų ir, žinoma, paįvairiname savo patirtimi. Todėl susikuriame savo pasaulio matymo žemėlapį, kuris dažnai neatitinka tikrovės. Mūsų žemėlapio masteliai atitinka mūsų kultūrinį, politinį, socialinį, religinį išprusimą. Konfliktai vyksta todėl, kad kiekvieno individualus žemėlapis konfrontuoja su kaimyno. Tačiau nei mano, nei kaimyno ar mano tėvų žemėlapiai nėra geresni vieni už kitus — visi jie neatitinka tikrovės, ir tėra tik mažytė pasaulio matymo kopija, atspindinti mus pačius. Taigi toltekų magų uždavinys — kiek įmanoma apvalyti savo proto filtrus ir įsileisti tikrovę tokią, kokia ji yra, be vertinimų ir išankstinių nuomonių. Tik tuomet pasaulį galima pajusti kaip energiją ir ją valdyti. Bet visų pirma tenka susipažinti su savo proto filtrais: įvairiomis baimėmis ir nuostatomis, trukdančiomis pažinti pasaulio dėsnius.

Toltekai — matantys žmonės, tai reiškia, jog jie regi, jaučia energijas ir sako, jog atsiverti pasauliui trukdo sąmonės saugumo taškas, esantis mūsų energetiniame lauke. Tai yra tarsi užvertos durys, kurias turėtume atidaryti ir įsileisti naują patirtį. Mes jaučiamės saugūs, kai mūsų kūnas jaučiasi saugus, o saugų ir sustabarėjusį pasaulio matymą suteikia mūsų prietarų ir pasaulėžiūros sistema, tam tikras rinkinys taisyklių, kurių įpratome laikytis ir laukti patikrintų rezultatų, slypinčių mūsų atminties banke. Nežinomybė ir visatos paslaptys mus gąsdina. Mes bijome to, kas neįeina į mūsų pasaulio aprašymą: dvasinių arba energetinių dalykų. Jeigu norime tapti laisvi, pasak toltekų, turime pratinti savo kūną ir protą elgtis kitaip, taip kaip niekada nesielgėme, — tuomet atpalaiduojamas didžiulis energijos kiekis, įsileidžiama nauja patirtis, ir saugumo taškas praplatėja — mes įsileidžiame daugiau energijos, tampame sąmoningesni ir kartu laisvesni, nebe taip priklausomi nuo prietarų ir gniuždančių emocijų. Toltekai moko neatsakyti primityvia reakcija į išorinius dirgiklius, jie mokosi savistabos meno. Patariama pradėti nuo paprasčiausių dalykų: į darbą važiuoti aplinkinėmis gatvėmis, miegoti su kepure, vaikščioti atbulomis, elgtis priešingai įprastoms taisyklėms ir etiketui. Žinoma, mes gyvename visuomenėje ir privalome laikytis visuotinai priimtų normų, tačiau asmeniniame gyvenime esame laisvi ir galime keisti savo įpročius.

Mes turime tiek šviesiąją asmenybės pusę, tiek savo šešėlį, todėl labai svarbu integruoti abi asmenybės puses ir neatmesti savo šešėlio, nes kuo mes labiau neigsime tai, ko nemėgstame, tuo labiau tai brausis į mūsų gyvenimą, nes energija keliauja ten, kur mes ją kreipiame ir kai ką nors stipriai neigiame, tuo labiau tą neigiamą objektą stipriname ir pritraukiame. Toltekai medituoja į šešėlį. Šešėlyje slypi mūsų baimės. Ilga meditacija arba koncentracija į savo arba, tarkime, medžio šešėlį duoda teigiamų rezultatų, imame regėti tai, kas slypi už jo arba jame. Įžvelgiame energijos judėjimą, kartais kitų energinių būtybių, esančių šalia, egzistavimą.

Jau kelis dešimtmečius nenutyla kalbos ir ginčai, plūsta kritikos srautai dėl Kastanedos parašytų knygų, kuriose jis iš esmės pateikia Toltekų mokymo pradmenis – žmonijos evoliucijos gaires. Be abejo, Kastaneda minėtą mokymą pateikė taip, tokia apimtimi ir tik tiek, kiek jam buvo ir leista pačiam žinoti, kiek buvo galima tuo metu apie šį mokymą atskleisti žmonėms.

Nors Kastaneda minėto mokymo sistemą, be abejo, sukūrė ne pats, o paprasčiausiai aprašė savojo praktinio apmokymo eigą, tačiau tenka pripažinti, kad paprastu rašytoju ar kokiu nors ten kontaktuotoju jo ir nepavadinsi. Kastaneda tikrai vertas tos jo užsitarnautos pagarbos, nes praėjo "ant savo kailio” tą nepavydėtiną ir tik jam skirtą mokymo kursą, nors ir nuolat inkštė iš tingumo bei baimės, iš siaubo ir nepilnavertiškumo jausmo. Taigi, dėl to mes drąsiai galime jį vadinti ir antropologu, ir mokslininku, ir, be abejo, filosofu, nes minėtas mokymas ir buvo perteiktas per Kastanedos matymo, pergyvenimų, bei apmąstymų prizmę visoje jo praktinio apmokymo eigoje.

Be abejo, Kastaneda reikiamai atliko savo pareigą, tačiau tik Toltekų nustatytuose rėmuose: parašė knygas apie savo apmokymą, tačiau buvo delikačiai išstumtas iš Toltekų tarpo "nes jis gi turėjo tik trišakę energetinę struktūrą, o ji teleidžia Nahualiui užbaigti Toltekų liniją, o ne tęsti ją toliau.” Teisingumo bei aiškumo dėlei privalau patikslinti, kad Don Chuano linija vis tik buvo pratęsta, tačiau jau kito – „lygiagretaus" Nahualio, apie kurio egzistavimą Kastaneda neturėjo net menkiausio supratimo. Be abejo, neturime omenyje nei apie vieną iš tų apsišaukėlių, viešai pasiskelbusių Don Chuano mokiniais…

Taigi, Karlos Kastaneda, tas antropologas, mokslininkas ir filosofas, tas vienas iš paslaptingiausių dabartinei žmonijai asmenybių, gimė neaišku kur ir kada, labai jau neaišku kaip jis gyveno, kas jį gerai pažinojo, mylėjo ar nekentė ir ką jis veikia šiuo metu. Tiesa, visos naujausios filosofijos enciklopedijos tvirtina, kad jis mirė lyg tai 1998 ar 1999 metais. Patikėkite: jis vis dar ramiausiai sau vaikšto po mūsų mylimą Žemelę, beieškodamas joje susiformavusių teigiamų energetinių sūkurių, nors žmonės to ir nežino. Ir nesužinos, nes tai jau veikia asmeninės istorijos sunaikinimo magija…

Neabejotinai, ne vienam jau kyla klausimas, kodėl vis tik Toltekai pradėjo viešintis, paskelbdami tą nedidelę dalį jų mokymo sistemos, kai tuo tarpu apie pačių Toltekų egzistavimą niekas nežinojo dešimtis tūkstančių metų – nuo Atlantidos žlugimo laikų. Nebent tik pavadinimas "Toltekai” klaidingai išliko žmonijos atmintyje: kaip neilgai egzistavusios tautos ir sutapatintos su kitomis trumpalaikėmis Olmekų, Actekų bei Majų civilizacijomis – 950  1160 m. egzistavusios Meksikos lygumoje.

Daugelio mūsų dabartinės kartos atstovų savimonė tokia aukšta, jog jie neabejoja esą jau priaugę iki tokio mokymo lygio, tačiau tenka juos giliai nuliūdinti: paskutinius tūkstančius metų tevyksta intensyvi žmonijos dvasinė involiucija, o ne evoliucija. Žmonija šiuo metu gana sparčiais tempais dvasiškai degraduoja, tikrai kvailai pasukusi technogeniniu keliu, vis labiau skęsdama tonalyje, vis labiau atsiribodama nuo Nahuatlio – Dvasinio pasaulio.

Taigi, atsiribojimas nuo Dievo neabejotinai ir labai jau greitai prives prie to, kad ir Jis turės atsiriboti nuo žmonių: didžioji dauguma žmonijos rasės neabejotinai gali buti sunaikinta.

Ir tai nėra koks nors tuščias pranašavimas ar "Dievo žodis”: paprasčiausiai mes privalome mokytis iš mūsų istorijos ir priversti daryti tokias baisias logines išvadas. Tiesa, gal lengviausiai būtų tikėtis Dievo malonės, tačiau, savikritiškai pamąstykime, ar turime gi mes tokią teisę kaip "plaukti pasroviui” – pasyviai žvelgdami į vis labiau tamsėjantį horizontą… Ar vis tik nebūtų žymiai konstruktyviau bei geriau ryžtingai ir galutinai pasukti į šviesą ir imti žengti dvasiškėjimo keliu. Privalome juk pagaliau suprasti, kad už bet kokius savo veiksmus mes privalome atsakyti ir būtinai atsakysime tik patys, o ne kas nors kitas. Neišvengiamai atsakysime…

Kalbėdami apie Toltekus, kaip apie tam tikrą luomą ar ordiną, privalome atskleisti žmonijai daugiau, negu kad apie tai rašė Kastaneda – vertėtų aukščiau pakelti tą akliną uždangą – skraistę, tūkstantmečius skyrusią Toltekus nuo likusios žmonijos.

Pirmiausia: terminas "Toltekas” Atlantų kalba reiškia "Nešantis Žinias”. Terminas "Atlis” reiškia Dievą – Absoliutą – visa ko Kūrėją. Toltekų mokymas, kurį Jie pavadino "Kario keliu” – vienintelis – tobuliausias, efektyviausias ir pilnai išbaigtas praktinis dvasiškėjimo kelias – kelias į Atlį. Dešimtys tūkstantmečių parodė, kad šiame praktiniame (o ne religiniame – ne maldų, garbinimų ar aukojimų) Kelyje nėra nieko, ką dar galima būtų užginčyti ar pakeisti. Tai yra tiesiausias, greičiausias ir šviesiausias kelias į Dievą, bet neabejotinai – sunkiausias. Tai – ne religinių vergų ar ribotų mokymų pasekėjų kelias: tai kelias save gerbiančių, išdidžių Žmogiškųjų Esybių – Dievo vaikų kelias atgal pas savo mūsų visų Kūrėją. Kam užtenka drąsos bei išdidumo tą pripažinti – Toltekų kelias atviras, o kas nutarė tapti kokios nors religijos, mokymo, aplinkybių ar kūniškų malonumų vergu, tam šis kelias – aklinai uždaras, tokiems " tešviečia” dvasinė degradacija ir susinaikinimas.

Jeigu žmogaus evoliuciją – jo dvasiškėjimą palygintume su lėtai bekylančia spirale, tai Kario kelias – strėlė, lekianti tiesiai aukštyn - greitai ir statmenai kertanti tas apvijas: ką Karys pasiekia per metus, tą paprastas žmogus gali tegauti tik per dešimtis ar net šimtus savo inkarnacijų Žemėje – ir tai tik su ta sąlyga, jei jis stengsis vien šviesėti, o ne degraduoti.

Taigi, Toltekai – žmonijos dvasiniai mokytojai. Toltekai – tai matančios Žmogiškosios Esybės. Ne reginčios, kaip likusi žmonija, o matančios (gydytojai tikrina tik žmonių regėjimą, o ne matymą…). Jų sugebėjimas matyti, jų dvasinis lygis įpareigojo Toltekus nuolat nematomai, nejaučiamai vadovauti ir nukreipti mūsų planetos visų gyvybės formų vystymąsi reikiama linkme…

Taigi, kaip bebūtų paradoksalu, tačiau Toltekai save pasiviešino ir net leido paskelbti dalį savo mokymo ne todėl, kad žmonija jau priaugo iki jų lygio, o atvirkščiai: todėl, kad žmonija visiškai nudvasiškėjo, visiškai "nusivažiavo”. Ji visiškai prasmego tonalyje – išvystytame socialiniame sąlygotume, pastačiusi galingą sieną, skiriančią ją nuo Dvasiškojo pasaulio, vis labiau vystydama ir unifikuodama bendrąjį žmonių susitarimą, mąstymo, jutimo, kalbos bei veiksmų štampus per tarpvalstybines sutartis, sąjungas ir t.t. intensyvaus globalizacijos proceso eigoje.

Ar pasieks tikslą tas kilnus Toltekų polėkis pagelbėti žmonijai, parodys artimiausia ateitis, tačiau Jie iš savo pusės pasielgė gana drąsiai ir kilniai: padarė tai, ką ir tegalėjo šiuo metu padaryti… Jie nurodė žmonijai pradinę vystymosi kryptį: "prismeigė” pakankamai aiškių gairių, rodančių kuria linkme turėtų eiti žmonija, siekiant išsivaduoti iš tos letarginio miego būsenos bei socialinio sąlygotumo gniaužtų.

Mokyme palyginus neblogai kalbama apie tonalį, tačiau gaila, kad Kastaneda savo misiją vis tik įvykdė nepakankamai atsakingai. Būtinai reikėjo nurodyti, kad tonalis – tai viskas apie ką žmogus gali spręsti ir jausti, kalbėti ir mąstyti, ką jis gali fiksuoti savo fiziniais jutiminiais organais. Vienu žodžiu, tonalis yra žmonių pasiekiama informacinė visuma – tas informacinis mėšlynas, kuriame, kaip mėšlavabaliai, knaisiojasi dabartinės žmonijos atstovai… Tai – sritis, apimanti mūsų Žemės bei pačių žmonių fizinių – materialiųjų, eterinių, žemųjų astralų, mentalų bei kauzalinius kūnus. Taigi, tokios sąvokos kaip jausmai, išmintis, žinios – tik forma – be jokio turinio dabartinėje visuomenėje - toje, kur pagrindinai ir garbinamos formos, o ne turiniai. Tik žvilgterėkime į pornografinius filmus, madų demonstracijas, įvairius sportinius renginius, "kūno grožio”, "gražuolių” konkursus ir t.t. Argi nekyla noras visa tai apibūdinti trumpai ir taikliai: "skafandrų paradas”…

 Gaila, tačiau apie Nahuatlį Kastaneda nesugebėjo pasakyti nieko konkretaus. Tai visiškai išmuša "iš vėžių” nepatyrusį skaitytoją, todėl būtina jį nors kiek papildyti.

 Taigi, Nahuatlis – tai Dvasiškasis pasaulis – tai Dievo – Atlio viena iš pasireiškimo formų. Dėl vaizdumo, Nahuatlį palyginus su didžiuliu – beribiu ir begaliniu okeanu, tonalis jame atrodytų kaip mažylis vandens lašelis izoliuotai (Šėtono programos dėka…) jame plaukiojantis. Ta izoliacija - tas Programos produktas, kuris žmones, kaip Dievo kūrinius, atskyrė nuo likusiojo Dieviškojo pasaulio – pastatė socialinio sąlygotumo sieną, paramsčiusi ją štampais bei šablonais. Siena uoliai saugoma vyriausiojo prievaizdo – Proto bei patikimiausiojo proto sėbro – Kalbos, nuolat stiprinama ir palaikoma Vidinio dialogo pagalba. Kaip ten bebūtų, tačiau ta siena iš esmės nėra jau tokia galinga, kaip visiems ir rodosi. Vertėtų tik intensyviau pasitreniruoti ir sustabdyti tą vidinį plepėjimą "su pačiu savimi”. Ir kuo ilgiau išlaikysime tą vidinę tylą - atjungus taip vadinamą Protą (nors iš tiesų – tai tik užblokavimas ryšio tarp žmogaus smegenų ir Programos, pristabdžius žemųjų astralo, mentalo bei kauzalo kūnų veiklą bei relaksuojant fizinį kūną), tuo daugiau Nahuatlio atšvaistų persmelks žmogaus sąmonę. Tai – jau išminties dulkelės… Tai jau kelio pradžia Dievo link…

 Gaila, kad Kastaneda nepasiekė tokio lygio, kad galėtų išaiškinti savo knygų skaitytojams tokių bipoliariai surištų terminų kaip „emocijos" ir „jausmai", „mintys" ir „išmintis", „informacija" ir „žinios", „nuotaikos" bei „intuicija" turinių esminį skirtumą. Ir ne tik šių, tačiau ir kitų labai svarbių, kaip antai – sąmonė, infrasąmonė, pasąmonė bei Supersąmonė, arba ką tai reiškia, kai žmogus tik „regi" ir „klauso", tačiau „nemato" ir „negirdi"…

 Taigi, žmonija per tuos praėjusius tūkstantmečius labai jau stengėsi kurti ir … prikūrė "mokslininkų rankomis” tiek daug gražių, dailių ir labai jau skambių formų, bet tinkamo turinio joms taip ir nesurado, todėl dalį tų "prikeptų” formų paliko visai be turinio, kitoms – įstatė kas "po ranka” pakliuvo ir gavosi "formų paradas”: kreivų, šleivų ir dusliai ar tuščiai skambančių … Dabar jos tik ir kaišiojamos visur kur pakliūna, vietoje ir ne vietoje – be jokio jausmo ar sielos graužaties. Todėl ir vyksta šiuo metu tokia suvokimo proceso sumaištis. Ir visai nėra ko čia tikėtis kokios nors pagalbos iš tų mūsų mokslininkų: jie niekada nepakyla ir nepakils be abejo aukščiau informacinio lygio, todėl yra jie dabar ir bus visuomet visiškai nepajėgūs nei padėti kitiems, nei patiems sau…

 Taigi, kol mokslininkai, filosofai, politikai, dvasininkai ir eiliniai žmogeliai nesugebės suvokti, kad mūsų Žemelė taip pat yra gyva Esybė, kol nepriims ir neįsisąmonins, kad žmogiškoji Esybė – tai pirmiausiai Dvasia bei Siela, o jau po to – energetiniai bei – galiausiai fizinis – materialinis kūnai, reikalai dvasiškėjimo linkme jokiu būdu nepasikeis, o žmonės vis labiau tols nuo Dievo, o toldami nuo Jo prisigalvos sau įvairiausių dievų –  tiek, kiek tik panorės, kiek tik leis jų fantazijos. Ir jeigu anksčiau pakakdavo apšaukti dievu kokį nors garsinantį save nevykėlį pranašą ar naujo mokymo skleidėją, tai šiuo metu dievai jau "kepami” tiesiog "kaip grybai po lietaus”. Antai, kas gi dabar nežino tos gausybės tokių "dievų” ir "dievaičių” kino artistų, dainininkų, sportininkų ir kitų gretose. Taip sakant: "kur nespjausi – ten pataikysi”…Beliko paskutinė žmonijos dvasinės degradacijos stadija: kai žmonės patys save pasiskelbs dievais ir ims sau paminklus statyti bei melstis sau prieš tas statulas. Taip buvo Atlantidoje, taip bus ir pas mus. Po to – Pasaulinis tvanas nušlavė Atlantidą, po to Dieviškoji ugnis nušluos ir mūsų rasę… Gal todėl Don Chuanas taip ir šaipydavosi iš Kastanedos katalikiškojo religingumo. Ir čia Nahualis tikrai neapsiriko: neteko pasaulyje sutikti šlykštesnės religijos už minėtąją, statytos ir plėstos ant žmonių kančių ir kraujo, kaukolių bei griaučių.

 Švelniai kalbant, akiplėšiškai ir šlykščiai nuskambėjo p. Bačkio išstojimas per televiziją, kur jis, tiesiog kaip pripažintas vyriausias inkvizitorius kišosi į valstybės reikalus, nurodinėdamas mūsų valstybės vadovui – Prezidentui su kuo jis turi bendrauti, o su kuo – ne, kokie žmonės geri, o kurie "nuo Šėtono”. Žmogelis aiškiai pasiilgo tų gerų laikų, kai kryžium, ugnimi ir kalaviju buvo diegiama krikščionybė. Su Kristaus vardu buvo žudomi, deginami pagonys, eretikai, burtininkai ir visi kiti , kurie tik išmanė, jautė, matė ar darė daugiau ir geriau negu tą leido krikščionybės dogmos bei inkvizitorių lygis. Visa krikščionybės istorija – tai kova dėl valdžios – dėl valdymo žmonių protų, jų valios pajungimo per sukeltą visuotinę baimės atmosferą: nepakankamai tiki – ant laužo, esi visapusiškai aukštesnis ir šviesesnis – ant laužo: prieš tai, be abejo, gerokai pakankinus. Esi turtingas – reiškia tu – burtininkas, apsėstasis, todėl tau reikia nukirsti galvą, o turtą, be abejo, atiduoti "šventajai” inkvizicijai.

 Labai jau uoliai minėtoje srityje "darbavosi” krikščioniškoji atšaka – katalikai. Ypač žiaurūs ir klastingi buvo tokie jų ordinai, kaip Jėzuitai ir kt. Be abejo, jų poveikio metodai su laiku turėjo keistis, nes žmonių kantrybė gi ne begalinė. Jeigu anksčiau užtekdavo žudyti ir deginti, pradedant nuo stichiškų pogromų prieš kitaip mąstančius, nuolatinius kryžiaus žygius dėl šventosios žemės, toliau – šimtmetiniai siaubingos "šventosios” inkvizicijos laužai, tai vėliau – nuodai, klasta, nuolatinis spaudimas valstybių vadovams tiesiogiai, žmonių "apdirbimas” per bažnyčią, spaudą bei televiziją.

Taigi, Kristaus vardu buvo išžudyta milijonai krikščionybės priešininkų – taip vadinamų pagonių. Tai mūsų proprosenoliai – žmonės, kurie stebėjo ir mylėjo gamtą ir gamtos reiškinius kaip Dievo pasireiškimo formas. Dievui to jų dėmesio, be abejo, nereikėjo (bet tai baisiai nepatiko Kristui), tačiau jis gi tikrai niekam nebuvo kenksmingas: tas jų jautrumas tik suartina žmogų su gamta – su kitomis gyvybės formomis ir tuo priartina jį prie Dievo. Keista, žvelgiant į žmonių bukumą, į jų "papūgišką” natūrą: jie nuolat kartoja tą krikščionių išmislą, kad lietuviai garbino tik dievą Perkūną. Jie su siaubu, kaip į išdaviką žiūri į tave, jeigu jiems primeni, kad Kristų lietuviams per prievartą primetė tik vos prieš kelis šimtmečius, o mūsų tikrasis prosenolių tikėjimas gyvavo daugelį tūkstantmečių. Tai kas gi iš mūsų vis tik esame tikrieji prosenolių išdavikai?!…

Tuo tarpu garbinimas pranašų ir pranašėlių ar paprasčiausių apsišaukėlių, garbinimas karalių, karo vadų, mokslininkų, sportininkų, kino ir estrados žvaigždžių, "dievų” ir "dievaičių” tik nutolina žmones nuo Dievo, nes jie tuo vis labiau slopina savo ryšį su Juo, praranda – atiduoda savo energiją garbinamiesiems, o jos ir taip jiems visuomet trūksta. Prarasta energija automatiškai mažina žmonių potencialą, daro juos mieguistais, silpnais ir bevaliais, kurie nebesugeba priimti ne tik, kad teisingų, bet ir net paprasčiausių sprendimų, kai tik tampa ypač būtina.

 Taigi, Toltekai pripažįsta tik vieną Dievą – Atlį. Tik homerišką juoką Jiems sukelia žmonių išradingumas "kurti” vis naujus ir naujus "dievus”, o po to jiems vergauti, tariant, kad tie "dievai” su jais nuolat bendrauja, kalbasi, keršija jų priešams, padeda vogti, plėšti ir net žudyti, menkomis aukomis užglaisto savųjų "dievų” nepasitenkinimą, piniginėmis sumomis, užperkamomis bažnytinėmis apeigomis "nusiperka” sau geresnes sąlygas pomirtiniame gyvenime… Patogūs tokie "dievai” žmonėms, nes su jais gi nesunku susitarti, juos papirkti, ką nors išmelsti, materialiomis aukomis "užglostyti” jų pyktį. "Dievai” gi tokie savi, visiškai nuspėjami, paslaugūs, lengvai paperkami…

Ne, brangieji: Atlis – mūsų Kūrėjas visai ne toks. Jis mus sukūrė, sudarė reikiamas vystymosi sąlygas, suteikė mums pilną laisvą valią bei laisvo pasirinkimo teisę ir … toliau visai nesikišo, nesikiša ir niekad nesikiš į mūsų vystymąsi, niekada nekalbėjo, nekalba ir nekalbės nei su vienu iš žmonių rasės, kol tie nepasieks savo galutinės vystymosi fazės. Jis tik stebėjo, stebi ir stebės mus! Taip, Jis gi labai jau nepatogus ir nemielas tiems, kurie nemėgsta atsakyti už savo mintis, emocijas ir veiksmus, tačiau mano, jog visi paperkami… Ne, Jo tokio nei papirksi, nei suprasi. Jis toks jau svetimas visiems nevykėliams, egoistams, tinginiams bei niekšams, toks nepakenčiamas tų "dievų”, "dievaičių”, "žvaigždžių” ir visų tų narcizų – savimylų, nes gožia gi jų pačių "didybę” ir "šviesą” ir čia jau nebeapgausi nei kitų, nei pačio savęs, nebepriveidmainiausi, nepapirksi ir neišmelsi sau kokios nors neužsitarnautos "šiltos vietelės”.

Dėl Atlio mes galime kalbėti labai daug, bet taip nieko ir nepasakyti, galime ir atvirkščiai: pasakyti nedaug, tačiau … iš to nieko nesuprasi. Geriausia apie tai yra pasakęs senovės Egipto vyriausiasis žynys Hermesas (Totas): "Mūsų mintis negali įsivaizduoti Dievo ir mūsų žodžiai negali jo apsakyti. Bekūnis, nematomas, neturintis formos, mūsų jausmais nesuvokiamas ir amžinas – laiku neišmatuojamas. Dievas yra Absoliuti tiesa ir Absoliuti Galybė, o nekintamas – Absoliutus negali būti suprastas pas mus – Žemėje”. Prie šių nuostabių žodžių dar ir pridėčiau: "Visų pradžių pradžia, Absoliuti Didybė, Išmintis ir Begalybė, Grožis, Meilė ir Harmonija, Absoliuti Realybė ir Absoliutus žinių Šaltinis".

Taigi, nebandykime apibrėžti Dievo, nors mums – šėtoniškosios programos vaikams to baisiausiai ir norisi, to gi reikalauja nustatyti Programos postulatai. Pasiūlymas: nuvilkime Šėtoną ir pilnai pasitenkinkime tik fiksacija tomis aprašytomis Atlio pasireiškimo formomis, vildamiesi, kad ateityje Jis gal ir dar labiau save atskleis per naujus savo pasireiškimus, jeigu tik mes žingsniuosime Jo link.

Kastanedos darbuose atskleistosios Toltekų kelio pradinės gairės suteikia žmonijai galimybę nusistatyti dvasiškėjimo kelio viziją. Svarbiausia, be abejo, yra tai, kad jo knygose nors ir labai jau miglotai – atskleista šėtoniškosios programos – to žmonijos prakeiksmo prigimtis bei nurodytos kai kurios galimybės, keliai bei metodai, kaip būtų galima jos ir atsikratyti. 

Taigi, tas prakeiktas "čypas” – šėtoniškoji programa – "įtaisyta” visų žmonių viršugalvio energetiniuose centruose ir "…ji siūbuoja, judėdama pirmyn ir atgal. Šis reginys „matantiems" kelia baisų pasibjaurėjimą – ji visiškai svetima žmogaus prigimčiai”. Ir šis pasibjaurėjimas iš tiesų išaugtų žymai galingiau, jeigu Kastaneda būtų aprašęs tuos metodus, kuriais Programa visiškai valdo žmogų socialinio sąlygotumo ribose ir praleidžia į jo Protą tik tuos, Programos postulatus atitinkančius – rezonuojančius signalus, kurie skirti vien tonalio vystymuisi, tačiau visiškai nepraleidžia – "uždaro langines” Nahuatlio šviesai …

Kadangi Programos turinio savo darbuose Kastaneda neatskleidė (manyčiau – tik dėl nežinojimo), todėl vertėtų nurodyti nors keletą pagrindinių postulatų, kurie reguliuoja bei niveliuoja žmonių santykius, minčių, emocijų bei poelgių sistemas, diktuoja jų šablonišką pasireiškimą: 

 1) poreikis būti valdomu (laisvanoriškas savo laisvos valios perleidimas bet kam, kuris tik sutinka ją priimti) ir baudžiamu už nepaklusnumą per įvairias mokymo, religines bei valstybines sistemas (TSRS modelis – puikiausias pavyzdys…);

 2) egoizmas: savo personos supersureikšminimas, nuolatinis savęs gailėjimas, nuolatinės baimės ir fobijos;

 3) vienas dievas: pirmiausiai - tik pačiam sau, po to – bendras savo šeimai, bendras, tačiau jau nebūtinai toks pat kaip ir šeimai – kaimui, analogiškai - miestui, tautai, regionui, žemynui, pasauliui ir t.t. (vykstant globalizacijai). Ir svarbiausia, kad kiekvienas iš tų dievų yra pats tikriausias, geriausias ir vienintelis – už kurį jie pasiruošę galvą guldyti, o kitus dievus ir jų pasekėjus – pasiruošę sunaikinti ugnimi, paskandinti kraujuose…

 4) pilnas atsiribojimas nuo Dvasiškojo pasaulio: tam tikslui blokuojami (kad nesivystytų) aukštutiniai Astralas, Mentalas bei Kauzalas, o į sąvokų formas klastingai įpilamas "Trojos arklys”. Taip į Išminties formą buvo pripilta minčių, į Jausmų – emocijų, o į gerų darbų formą prikrėtus "šunybių”, jos buvo paskelbtos esančios ne tik kad priimtinos visuomenei, bet netgi ir naudingos jai…

 5) vienodas šabloniškas regėjimas, girdėjimas, jutimas, mastymas ir kt. – žmonių susitarimų realizacija – sąlygotumas – pagrindinis ir didžiausias Šėtono programos siekimas bei … pasiekimas.

Būtų galima be galo vardyti ir aiškinti Programos postulatus ir išryškinti tą vienintelį, galbūt svarbiausiąjį, kuris atitvėrė mus nuo Dieviškojo pasaulio, nužymėdamas žmonijos tonalio ribas, kurias Programa pavertė "Šėtoniškojo Gardo” ribomis bei į kurį žmonės buvo suginti– suvaryti ir paversti Šėtono (Noosferos minties formų) paklusniomis "melžiamomis karvėmis”…

Tam, kad geriau visą tai įsisąmoninti, prisiminkime ir tai, jog kiekviena Siela, iškeliaudama į Žemę, gauna iš savosios Dvasios atitinkamą kiekį energijos, kurios pilnai užtenka tam, kad būtų "atidirbtos” būtinos tai inkarnacijai tam tikros vertybės, o likusi energija skirta tam, kad žmogus išsiveržtų iš to Šėtoniškojo gardo (Noosferos). Žmonės gi visai nesikuklindami iššvaisto ne tik, kad tą energiją, kuri skirta išsiveržimui, bet net ir tą, kuri skirta "atidirbti” tam tikroms numatytoms kokybinėms vertybėms. Pasilikus gi be energijos belieka, rodos, tik vienintelis kelias – praegzistuoti iki fizinio kūno mirties letarginio miego būsenoje, kad ilgiau "pratempti” iki tos pabaigos. Jeigu dar ir lieka kažkoks tai trupinėlis tos energijos – ją pasiima, kaip ir iššvaistytąją, Programos užsuktas smagratis per iliuzinę kultūrą, tradicijas, religijas, socialinę terpę nustatytų elgesio taisyklių vykdymui ir bandymams jas pažeisti, šalinimui. O stichiniams "bandytojams” nepadės nei narkotikai, nei stimuliatoriai, nei religiniai ritualai. Todėl taip ir sukasi tas nelemtas "Žliugsiantis Ratas” – iš vienos inkarnacijos į kitą – iš vieno gyvenimo Žemėje į sekantį, o gal jau ir … paskutinį. 

Taigi, pagalvokime, ar verta mums priimti ir laikytis tų, Šėtono Programos įtvirtintų iliuzinių vertybių, ar turime teisę per prievartą jas kišti savo vaikams, ar turi teisę mokytojai auklėti jaunimą šia iliuzine dvasia ir ar reikalingas tas parazitinis ir daug mums bekainuojantis prievartos aparatas, skirtas tramdyti bandančius išsiveržti iš tos iliuzijos, iš tų šėtoniškų "vertybių” glėbio. Ar vis tik ne geriau mums nebūti tais piktaisiais burtininkais, raganomis, juodaisiais magais bei dar velniai žino kuo ir netrukdyti kitiems – ir ypač jaunimui gyventi pagal Dievo įstatymus, jeigu jau mes patys vis tik esame tokie nevykę ir visiškai nenorime atsikratyti tų senų savo elgesio štampų, o trokštame ir toliau likti Šėtono (minties formų) "melžiamomis karvėmis”, jeigu ir toliau norime gyvuoti iš inercijos "po senovei”- egzistuoti "autopiloto” principu: nemąstydami apie tai, apie ką būtina susimąstyti, ignoruodami tai, kam būtina skirti visą savo dėmesį, kalbėdami visai ne apie ką ruošėmės pasakyti, darydami visai ne tą, kas būtina.

Vis tik imkime ir pamąstykime: ar galime ir toliau taip elgtis. Juk mes gyvename gyvame Dieviškajame Pasaulyje, kur viskas keičiasi, pulsuoja, kvėpuoja, vibruoja, juda ir lekia, kur viskas persunkta Gyvybe, Energija, Gyvenimo džiaugsmu, o ne kapinyne, kur viskas numirę, sustingę, negyva, nekintama. Taip, kas nekintama – negyva – tai kapinės, tai lavonų krūvos.Ir kaip mums nebūtų skaudu ir liūdna, tačiau laikymasis tų visų senų tradicijų, nusistovėjusių elgesio normų, nekintančių mokslo, religinių dogmų, verčia mus visus lavonais tikrąją ta žodžio prasme. Ypač apgailėtini tie mėginimai išsaugoti Šėtoniškosios Programos lavoninius (statikos) postulatus, tiems šimtmetiniams ir tūkstantmetiniams lavonams: bandant aiškinti Bibliją, Koraną ir kitus taip vadinamus "šventuosius” raštus, tai vienaip, tai kitaip bandant ieškoti juose užslėptos – perkeltinės prasmės tai iš kairės, tai iš dešinės. Tos pastangos, prikelti negyvėlį, įkvėpti jam naujos gyvybės – bergždžios ir bevaisės: negyvėlis ir yra negyvėlis – lavonas tikrąja ta žodžio prasme. Paprasčiausiai - tai knaisiojimasis atgyvenose – dvokiančioje krūvoje, stengiantis tik tuo pasipataikauti ir nuolankiai įsiteikti Šėtonui (minties formoms). 

Gal vis tik geriau mums gyventi gyvajame Dvasiškajame Pasaulyje, pagal gyvus Dieviškuosius įstatymus, juolab, kad ir suteikė Jis mums gyvą bei nuolat kintančią laisvąją valią ir įdėti visą savo energiją, visas pastangas, kad pradėti pažinti tą Pasaulį, įsisąmoninti jo gyvuosius dėsnius ir… keliauti į paslapčių paslaptį – pasiimti Dievo mums skirtą palikimą …

Kadangi Kastanedos darbuose Toltekų mokymo nuoseklumo bei išbaigtumo nėra, be abejo, reikėtų tą sistemą gerokai papildyti, išplėsti, tobulai sukonstruoti ir, giliai išanalizavus, pateikti motyvuotas išvadas, tačiau – tai jau be abejo atskira ir gana plati tema, kuriai būtina skirti daugiau dėmesio.

Leiskite šiuos pamąstymus užbaigti cituojant keletą Jų aforizmų:

 1) Kario menas – išlaikyti pusiausvyrą tarp siaubo būti žmogumi ir stebuklo būti juo.

 2) Būti Kariu – tai nereiškia paprasčiausiai norėti juo būti. Tai – greičiau nesibaigianti kova, kuri tęsis iki paskutinės akimirkos. Niekas negimsta Kariu, kaip niekas negimsta ir paprastu "pilku žmogeliu”. Mes patys save paverčiame tais ar kitais.

 3) Kuomet Karį pradeda kankinti baimės ir abejonės, Jis ima mąstyti apie mirtį. Mintis apie mirtį – vienintelė, kas gali užgrūdinti mūsų Dvasią.

Sąmoningumas, labai svarbus. Tik būdami sąmoningi, mes nepasiduodame emocijų audrai ir nesusikuriame papildomų problemų. Ketinimas — tai noras arba troškimas, išmetamas į visatą, padedantis realizuotis mūsų norui arba troškimui.

Svarbu jausti, jog visata nėra plėšri, o mylinti, tuomet jūsų išspinduliuota besąlyginė meilė grįžta su kaupu jums patiems.

Iš pat pradžių susidomėję toltekų keliu, turėtume besąlygiškai pamilti ir priimti save tokius, kokie esame. Mes dažnai reaguojame į aplinkos dirgiklius lyg maži nuskriausti vaikai, įvairiose situacijose išlenda mūsų traumos ir nuoskaudos, patirtos vaikystėje ar netgi atsineštos iš praėjusių gyvenimų. Kartais mūsų tėvai ar artimieji sudeda į mus savo negatyvias nuostatas ir savo griežtu auklėjimu ar kandžiomis replikomis mus taip skaudina, jog tas nuoskaudas mes visada nešiojamės savo pasąmonėje ir iš tiesų tampame blogiukais, nevykėliais, išsišokėliais ir pan.

Siuzan Gregg siūlo pradėti nuo paprastos meditacijos — žiūrėjimo į veidrodį ir kartojimo: „Myliu tave, koks (kokia) esi." Tai nėra ego stiprinimas, o savęs priėmimas su visais trūkumais ir privalumais. Kartais įgytas nepasitikėjimas savimi paverčia mus pasijusti netikšomis ir mums sunku darosi realizuoti save šeimoje, darbe, socialiniame gyvenime.

Pruto filtrai trinami tam tikrais kvėpavimo pratimais, kai iškvepiamos negatyvios situacijos, prisiminimai ir įkvepiama nauja pozityvi energija.

Miguel Ruiz, Erelio Riterio giminės mokytojas, pasidalys su mumis veiksmingu toltekų mokymu.

Jei sugebame matyti, kad nuostatos valdo mūsų gyvenimą, ir mums nepatinka mūsų gyvenimo svajonė, turime jas pakeisti. Pagaliau esame pasirengę pakeisti nuostatas. Yra keturios išmintys, padedančios mums sulaužyti tas nuostatas, kurios kyla iš baimės ir sekina mūsų energiją.

Kiekvieną sykį, sulaužius nuostatą, visa jai panaudota jėga grįžta jums. Jei jūs naudojatės keturiomis išmintimis, jos suteiks jums pakankamai asmeninės energijos visai senų nuostatų sistemai pakeisti.

Norint priimti keturias išmintis, reikia labai stiprios valios. Bet jei galite jų laikydamiesi pradėti gyvenimą, jūsų laukia nepaprastas gyvenimo virsmas. Tiesiog jums prieš akis išnyks pragaro drama. Užuot gyvenę ir svajoję apie pragarą, susikursite naują - rojaus - svajonę.

KETURIO TOLTEKŲ IŠMINTYS:

NENUSIDĖKITE ŽODŽIAIS

Kalbėkite sąžiningai. Sakykite tik tai, ką norite pasakyti. Venkite žodžių, nukreiptų prieš save, ir neapkalbinėkite kitų. Žodžio galia siekite tiesos ir meilės.

Žodžiu jūs reiškiate kūrybinę savo jėgą. Būtent žodžiu jūs išreiškiate viską. Nepaisant, kokia kalba kalbate, savo ketinimus išsakote žodžiu. Viskas, ką svajojate, jaučiate ir kas iš tiesų esate, bus išreikšta žodžiu.

Žodis nėra vien garsas ar rašytinis simbolis. Žodis yra jėga.; tai jėga, kurią turite reikšti ir bendrauti, mąstyti ir taip kurti savo gyvenimo įvykius. Jūs gebate kalbėti. Koks kitas planetos gyvūnas gali kalbėti? Žodis - stipriausias žmogaus įrankis; tai magiškas įrankis. Jis - kaip dviašmenis kardas - gali sukurti gražiausią svajonę ir gali viską aplink sugriauti. Vieni ašmenys - tai netinkamas žodžių vartojimas, kuriantis gyvą pragarą. Kiti ašmenys - tai nepriekaištingi žodžiai, kuriantys vien grožį, meilę ir rojų žemėje. Priklausomai nuo to, kaip vartojamas, žodis gali jus išlaisvinti arba pavergti labiau nei įsivaizduojate. Visas jūsų valdomas stebuklas pagrįstas žodžiu. Jūsų žodis - tikra magija, o netinkamas žodžio vartojimas - juodoji magija.

[...] prikaustęs mūsų dėmesį, žodis gali įsiskverbti į mūsų sąmonę ir paversti gerą įsitikinimą blogu. [...]

Nenusidėti žodžiu - nereiškia nepasakyti žodžio prieš save. Jei aš, sutikęs jus gatvėje, pavadinu kvailiu, vadinasi, kalbu prieš save, nes jūs manęs dėl to nekęsite, o jūsų neapykanta man nėra gerai. Taigi, jei aš supykstu ir žodžiu perduodu jums tuos nuodus, aš kalbu prieš save.

Jeigu aš save myliu, tą meilę išreiškiu bendraudamas su jumis, nenusidedu žodžiu, nes nusidėjimas sukeltų kitą nusidėjimą. Jei aš myliu jus, jūs mylėsite mane. Jei aš įžeidžiu jus, jūs įžeisite mane. Jei aš jaučiu jums dėkingumą, jūs jausite dėkingumą man. Jei esu savanaudis, jūs elgsitės savanaudiškai su manimi. Jei bandau apkerėti jus žodžiais, jūs bandysite apkerėti mane.

Jei nenusidedate žodžiu, vadinasi, teisingai naudojate savo energiją - tiesai ir meilei sau. Jei susitariate su savimi nenusidėti žodžiu, tiesa išvalys iš jūsų emocinius nuodus. Tačiau tai padaryti sunku, nes mes išmokome elgtis priešingai. Išmokome meluoti. Tai tapo įpročiu, bendraujant su kitais ir, svarbiausia, su savimi. Mes nusidedame žodžiu.

Tai, kaip jūs mylite ir vertinate save, yra tiesiog proporcinga jūsų žodžių kokybei ir teisingumui. Jūs jaučiatės gerai, kai nenusidedate žodžiais; tada jums gera ir ramu. [...]

NENUSIDĖKITE ŽODŽIAIS - pirmoji išmintis, kurios turėtumėte siekti, jei norite būti laisvi, laimingi, pakilti iš pragaro. Ji labai galinga. Vartokite žodžius tinkamai. Žodžiais skleiskite meilę. Naudokite baltąją magiją, pradėdami nuo savęs. Sakykite sau, koks esate šaunus ir didis, kaip jūs save mylite. Vartokite žodžius taip, kad neliktų smulkių, menkų nuostatų, kurios jus verčia kentėti.

NEPRIIMKITE NIEKO ASMENIŠKAI

Jūs neturite nieko bendra su tuo, ką daro kiti. Jų žodžiai ir veiksmai yra jų pačių tikrovės ir svajonės projekcija. Būdamas atsparus kitų žmonių nuomonėms ir žingsniams, netapsite bereikalingos kančios auka.

Dėl nieko, ką padaro kiti žmonės, jūs nesate kalti. Kalti jie patys. Visi žmonės turi svajonių, savo protą; jų pasaulis skiriasi nuo mūsų. Priimdami ką nors asmeniškai, mes manome, kad jie pažįsta mūsų pasaulį. Stengiamės primesti savo pasaulį jų pasauliui.

Priimdamas tai asmeniškai, jūs „suvalgote" visas emocines jų atliekas, ir jos tampa jūsų. Bet jei jūs nepriimate to asmeniškai, esate atsparus vidury pragaro. Atsparumas nuodams, esant vidury pragaro, yra šios išminties dovana.

Jei vertinsime kitus žmones taip, kokie jie iš tikrųjų yra, nepriimdami jų asmeniškai, mūsų niekada nežeis jų žodžiai ar veiksmai. Net jei jums meluoja - viskas gerai. Jie jums meluoja, nes bijo. Jie bijo, kad jūs atskleisite jų netobulumą. Nusiimti šią visuomeninę kaukę yra skausminga. Jei žmonės sako viena, o daro kita, kreipkite dėmesį į jų veiksmus. Antraip meluosite sau. Bet jei esate sau teisingas, galite patirti didelį emocinį skausmą. Sakyti sau tiesą gali būti skausminga, bet nebūtina pasiduoti skausmui. Išgijimas jau netoli. Tai tik laiko klausimas - ir reikalai pasitaisys.

Jei išsiugdysite įprotį nieko nepriimti asmeniškai, išvengsite daugelio gyvenimo rūpesčių. Dings jūsų pyktis, įtarumas, pavydas. Jei nieko nepriimsite asmeniškai, dings netgi liūdesys.

Nepriimdamas nieko asmeniškai, jūs tampate daug laisvesnis. Jūs atsparus juodiesiems magams, jūsų neveikia jokie kerai, nepaisant, kokie stiprūs jie būtų. Visas pasaulis gali skleisti apie jus paskalas, bet, nepriimdamas jų asmeniškai, esate saugus. Kas nors gali tyčia siūlyti jums emocinius nuodus, bet jūs jų neragausite, jei nepriimsite asmeniškai. Kai jūs neragaujate emocinių nuodų, jie tampa piktesni siūlančiajam, o ne jums.

NEDARYKITE PRIELAIDŲ

Mes linkę daryti prielaidas visais klausimais. Bėda ta, kad mes tikime, jog jos teisingos. Galime prisiekti, kad jos tikros. Darome prielaidas apie kitų veiksmus ir mintis, priimdami tai asmeniškai. Tada mes juos kaltiname ir savo žodžiais pasiunčiame jiems emocinių nuodų. Todėl kiekvieną kartą, darydami prielaidas, mes ieškome problemų. Darome prielaidą, klaidingai suprantame, priimame tai asmeniškai ir galiausiai sukuriame didelę dramą dėl nieko.

Nesuvokiame daiktų tokių, kokie jie iš tikrųjų yra. Mes įpratę svajoti, neturėdami realybės pagrindo. Tiesiog svajojame apie tai, kas egzistuoja mūsų vaizduotėje. Kai kažko nesuprantame, darome prielaidą. Kada paaiškėja tiesa, sprogsta mūsų svajonių burbulas, ir mes suvokiame, kad viską įsivaizdavome visai kitaip, negu iš tikrųjų yra.

Jei kiti mums ką pasako, mes darome prielaidas; jei jie mums nieko nepasako, mes taip pat darome prielaidas, siekdami patenkinti žinojimo poreikį ir juo pakeisti bendravimo poreikį. Jeigu net mes kažką girdime, bet nesuprantame, darome prielaidas, ką tai reiškia, ir tomis prielaidomis tikime. Prikuriame pačių įvairiausių prielaidų, nes neturime drąsos užduoti klausimų.

Tos prielaidos dažniausiai daromos labai greitai ir nesąmoningai, nes tokios yra mūsų bendravimo nuostatos. Mes tikime, kad nesaugu užduoti klausimus; tikime, kad mus mylintys žmonės turėtų žinoti, ko mes norime ir kaip jaučiamės. Kai kažkuo tikime, manome, kad esame teisūs...

Darome prielaidą, kad visi vertina gyvenimą taip, kaip mes. Tikime, kad kiti mąsto tai kaip mes, jaučia kaip mes, sprendžia kaip mes, pyksta kaip mes. Tai didžiausia žmonių daroma prielaida. Būtent dėl to bijome tarp kitų būti savimi. Mat galvojame, kad kiti mus teis, persekios, bars, kaltins, nes patys taip darome. Kol kitiems pasitaiko proga mus atmesti, mes patys jau būname save atmetę. Būtent taip veikia žmogaus protas.

Raskite drąsos užduoti klausimus ir sakyti tik tai, ką tikrai norite pasakyti. Bendraukite su kitais aiškiai, kad išvengtumėte nesusipratimų, liūdesio, dramų. Siekdamas šios išminties, jūs galite pakeisti savo gyvenimą.

VISADA PADARYKITE VISA, KAS ĮMANOMA

Jūsų pastangos nuolat keisis. Jos priklausys nuo to, ar esate sveikas, ar sergate. Tačiau bet kuriomis sąlygomis tiesiog padarykite visa, kas įmanoma, kad nereikėtų savęs teisti, kaltinti ir gailėtis.

Tiesiog labai stenkitės - bet kuriomis gyvenimo aplinkybėmis. Nesvarbu, ar esate pasiligojęs, ar pavargęs. Jei visada labai stengiatės, negalite savęs teisti. O jei neteisiate savęs, niekada neteks patirti kaltės, priekaištų, savigraužos. Visada labai stengdamiesi, jūs įveiksite blogus kerus.

Jei gyvenate praeities svajone, nesidžiaugiate dabarties įvykiais, nes visada norėsite jų kitokių nei yra. Nėra laiko ko nors praleisti, nes esate gyvas. Nesidžiaugti dabartimi - vadinasi, gyventi praeityje ir būti tik pusiau gyvam. Imate gailėti savęs, kentėti, raudoti.

Gimstate turėdamas teisę būti laimingas. Turėdamas teisę mylėti, džiaugtis ir dalytis meile. Esate gyvas, gyvenate ir džiaugiatės gyvenimu. Nesipriešinkite gyvenimo tėkmei, nes čia eina Dievas. Jūsų egzistencija įrodo Dievo egzistenciją. Jūsų egzistencija įrodo gyvenimo ir energijos egzistenciją.

Mums nereikia nieko žinoti ar įrodyti. Tik būti, rizikuoti ir visokeriopai džiaugtis gyvenimu. Sakykite ne, kai norite sakyti ne, sakykite taip, kai norite sakyti taip. Jūs turite teisę būti savimi. O galite būti savimi tik tada, kai padarote visa, kas įmanoma. Nesistengdamas jūs neigiate teisę būti savimi. Tai sėkla, kurią turėtumėte auginti savo galvoje. Jums nereikia žinių ar aukštų filosofinių sąvokų. Jums nereikia, kad kiti jus pripažintų. Jūs atskleidžiate savo dieviškumą gyvendamas, mylėdamas save ir kitus. „Aš myliu Tave" - tai Dievo žodžiai.

Keturios išmintys čia; jums tik reikia jų siekti ir gerbti jų svarbą ir galią. Būtent gerbti. Galite pradėti nuo šiandien: aš pasižadu gerbti keturias išmintis. Jos tokios paprastos ir logiškos, kad net vaikui nesunku jas suprasti. Tačiau privalote turėti tvirtą valią, kad jų laikytumėtės. Kodėl? Nes, kad ir kur eitume, mūsų kelias bus pilnas kliūčių. Visi stengiasi trukdyti mūsų pasiryžimui laikytis tų nuostatų; viskas aplink verčia mus jas laužyti. Problema - visos kitos nuostatos, kurios yra planetos svajonės dalis. Jos gyvos ir labai stiprios.

Todėl turite būti geras medžiotojas ir narsus karys, kad galėtumėte savo gyvenimu apginti keturias išmintis. Nuo to priklauso jūsų laimė, laisvė ir visas gyvenimas. Kario tikslas - pakeisti šį pasaulį, pabėgti iš šito pragaro ir niekada į jį negrįžti. Toltekai mus moko, kad didžiausias atlygis - peržengti žmogišką kančios patirtį ir tapti Dievo įkūnijimu. Tai tikras atpildas.

Toltekų išmintis - tai dovana, leidžianti peržengti paprasto žmogaus suvokimą ir pasiekti asmeninę laisvę. Paprastai sakant, asmeninė laisvė yra sugebėjimas pasirinkti, kaip elgtis įvairiose savo gyvenimo situacijose, užuot pasidavus reakcijoms į jas. Trys toltekų meistriškumo pakopos - suvokimas, transformacija ir tikslas - yra raktas, padedantis peržengti mąstymo ribotumą ir pačiam kurti savo gyvenimą. Gilios šio mokymo tradicijos daugelį amžių perduodamos iš kartos į kartą.