Nepriimkite nieko asmeniškai

Kad ir kas šalia atsitiktų — nepriimkite nieko asmeniškai. Prisiminsiu ankstesnį pavyzdį. Jei aš, sutikęs jus gatvėje, sakau: „Ei, tu visai kvailas", nors visai jūsų nepažįstu, vadinasi, kalbu ne apie jus, o apie save. Jei jūs įsižeidžiate, matyt, galvojate esąs kvailas. Gal pats sau manote:

„Iš kur jis žino? Ar jis aiškiaregys, ar visi mato, koks aš kvailas?"

 Jūs priimate tuos žodžius asmeniškai, nes su jais sutinkate. Jeigu sutinkate, nuodai persmelkia jus, ir sukausto pragaro svajonė. Tai, kas verčia mus jaustis sukaustytiems, mes vadiname asmeniniu orumu. Asmeninis orumas, arba įsižeidimas, yra didžiausia savanaudiškumo išraiška, nes mes manome, kad viskas yra apie „mane". Priprasdami gyventi tarp žmonių, mes mokomės viską priimti asmeniškai. Mums atrodo, kad esame atsakingi už viską. Aš, aš, aš, visada aš.

Dėl nieko, ką padaro kiti žmonės, jus nesate kalti. Kalti jie patys. Visi žmonės turi savo svajonių, savo protą; jų pasaulis skiriasi nuo mūsų. Priimdami ką nors asmeniškai, mes manome, kad jie pažįsta mūsų pasaulį. Stengiamės primesti savo pasaulį jų pasauliui.

Netgi kai situacija labai asmeniška, netgi kai kiti jus tiesiogiai užgauna, jūs čia niekuo dėtas.

Viską, ką jie sako, daro, visas jų išsakytas nuomones lemia jų nuostatos. Jų požiūris priklauso nuo visos programos, kurią įsisavino jie, pratindamiesi būti tarp žmonių.

 Jei kažkas pasako jums savo nuomonę: „O, jūs atrodote storas", neįsižeiskite, nes žmogus turi reikalų su savo jausmais, įsitikinimais, nuomonėmis. Jis stengėsi pasiųsti jums nuodų, ir jei jūs priimate tai asmeniškai, vadinasi, priimate nuodus, ir jie tampa jūsų. Priimdamas viską asmeniškai, jūs lengviau paklūstate šiems plėšrūnams, juodiesiems magams. Jie jus paveikia net menkiausia nuomone ir maitina bet kokiais pasirinktais nuodais. Priimdamas tai asmeniškai jūs juos „suvalgote".

„Suvalgote" visas emocines jų atliekas, ir jos tampa jūsų. Bet jei jūs nepriimate to asmeniškai, esate atsparus vidury pragaro. Atsparumas nuodams, esant vidury pragaro, yra šios išminties dovana.

 Jei priimate viską asmeniškai, jūs jaučiatės įžeistas, siekiate ginti savo įsitikinimus ir sukelti konfliktą. Iš musės padarote dramblį, nes pats jaučiate poreikį būti teisus, o kitus norite paversti neteisiais. Be to, labai stengiatės būti teisūs, išsakydami kitiems savo nuomones. Kad ir ką jūs jaučiate ir darote, viskas yra asmeninės jūsų svajonės projekcija, jūsų nuostatų atspindys. Jūsų žodžiai, veiksmai, nuomonės priklauso nuo jūsų nuostatų ir neturi nieko bendra su manimi.

Man nesvarbu, ką jūs galvojate apie mane. Aš nepriimu asmeniškai to, ką jūs galvojate. Nepriimu asmeniškai, kai žmonės sako: „Migeli, tu esi geriausias", taip pat nepriimu asmeniškai, kai jie sako: „Migeli, tu esi blogiausias". Žinau, kad būdami laimingi jūs kalbėsite: „Migeli, tu tikras angelas!" Bet supykę ant manęs tarsite: „Migeli, tu tikras velnias! Tu nevykėlis. Kaip gali šnekėti tokius dalykus?". Bet kokiu atveju tie žodžiai manęs neveikia, nes pats žinau, kas esu. Nejaučiu poreikio būti pripažintas. Nejaučiu poreikio, kad man kas nors sakytų: „Migeli, kaip puikiai tau sekasi!" arba „Kaip tu drįsti šitaip elgtis!"

Ne, aš nepriimu to asmeniškai. Kad ir ką jūs manote ar jaučiate, žinau, kad tai jūsų reikalas, ne mano. Būtent taip jūs matote pasaulį. Čia nėra nieko asmeniško, nes turite reikalų su savimi, ne su manimi. Kiti žmonės turės savo nuomonę pagal savo įsitikinimų sistemą, taigi viskas, ką jie galvoja apie mane, yra ne apie mane, o apie juos.

Galite man pasakyti: „Migeli, tavo žodžiai mane skaudina". Bet jus skaudina ne mano žodžiai; jūs turite nuoskaudų, kurias aš užgaunu savo žodžiais. Jūs pats save skaudinate. Aš jokiu būdu to nepriimu asmeniškai. Ne todėl, kad jumis netikiu arba nepasitikiu, o todėl, kad žinau, jog jūs regite pasaulį kitomis — savo — akimis. Jūs kuriate visą vaizdą, arba filmą, ir pats esate jo direktorius, režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas. Tai jūsų filmas.

Kokį jūs jį matote, priklauso nuo jūsų gyvenimo nuostatų. Jūsų požiūris — tai jūsų asmeniškas požiūris. Tai niekieno kito tiesa, vien jūsų. Todėl kai ant manęs supykstate, žinau, kad turite reikalų su savimi. Aš — tik pasiteisinimas. Jūs pykstate, nes bijote, nes turite reikalų su baime. Jei nebijotumėte, ant manęs nepyktumėte. Jei nebijotumėte, nebūtų dėl ko manęs nekęsti. Jei nebijotumėte, nebūtumėte pavydus ar liūdnas.

 Jei gyventumėte be baimės, jei mylėtumėte, neliktų vietos toms neigiamoms emocijoms. Jei nepatiriate tokių jausmų, vadinasi, jaučiatės gerai. Kai pats jaučiatės gerai, viskas aplink jus yra gera. Kai viskas aplink jus puiku, viskas daro jus laimingą. Mylite viską, nes mylite save. Jūs patenkintas savimi. Jūsų gyvenimas laimingas. Jums patinka jūsų kuriamas filmas, jūsų susitarimai. Jūs ramus ir laimingas. Jaučiate palaimą, nes viskas puiku ir gražu. Tik dėl tos palaimos pamilstate viską, ką suvokiate.

Kad ir ką žmonės daro, jaučia, sako, nepriimkite to asmeniškai. Jei jie giria, koks jūs puikus, taip kalba ne dėl jūsų. Pats žinote, kad esate puikus. Nebūtina tikėti kitų žmonių žodžiais, kad jūs puikus.

Nieko nepriimkite asmeniškai. Netgi jei kas nors pasiėmė šautuvą ir šovė jums į galvą, čia nieko asmeniško. Netgi tokiu kraštutiniu atveju.

 Jūsų nuomonės apie save taip pat nebūtinai yra teisingos. Taigi — nereikia priimti asmeniškai visko, kas pasiekia jūsų protą. Protas geba kalbėtis su savimi, taip pat jis geba girdėti iš kitur ateinančią informaciją. Kartais girdite balsą ir svarstote, iš kur jis sklinda. Balsas gali būti iš kitos planetos, kurioje gyvena būtybės, panašios į žmones. Toltekai tas būtybes vadino pagalbininkais. Europoje, Afrikoje ir Indijoje juos vadino dievais.

Mūsų protas egzistuoja dievų lygyje. Jis gyvena toje tikrovėje ir gali ją suprasti. Protas regi akimis ir suvokia atsiveriančią tikrovę. Tačiau protas taip pat mato ir suvokia be akių, bet vargiai apie tą suvokimą žino. Protas gyvena daugiau nei vienoje dimensijoje. Kartais turite minčių, kurios kyla ne jūsų galvoje, bet jūs savo protu jas suvokiate. Turite teisę tikėti arba ne tikėti tais balsais ir teisę nepriimti jų žodžių asmeniškai. Mes turime galimybę rinktis, tikėti ar ne girdimais balsais, lygiai taip pat, kaip turime teisę rinktis, kuo tikėti ir su kuo sutikti, kalbant apie planetos svajonę.

Protas taip pat gali kalbėtis su savimi ir savęs klausyti. Protas suskirstytas taip, kaip suskirstytas jūsų kūnas. Galite sakyti: „Aš turiu vieną ranką, galiu pakratyti kitą savo ranką ir jausti pirmąją". Taip protas gali sakyti pats sau.

Viena proto dalis kalba, kita klauso. Labai sunku, kai tūkstančiai jūsų proto dalių kalba vienu metu. Tai vadinama mitote. Ar prisimenat?

VISI KALBA APIE LAISVĘ. VISI — ĮVAIRŪS ŽMONĖS,

įvairios rasės, įvairios šalys kovoja už laisvę. Bet kas yra laisvė? Ar laisvi būti tokie, kokie iš tikrųjų esame?

Atsakymas — ne, mes nesame laisvi. Tikroji laisvė susijusi su žmogaus dvasia. Tai laisvė būti tuo, kuo iš tiesų esi Kas trukdo mums būti laisviems? Mes kaltiname vyriausybę, orą, tėvus, religiją, Dievą. Kas iš tiesų neleidžia mums būti laisviems? Mes patys. Ką iš tikrųjų reiškia būti laisvam? Kartais tuokdamiesi sakome, kad prarandame laisvę, tada išsiskiriam ir vis tiek nesame laisvi. Kas mums trukdo? Kodėl negalime būti savimi?

Mes prisimename tolimą praeitį, kai buvome laisvi ir mėgavomės laisve, bet pamiršome, kas iš tiesų yra laisvė.

Žvelgdami į dvejų, trejų, gal dar ketverių metų mažylį, manome, kad jis laisvas žmogus. Kodėl jis laisvas? Todėl, kad ji ar jis daro viską, ką nori. Žmogus yra visai laukinis. Kaip neprijaukinta gėlė, medis ar gyvulys — laukinis! Stebėdami dvejų metukų vaikus, pamatysime, kad dažniausiai jie plačiai šypsosi ir džiūgauja. Jie tyrinėja pasaulį. Nebijo žaisti. Išsigąsta, kai užsigauna, išalksta, kai nepatenkinami kai kurie jų norai, bet jie nesijaudina dėl praeities, nesirūpina ateitimi ir gyvena tik šia minute.

Maži vaikai nebijo reikšti savo jausmų. Jie labai mylintys. Pajutę meilę, tiesiog paskęsta joje. Jie visai nebijo mylėti. Tai normali žmogaus būsena. Vaikystėje mes nebijome ateities ir nesigėdijame praeities. Natūralus mūsų nusiteikimas — džiaugtis gyvenimu, žaisti, tyrinėti, būti laimingam ir mylėti.

Bet kas nutinka, kai žmogus suauga? Kodėl mes taip pasikeičiame? Kodėl nesame laukiniai? Aukos požiūriu galime pasakyti, kad mums atsitiko kažkas blogo. Kario požiūriu galime pasakyti, kad tai, kas mums atsitiko, yra normalu.

Atsitiko tai, kad mes įgijome taisyklių knygą, didįjį Teisėją ir Auką. Jie valdo mūsų gyvenimą. Mes jau nesame laisvi, nes Teisėjas, Auka ir įsitikinimų sistema neleidžia mums būti savimi. Kai tik mūsų protą ėmė programuoti visa bjaurastis, mes tapome nelaimingi.

Toks auklėjimas pereina iš vieno žmogaus į kitą, iš kartos į kartą. Žmonių visuomenėje tai normalu. Nereikia kaltinti tėvų, kad išmokė jus būti panašius į juos. Ko daugiau jie galėjo jus išmokyti — tik to, ką patys žino. Jie labai stengėsi. Jei sykiais jus išplūsdavo, tai tik dėl savo įpročių, baimių ir įsitikinimų. Jie neturėjo įtakos tai programai, kurią gavo, todėl negalėjo elgtis kitaip.

Nereikia kaltinti tėvų ar kitų žmonių, kurie jus koneveikė. Savęs taip pat. Laikas nustoti koneveikti. Laikas išsilaisvinti iš Teisėjo tironijos ir pakeisti savo nuostatų pamatus. Laikas išsilaisvinti iš Aukos vaidmens.

Tikrasis jūs tebesat mažas vaikas, kuris niekada neužaugo. Kartais tampate panašus į tą mažylį — kai džiaugiatės, žaidžiate, esate laimingas, kai tapote, kuriate eiles, skambinate pianinu ar kitaip save išreiškiate. Tai laimingiausios jūsų gyvenimo akimirkos. Tada atsiskleidžia jūsų tikrumas, jūs nesijaudinate dėl praeities ir nesirūpinate ateitimi. Elgiatės kaip vaikas.

Bet kažkas viską pakeičia. Tai pareigos. Teisėjas taria: „Sustokite, jūs turite pareigų. Privalote tą ir tą padaryti, privalote dirbti, eiti į mokyklą, užsidirbti pragyvenimui". Visos šios pareigos atsiduria mūsų galvoje. Mūsų veidas pasikeičia ir tampa rimtas. Jei stebėsite, kaip vaikai žaidžia suaugusiuosius, pamatysite, kaip pasikeičia jų veidukai. „Žaidžiam, kad aš esu teisėjas" — ir veidas išsyk persimaino; jis pasidaro panašus į suaugusiojo. Tokią miną regime nuėję į teismą — ir tokie mes esame. Vis dar vaikai, bet praradę laisvę.

Laisvė, kurios mes siekiame, yra laisvė būti savimi ir save išreikšti. Bet jei pažiūrėsime į savo gyvenimą, pamatysime, jog didžiąją laiko dalį stengiamės pamaloninti kitus, kad būtume jų pripažinti, o ne pamaloninti save. Štai kas atsitiko mūsų laisvei. Matome savo visuomenėje ir visose pasaulio visuomenėse, kad iš kiekvieno tūkstančio gyventojų devyni šimtai devyniasdešimt devyni yra visiškai prijaukinti.

Blogiausia, kad dauguma mūsų net nesuvokia esantys nelaisvi. Kažkas viduje mums kužda, kad esame nelaisvi, bet mes nesuprantame, kas tai ir kodėl esame nelaisvi.

Didumos žmonių problema ta, kad jie gyvena taip ir nesuprasdami, jog jų protą valdo Teisėjas ir Auka, todėl jie negali būti laisvi. Pirmas žingsnis į asmeninę laisvę yra žinojimas. Norėdami būti laisvi, turime suprasti, kad esame nelaisvi. Kad išspręstume problemą, privalome ją žinoti.

Žinojimas yra pirmas žingsnis, nes jei nežinote, nieko negalite pakeisti. Jei nežinote, kad jūsų protas pilnas žaizdų ir emocinių nuodų, negalite pradėti jų valyti ir gydyti. Jūs toliau kentėsite.

Nėra reikalo kentėti. Suvokdamas būklę, jūs galite pasipriešinti ir pareikšti: „Gana!" Tada galvoti, kaip gydytis ir pakeisti asmeninę savo svajonę. Planetos svajonė yra tik svajonė. Ji netgi netikra. Jei įsigilinsite į svajonę ir imsite abejoti savo įsitikinimais, pamatysite, kad dauguma įsitikinimų, atvėrusių tas žaizdas, yra netikri. Jums paaiškės, kad visus tuos dramatiškus metus jūs kentėjote be reikalo. Kodėl? Nes jums į galvą įdėta įsitikinimų sistema buvo grindžiama melu.

Todėl svarbu valdyti savo svajonę, ir būtent todėl toltekai tapo svajonių šeimininkais. Gyvenimas yra jūsų svajonės skelbimas; tai menas.

Jūs galite bet kuriuo momentu pakeisti savo gyvenimą, jei nesate patenkinti svajone. Svajonių šeimininkai sukuria iš gyvenimo tobulą kūrinį; jie valdo savo svajonę pasirinkdami. Viskas turi pasekmes, ir svajonių šeimininkas jas žino.

Būti tolteku — tai gyvenimo būdas. Tai tokia gyvensena, kai nėra vadovų ir sekėjų, kai turi savo tiesą ir pagal ją gyveni. Toltekas tampa protingas, laukinis ir vėl laisvas.

Žmonės tampa toltekais, kai turi tris dalykus. Pirmas — tai žinojimas. Reikia žinoti, kas iš tikrųjų esi. Antras -transformacijos išmanymas: kaip pasikeisti ir pasijusti laisvam nuo prijaukinimo. Trečias — tikslo išmanymas. Toltekų nuomone, tikslas yra ta gyvenimo dalis, kuri leidžia transformuoti energiją; tai viena gyva būtybė, kuri nematomai apgaubia visą energiją. Mes ją vadiname Dievu. Tikslas yra pats gyvenimas, besąlygiška meilė. Todėl tikslo išmanymas yra meilės išmanymas.

Kai kalbame apie toltekų kelią į laisvę, matome, kiek daug jie turi būdų išsilaisvinti iš prijaukinimo. Jie lygina Teisėją, Auką ir įsitikinimų sistemą su parazitu, apėmusiu žmogaus protą. Jų nuomone, visi prijaukinti žmonės yra ligoniai. Žmonės serga, nes jų protą ir smegenis valdo parazitai. Tie parazitai minta neigiamomis emocijomis, kurios kyla iš baimės.

Jei paskaitysime parazito aprašymą, pamatysime, kad tai yra organizmas, kuris maitinasi kito organizmo medžiagomis, siurbia jo energiją, nieko jam negrąžindamas ir palengva kenkdamas. Teisėjas, Auka ir įsitikinimų sistema gerai atitinka šį aprašymą. Visi kartu jie sudaro gyvą organizmą, susidedantį iš psichinės ir emocinės energijos. Ta energija yra gyva. Žinoma, tai nėra materiali energija, tačiau emocijos taip pat nėra materiali energija. Ir mūsų svajonės nėra materiali energija, tačiau mes žinome, kad jos egzistuoja.

Viena smegenų funkcija yra paversti materialią energiją emocine. Mūsų smegenys yra emocijų fabrikas. Jau minėjome, kad svarbiausia proto funkcija yra svajoti. Toltekai tiki, kad parazitas — Teisėjas, Auka ir tikėjimo sistema — kontroliuoja jūsų protą, asmeninę jūsų svajonę. Parazitas svajoja, naudodamasis jūsų protu, ir gyvena, naudodamasis jūsų kūnu. Jį palaiko emocijos, kurios kyla iš baimės, o auga iš dramos ir kančios.

Laisvė, kurios mes siekiame, yra naudoti savo protą ir kūną, gyventi savo gyvenimą, o ne paklusti įsitikinimų sistemai. Kai suprantame, kad mūsų protą valdo Teisėjas ir Auka, o tikrieji mes esame kampe, mums lieka du pasirinkimai.

Vienas — toliau gyventi kaip gyvenome, pasiduoti Teisėjui, Aukai ir planetos svajonei. Antras — elgtis taip, kaip vaikystėje, kai tėvai stengėsi pratinti mus gyventi tarp žmonių. Galime sukilti ir sakyti „Ne!" Galime skelbti karą parazitui, Teisėjui ir Aukai, kovą už savo nepriklausomybę, už teisę naudoti savo protą ir smegenis Štai kodėl pagal visas šamanizmo tradicijas

Amerikoje, nuo Kanados iki Argentinos, žmonės vadina save kariais. Jie kovoja su savo proto parazitu. Tai tikroji kario reikšmė. Karys sukyla prieš parazito įsiveržimą. Jis sukyla ir paskelbia karą. Tačiau būti kariu nereiškia, kad mes visada laimime kovą; galime nugalėti arba pralaimėti, bet visada padarome visa, kas įmanoma, ir bent jau turime šansą vėl būti laisvi. Jei pasirenkame šį kelią, įgyjame bent jau sukilėlio orumo.

Be to, įrodome, kad lengvai nepasiduosim įnoringoms savo pačių emocijoms ar kitų skleidžiamiems nuodams. Net jei nusileisime priešui — parazitui — neatsidursime tarp tų aukų, kurios nekovoja.

Pirmiausia, jei esame karys, turime galimybę peržengti planetos svajonę, pakeisti asmeninę savo svajonę tokia svajone, kurią vadiname rojumi. Rojus, kaip ir pragaras, yra vieta, egzistuojanti be mūsų proto. Tai vieta, kurioje mes džiaugiamės ir esame laimingi, kurioje esame laisvi mylėti ir būti savimi. Rojų galime pasiekti, būdami gyvi; nereikia laukti mirties. Dievas visada šalia, dangaus karalystė yra visur, bet pirmiausia mums reikia turėti akis ir ausis, kad matytume ir girdėtume šią tiesą. Turime būti laisvi nuo parazito.

Parazitą galima palyginti su pabaisa, turinčia tūkstantį galvų. Kiekviena parazito galva — tai viena mūsų patiriama baimė. Jei norime būti laisvi, privalome sunaikinti parazitą. Vienas būdas — pulti jį kaktomuša, t.y. susidurti vienas prieš vieną su kiekviena savo baime. Tai lėtas procesas, bet jis vyksta. Kiekvieną kartą, kai susiduriame su kuria nors savo baime, tampame šiek tiek laisvesni.

Kitas būdas — nustoti maitinus parazitą. Jei neduodame parazitui maisto, jis miršta iš bado. Kad taip padarytume, turime valdyti savo emocijas, suturėti tuos jausmus, kuriuos sukelia baimė. Tai lengva pasakyti, bet labai sunku padaryti. Sunku todėl, kad mūsų protą kontroliuoja Teisėjas ir Auka.

Trečias būdas vadinamas mirties pradžia. Jis sutinkamas daugelyje pasaulio tradicijų ir ezoterinių mokyklų — Egipte, Indijoje, Graikijoje, Amerikoje. Tai simbolinė mirtis, kuri užmuša parazitą, nepakenkdama fiziniam mūsų kūnui. Kai mes simboliškai „mirštame", parazitas turi mirti. Šis būdas greitesnis už du pirmuosius, bet dar sunkiau įgyvendinamas. Reikia labai daug drąsos, kad susitiktum akis į akį su mirties angelu. Privalome būti be galo tvirti. Panagrinėkime detaliau šiuos būdus.

TRANSFORMACIJOS MENAS:

ANTROJO DĖMESIO SVAJONĖ

 Jau žinome, kad dabartinė mūsų svajonė yra išorinės svajonės rezultatas, kuri patraukia mūsų dėmesį ir maitina visus įsitikinimus. Jaukinimo procesas gali būti vadinamas pirmojo dėmesio svajone, nes būtent taip pirmą kartą buvo panaudotas jūsų dėmesys, kuriant pirmą gyvenimo svajonę.

Vienas būdas pakeisti savo įsitikinimus — sutelkti dėmesį į visas nuostatas ir įsitikinimus ir pakeisti susitarimus su savimi. Tai darydami, naudojate savo dėmesį antrą sykį, sukurdami antrojo dėmesio svajonę, arba naują svajonę.

Skirtumas tas, kad daugiau nesate nekaltas.

Kai buvote vaikas, tai buvo netiesa; jūs neturėjote pasirinkimo. Bet dabar esate jau nebe vaikas. Pats galite rinktis, kuo tikėti ir kuo netikėti. Galite tikėti bet kuo, įskaitant ir pačiu savimi.

Pirmas žingsnis — suvokti, koks rūkas apgaubęs jūsų protą. Privalote suprasti, kad jūs visą  laiką svajojate. Tik žinojimas leis pakeisti savo svajonę. Jei žinote, kad visa jūsų gyvenimo drama yra tikėjimo rezultatas ir kad tai, kuo tikite, yra netikra, galite pradėti keisti įsitikinimus. Tačiau kad tikrai pakeistumėte įsitikinimus, privalote sutelkti dėmesį į tai, ką norite pakeisti. Turite žinoti, kokius susitarimus siekiate keisti. Tik tada galėsite juos pakeisti.

Kitas žingsnis — pažinti visus jus varžančius, baime pagrįstus įsitikinimus, kurie daro jus nelaimingus. Apgalvokite visus savo įsitikinimus ir nuostatas — taip pradėsite transformacijos procesą. Toltekai tai vadina transformacijos menu. Šis procesas atskleidžia meistriškumą. Jūs pasiekiate transformacijos meistriškumą, keisdamas baime grindžiamas nuostatas, kurios verčia jus kentėti ir savaip perprogramuoti protą. Vienas iš to meistriškumo įgijimo būdų — ištirti ir priimti alternatyvius įsitikinimus, tokius, kaip keturios išmintys.

Sprendimas siekti keturių išminčių yra karo už laisvę, kovos su parazitu paskelbimas. Keturios išmintys jums siūlo galimybę atsikratyti emocinio skausmo. Jūs galėsite vėl džiaugtis gyvenimu ir kurti naują svajonę. Nuo jūsų pačių priklauso, kiek ištirsite savo trokštamos svajonės galimybes. Keturios išmintys buvo sukurtos tam, kad padėtų jums įvaldyti transformacijos meną, atsikratyti ribojančių nuostatų, įgyti daugiau asmeninės galios ir tapti stipresniems. Juo jūs stipresni, juo daugiau nuostatų galite sulaužyti iki to momento, kol pasieksite išminčių kamieną.

Tą momentą aš vadinu išėjimu į dykumą. Atsidūręs dykumoje, demonus susitinkate akis į akį. Kai paliekate dykumą, visi demonai tampa angelais.

Keturių išminčių siekimas yra didelės jėgos reikalaujantis veiksmas. Kad įveiktum juodąją magiją savo galvoje, privalai turėti didelės asmeninės galios. Kiekvieną kartą, sulaužydamas nuostatą, įgyjate papildomos jėgos. Pradedate nuo menkų nuostatų, reikalaujančių mažiau jėgos. Kai visos menkesnės nuostatos įveiktos, asmeninė jūsų jėga didėja, kol galiausiai įstengiate susidurti su dideliais demonais.

Tai vienas kelias iš pragaro svajonės. Tačiau kiekvienos sulaužytos nuostatos, kuri verčia jus kentėti, vietoje turi atsirasti nauja nuostata, kuri padarys jus laimingus. Ji neleis grįžti senajai nuostatai. Ji dingsta visam laikui, o jos vietą užima nauja nuostata.

Žmogus turi tiek daug tvirtų įsitikinimų, kad šis procesas gali atrodyti beviltiškas. Todėl žingsnius žengti reikia labai palengva, reikia kantrybės, nes tai lėtas procesas. Dabartinis jūsų gyvenimo būdas priklauso nuo to, kaip daugelį metų buvote jaukinamas. Per vieną dieną negalite pamesti visų ilgamečių įpročių. Sulaužyti nuostatą labai sunku, nes į kiekvieną įdedama žodžio galios (kuri yra mūsų valios galia).

Tiek pat galios reikia ir nuostatai pakeisti. Nepakeisime jos su mažesne jėga, negu susikūrėme. Beveik visą asmeninę jėgą mes naudojame susikurtoms nuostatoms palaikyti. Taip yra todėl, kad nusistatymai — tarsi stiprūs blogi polinkiai. Mes linkę būti tokie, kokie esame. Mes linkę pykti, pavydėti, gailėtis savęs. Mes linkę į tokius įsitikinimus: „Aš nesu pakankamai geras ir protingas. Tad kam stengtis? Tai padarys kiti žmonės, nes jie geresni už mane". Visos šios senos nuostatos, kurios valdo mūsų gyvenimo svajonę, yra kartojimosi rezultatas. Todėl norėdami pasiekti keturias išmintis, privalote kartoti veiksmus. Pritaikyti naują nuostatą gyvenime — tai būdas geriausią paversti dar geresniu. Kartodami siekiame meistriškumo.

KARIO DISCIPLINA, VALDANTI JŪSŲ ELGESĮ

Įsivaizduokite, kad pabundate rytą kupinas entuziazmo. Jūs gerai jaučiatės. Esate laimingas ir apimtas energijos pradėti dieną. Tada per pusryčius smarkiai susikivirčijate su sutuoktiniu, ir jausmų antplūdžio kaip nebūta. Jūs pykstate, ir tam įniršiui iš eikvojate daug energijos. Po ginčo jaučiatės išsekęs, norite išsiverkti. Esate toks pavargęs, kad nueinate į savo kambarį ir atsigulate, bandydamas atsigauti. Visą dieną leidžiate kamuojamas savo emocijų. Neturite jėgų ką nors veikti ir tiesiog stengiatės visko vengti.

Kiekvieną rytą mes pabundame, turėdami tam tikrą kiekį protinės, emocinės ir fizinės energijos, kurią naudojame visą dieną. Jei leidžiame emocijoms išsemti energiją, jos nelieka nei savo gyvenimui keisti, nei duoti kitiems.

Tai, kaip vertinate pasaulį, priklauso nuo jūsų patiriamų emocijų. Kai pykstate, viskas aplink yra blogai. Kaltinate viską, įskaitant ir orą; jums nemalonūs nei pilantis lietus, nei šviečianti saulė. Kai esate liūdnas, viskas aplink liūdina ir graudina. Matote medžius, ir jums liūdna; regite lietų, ir viskas atrodo labai niūriai. Galbūt jaučiatės pažeidžiamas ir linkęs gintis, nes nežinote, kas kokiu momentu jus puls. Jūs niekuo nepasitikite, nes regite pasaulį baimės akimis!

Įsivaizduokite, kad žmogaus protas yra toks pat, kaip oda. Paliečiate sveiką odą — ji švelni. Jūsų oda skirta justi, ir lytėjimo pojūtis labai malonus. Dabar įsivaizduokite, kad jūs susižeidžiate ir užkrečiate odą. Jei paliesite nesveiką odą, jums skaudės, todėl jūs stengiatės ją aprišti ir saugoti. Lytėjimas jums nemalonus, nes skausmingas.

Dar įsivaizduokite, kad visų žmonių oda ligota. Jie negali vienas kito liesti, nes skaudės. Jų oda žaizdota, todėl infekcija ir gėla laikomi normaliais reiškiniais. Mes tikime, kad mums lemta tokiems būti.

Ar galite įsivaizduoti savo elgesį, jei visi pasaulio žmonės turėtų šią odos ligą? Žinoma, niekada vieni kitų neapkabintume, nes skaudėtų. Turėtume nuolat laikytis atstumo.

Žmogaus protas yra visai kaip ta užkrėsta oda. Kiekvienas žmogus turi emocinį kūną, kuris nusėtas užkrėstų žaizdų. Tas užkratas — tai emociniai nuodai, kurie verčia mus kentėti: neapykanta, pyktis, pavydas, liūdesys. Neteisingas poelgis atveria žaizdą, ir mes reaguojame emociniais nuodais, nes turime savo nuomonę, kas yra teisinga ir kas neteisinga. Begyvenant protas tampa toks sužeistas ir apnuodytas, kad visi tokį jį laiko normaliu. Tačiau jis tik laikomas normaliu. Galiu jums pasakyti, kad jis nėra normalus.

Mes puoselėjame nesveiką planetos svajonę. Žmonės serga liga, vadinama baime. Jos simptomai yra visos emocijos, kurios verčia žmones kentėti: pyktis, neapykanta, liūdesys, pavydas, išdavystė. Kai baimė pasidaro per didelė, protas ima klupti, ir mes tai vadiname proto liga, Nesveikas elgesys prasideda, kai protas toks išsigandęs ir žaizdos tokios skausmingos, kad atrodo geriau nutraukti ryšį su išoriniu pasauliu.

 Jei savo proto būklę laikome liga, randame ir vaistą. Nėra reikalo ilgiau kentėti. Pirmiausia mums reikia tiesos, kuri atvertų žaizdas, išvalytų nuodus ir jas užgydytų. Kaip tą padaryti?

Turime atleisti tiems, kurie, mūsų nuomone, mus nuskriaudė. Ne todėl, kad jie nusipelnė atleidimo, o todėl, kad mes save labai mylime ir nenorime toliau mokėti už neteisybę.

Atleidimas yra vienintelis kelias pasveikti. Mes galime atleisti, nes jaučiame sau gailestį. Galime pamiršti savo pasipiktinimą ir paskelbti: „Gana! Daugiau nebūsiu didysis Teisėjas, kuris eina prieš mane. Daugiau savęs nebausiu ir neplūsiu. Daugiau nebūsiu Auka".

Pirmiausia turime atleisti savo tėvams, broliams, seserims, draugams ir Dievui. Kai atleidžiate Dievui, galiausiai galite atleisti sau. Atleidę sau, daugiau savęs neatmetate. Pradedate save pripažinti ir mylėti. Ta meilė taps tokia stipri, kad galiausiai pripažinsite save tokį, koks esate. Tai laisvo žmogaus pradžia. Čia svarbiausia — atleidimas.

 Jūs suprasite, kad kažkam atleidote, kai, jį regėdamas ar girdėdamas jo vardą, daugiau nejausite emocinės įtampos. Kai neskaudės kieno nors paliesta ankstesnė žaizda, žinosite, kad iš tikrųjų atleidote.

Tiesa yra kaip skalpelis. Ji skaudi, nes atveria visas melu padengtas žaizdas, kad galėtume pasveikti. Tas melas gali būti vadinamas neigimo sistema. Gerai, kad turime neigimo sistemą, nes ji leidžia mums uždengti žaizdas ir toliau funkcionuoja. Tačiau kai nelieka žaizdų ar nuodų, mums daugiau nereikia meluoti. Nereikalinga ir neigimo sistema, nes sveiką protą, kaip ir sveiką odą, galima liesti nesukeliant skausmo. Protui malonu būti liečiamam, kai jis švarus.

Didžiausia visų žmonių problema — kad jie praranda jausmų kontrolę. Būtent emocijos valdo žmogaus elgesį, o ne žmogus emocijas. Netekę kontrolės, sakome dalykus, kurių nenorime sakyti, darome tai, ko nenorime daryti. Būtent todėl taip svarbu neklysti žodžiais ir tapti dvasiniu kariu. Privalome išmokti kontroliuoti emocijas, kad turėtume pakankamai asmeninės galios keisti baime pagrįstas nuostatas, išeiti iš pragaro ir susikurti savo rojų.

Kaip tapti kariu? Yra keletas savybių, būdingų beveik viso pasaulio kariams. Pirma — žinojimas. Tai labai svarbu. Mes žinome, kad dalyvaujame kare, o karas reikalauja disciplinos. Ne eilinio, o kario disciplinos. Ne išorinės disciplinos, nurodančios, ką daryti ir ko nedaryti, o disciplinos būti savimi.

Karys privalo kontroliuoti — ne kitus žmones, o savo emocijas, patį save. Būtent praradę kontrolę mes slopiname emocijas. Yra didelis skirtumas tarp kario ir aukos. Auka slopina, karys palaiko. Aukos malšina savo emocijas, nes bijo jas parodyti, bijo pasakyti tai, ką nori. Palaikyti nėra tas pats kaip malšinti. Palaikyti —vadinasi, valdyti emocijas ir išreikšti jas tinkamu momentu, ne per anksti ir ne per vėlai. Būtent todėl kariai neklysta žodžiais. Jie visiškai kontroliuoja savo emocijas, taigi ir elgesį.

MIRUSIOJO PRADŽIA:

MIRTIES ANGELO APKABINIMAS

Galutinis kelias pasiekti asmeninę laisvę yra ruoštis mirčiai, laikyti pačią mirtį savo mokytoja. Mirties angelas gali mus išmokyti, kaip iš tikrųjų būti gyvam. Mes sužinome, kad bet kuriuo momentu galime mirti; turime dabartį, kai galime gyventi. Tiesa yra ta, kad mes nežinome, ar rytoj mirsime. Kas žino? Mes galvojame, kad prieš akis turime dar daug metų. Bet ar iš tikrųjų?

 Jei atsiduriame ligoninėje ir gydytojas pasako, kad mums liko viena savaitė, ką rengiamės daryti? Kaip sakėme anksčiau, turime du pasirinkimus. Vienas — kentėti, nes mirsime, visiems sakyti "Vargšas aš, greit mirsiu" ir tikrai sukelti didelę dramą. Kitas pasirinkimas — išnaudoti kiekvieną akimirką ir būti laimingam, daryti tai, ką iš tikrųjų patinka daryti. Jei tikrai liko tik viena savaitė — pasidžiaukime gyvenimu. Būkime gyvi. Galime sakyti: "Būsiu savimi. Daugiau nešvaistysiu savo gyvenimo, stengdamasis pamaloninti kitus. Daugiau man nerūpi, ką jie galvoja apie mane. Kodėl man tai turėtų rūpėti, jei po savaitės mirsiu? Būsiu savimi".

Mirties angelas gali išmokyti mus kasdien gyventi taip, lyg tai būtų paskutinė mūsų gyvenimo diena, lyg nebūtų rytdienos. Kiekvieną dieną galime pradėti kalbėdami: "Aš pabudau, matau saulę. Padėkosiu saulei ir kiekvienam, viskam, kad esu dar gyvas. Turiu dar vieną dieną pabūti savimi".

Būtent taip aš žiūriu į gyvenimą, būtent to mane išmokė mirties angelas, — būti atviram ir žinoti, kad nėra ko bijoti. Žinoma, aš rodau meilę žmonėms, kuriuos myliu, nes ši diena gali būti paskutinė, kai galiu jums tai pasakyti. Nežinau, ar dar jus pamatysiu, todėl nenoriu su jumis kovoti. Kas iš to, kad su jumis susikausiu ir išliesiu visus emocinius nuodus, kuriuos turiu prieš jus, jei rytoj jūs numirsite? O! O Dieve, Teisėjas mane pasmerks, ir jausiuosi toks kaltas dėl visko, ką pasakiau. Jausiuosi kaltas net dėl to, kad nepasakiau, kaip jus myliu. Meilė, kuri daro mane laimingą, yra ta meilė, kurią galiu pasidalyti su jumis. Kodėl turėčiau neigti, kad jus myliu? Nesvarbu, ar jūs atsakote man tuo pačiu. Gal aš arba jūs rytoj mirsime. Dabar man didžiausia laimė pranešti, kaip jus myliu.

Galite šitaip gyventi savo gyvenimą. Tada jūs rengiate save mirties pradžiai. Kas tada atsitinka? Ogi tai, kad senoji jūsų svajonė išnyks amžinai. Atmintį liks Teisėjas, Auka ir ankstesni jūsų įsitikinimai, bet parazitas išnyks.

Būtent parazitas mirs, kai pradėsite ruoštis mirčiai. Rengtis mirčiai nelengva, nes Teisėjas ir Auka visą laiką kovos. Jie nenori mirti. O mes jaučiame esą tie, kurie mirsime, ir bijome mirties.

Kai gyvename ir siekiame planetos svajonės, esame tarsi mirę. Kas išgyvena mirties pradžią, gauna puikiausią dovaną — prisikėlimą. Gauti šią dovaną — vadinasi, prisikelti iš numirusių, būti gyvam ir vėl būti savimi. Prisikelti — vadinasi, būti tarsi vaiku, laukiniu, laisvu, bet kitokiu. Skirtumas tas, kad, užuot buvę naivūs, esame išmintingi ir laisvi. Galime pamiršti žmonių gyvenimo taisykles, vėl tapti laisvi ir gydyti savo protą. Mes pasiduodame mirties angelui, žinodami, kad parazitas mirs, o patys liksime gyvi, turėsime sveiką protą ir puikų mąstymą. Būsime laisvi naudoti savo protą ir gyventi savo gyvenimą.

Būtent to, pasak toltekų, mus moko mirties angelas. Jis ateina pas mus ir sako: „Matote, kad viskas, kas egzistuoja, yra mano, ne jūsų. Jūsų namas, sutuoktinis, vaikai, automobilis, karjera, pinigai — viskas mano, ir aš galiu viską atimti kada panorėjęs, bet kol kas galite viskuo naudotis".

 Jei pasiduosime mirties angelui, būsime amžinai laimingi. Kodėl? Nes mirties angelas atima praeitį, kad gyvenimas galėtų tęstis. Mirties angelas atima mirusią kiekvienos akimirkos dalį, kuri yra praeitis. O mes toliau gyvename dabartyje. Parazitas nori, kad neštume praeitį su savimi, todėl taip sunku būti gyvam. Jei stengiamės gyventi praeityje, kaip galime džiaugtis dabartimi? Kai svajojame apie ateitį, kodėl turėtume tempti praeities naštą? Kada gyvensime dabartyje? Būtent to mus moko mirties angelas.

NAUJOJI SVAJONĖ

Rojus žemėje

NORIU, KAD PAMIRŠTUM VISKĄ, KO IŠMOKAI PER gyvenimą. Tai naujo supratimo, naujos svajonės pradžia.

Svajonė, kurios siekiate, yra jūsų kūrinys. Tai jūsų realybės suvokimas. Realybės, kurią galite bet kuriuo momentu pakeisti. Jūs turite galią sukurti pragarą ir turite galią sukurti rojų.

Kodėl nesugalvojus kitokios svajonės? Kodėl ne pasitelkus proto, vaizduotės, emocijų ir nepradėjus svajoti apie rojų?

Tik pasikliaukite savo vaizduote — ir atsitiks didis dalykas. Įsivaizduokite, kad panorėjęs galite regėti pasaulį kitomis akimis. Kiekvieną sykį atsimerkęs pasaulį išvysite kitokį.

Dabar užsimerkite, tada atsimerkite ir apsidairykite. Jūs pamatysite iš medžių, iš dangaus, iš šviesos sklindančią meilę. Suvoksite, kad ji ateina iš visos aplinkos. Tai palaimos būsena. Patiriate meilę tiesiogiai iš visur, taip pat iš savęs ir kitų žmonių. Netgi kai žmonės liūdni ar pikti, galite įžvelgti jų siunčiamą meilę.

Aš noriu, kad, naudodamiesi vaizduote ir nauju suvokimu, išvystumėte save, gyvenančius naują gyvenimą, siekiančius naujos svajonės. Tai toks gyvenimas, kai jums nereikia pateisinti savo egzistavimo ir galite laisvai būti savimi.

Įsivaizduokite, kad turite leidimą būti laimingas ir iš tikrųjų džiaugiatės gyvenimu. Jūs nepatiriate konfliktų nei su savimi, nei su kitais.

Įsivaizduokite, kad nebijote įgyvendinti savo svajonių. Žinote, ko norite, ko nenorite ir kada to norite. Jūs laisvas pakeisti savo gyvenimą taip, kaip iš tikrųjų norite. Jūs nebijote paklausti, ko jums reikia, nebijote bet kam ir dėl bet ko pasakyti taip arba ne.

Įsivaizduokite, kad gyvenate nebijodamas, jog būsite kitų nuteistas. Galite lengvai kitiems atleisti ir atsisakyti bet kokių sprendimų. Nejaučiate poreikio pats būti teisus, o kitą paversti klystančiu. Jūs gerbiate save ir visus kitus, jie taip pat jus gerbia.

Įsivaizduokite, kad gyvenate nebijodamas mylėti ir nebūti mylimas. Jūs daugiau nebijote būti nepripažintas ir nejaučiate poreikio būti pripažintas. Galite sakyti „Aš jus myliu" be jokios gėdos ir pateisinimo. Galite vaikščioti po pasaulį visiškai atvira širdimi ir nebijoti būti įžeistas.

Įsivaizduokite, kad gyvenate nebijodamas rizikuoti ir tyrinėti gyvenimo. Nebijote nieko prarasti. Nebijote būti gyvas ir nebijote mirti.

Įsivaizduokite, kad mylite save tokį, koks esate. Mylite savo kūną tokį, koks jis yra, ir emocijas tokias, kokios jos yra. Jūs žinote, kad esate tobulas. Kodėl aš prašau jūsų įsivaizduoti visus šiuos dalykus? Todėl, kad jie įmanomi! Jūs tikrai galite gyventi malonės, palaimos būsenoje, galite svajoti apie rojų. Tačiau, kad patirtumėte šią svajonę, pirmiausia turite suprasti, kas ji yra.

Tik mylėdamas galite atsidurti palaimos būsenoje. Jausti palaimą — tai tas pats, kas būti įsimylėjusiam. Būti įsimylėjusiam — vadinasi, jausti palaimą. Jūs skrajojate debesyse. Visur eidamas jaučiate meilę. Visiškai įmanoma taip gyventi visą laiką. Įmanoma, nes kiti taip gyveno, o jie nesiskiria nuo jūsų. Jie gyvena palaimoje, nes pakeitė savo nuostatas ir siekia kitos svajonės.

Kai tik pajusite, ką reiškia gyventi palaimoje, jums tai patiks. Jūs žinosite žemėje tikrai esant rojų. Tas rojus išties egzistuoja. Kada šitai suvoksite, kada žinosite, kad įmanoma tame rojuje likti, vien nuo jūsų pastangų priklausys, ar taip ir padarysite. Prieš du tūkstančius metų Jėzus papasakojo mums apie rojaus karalystę, meilės karalystę, tačiau beveik niekas nebuvo pasiruošęs jį išgirsti. Jie klausė: „Apie ką tu kalbi?

Mano širdis tuščia, aš nejaučiu meilės, apie kurią pasakoji; nejaučiu ramybės, kurią tu turi". Nedarykite taip. Tiesiog įsivaizduokite, kad meilės žinia įmanoma, ir pamatysite, kad ji jūsų.

Pasaulis yra labai gražus ir nuostabus. Gyvenimas gali būti labai lengvas, jei gyvenate mylėdami. Galite mylėti visą laiką. Tai jūsų pasirinkimas. Galite nematyti priežasties mylėti, bet mylėti dėl to, kad meilė daro jus laimingus. Tik aktyvi meilė kuria laimę. Meilė suteiks jums vidinę ramybę. Ji pakeis jūsų pasaulio suvokimą.

Galite viską regėti meilės akimis. Galite žinoti, kad aplink jus viešpatauja meilė. Kai šitaip gyvenate, rūkas galvoje išsisklaido.

Mitote išeina amžinų atostogų. Būtent šito žmonės per amžius siekė. Tūkstančius metų mes ieškojome laimės. Laimė — tai prarastas rojus. Žmonės sunkiai dirbo, kad pasiektų šią būseną. Tai proto evoliucijos dalis. Tai žmonijos ateitis.

Toks gyvenimo būdas įmanomas, ir jis jūsų rankose. Mozė jį vadino Pažadėtąja žeme, Buda — Nirvana, Jėzus — Rojumi, o toltekai — naująja svajone. Deja, tapatumas susipynęs su planetos svajone. Visi jūsų įsitikinimai ir susitarimai yra rūke. Jaučiate parazitą ir tikite, kad tai jūs. Dėl to tampa sunku atsikratyti parazito ir kurti meilės erdvę. Jūs prisirišę prie Teisėjo, prie Aukos. Kančia leidžia jums jaustis saugiai, nes jūs labai gerai ją pažįstate.

Tačiau nėra jokio reikalo kentėti. Vienintelė priežastis — ta, kad jūs pasirenkate kančią. Pažvelgę į savo gyvenimą, rasite daugybę kančios pateisinimų. Tą patį galime pasakyti ir apie laimę. Vienintelė laimės priežastis — ta, kad jūs pasirinkote būti laimingi. Laimė yra pasirinkimas. Taip pat ir kančia.

Gal negalime pabėgti nuo žmogaus likimo, bet mes turime pasirinkimą: kančios likimas ar džiaugsmo likimas. Kentėti ar mylėti ir būti laimingam. Gyventi pragare ar rojuje. Aš renkuosi rojų. O jūs?

AKIMIRKAI UŽVERKITE AKIS IR ATVERKITE ŠIRDĮ.

Pajuskite iš jos sklindančią meilę. Trokštu, kad protu ir širdimi prisijungtumėte prie mano žodžių, kad pajustumėte stiprų meilės ryšį. Kartu mes ruošiamės sukalbėti ypatingą maldą, kad pajustume bendrumą su Kūrėju.

Sutelkite dėmesį į savo plaučius, tarsi tik jie egzistuotų. Pajuskite malonumą, kai jūsų plaučiai stengiasi patenkinti didžiausią žmogaus kūno poreikį — kvėpuoti.

Giliai įkvėpkite ir pajuskite, kaip oras pripildo plaučius. Pajuskite, kad oras yra ne kas kita, o meilė. Pastebėkite oro ir plaučių ryšį, meilės ryšį. Įkvėpkite oro tiek, kad organizmas pajustų poreikį iškvėpti. Tada iškvėpkite ir vėl pajuskite

malonumą. Patenkindami bet kurį žmogaus kūno poreikį, patiriame malonumą. Kvėpavimas teikia daug džiaugsmo. Užtenka kvėpuoti, kad visada būtume laimingi ir galėtume džiaugtis gyvenimu. Užtenka būti gyvam. Pajuskite malonumą gyventi, mylėti...

LAISVĖS MALDA

Šiandien, Visatos Kūrėjau, prašome ateiti pas mus ir pasidalyti su mumis meilės komuniją. Mes žinome, kad tikrasis tavo vardas yra Meilė, kad dalytis su tavimi komuniją — vadinasi, dalytis tais pačiais virpesiais, tais pačiais pulso dažniais, nes tu vienintelis egzistuoji visatoje.

Šiandien padėk mums būti tokiems, kaip tu, mylėti gyvenimą, būti gyvenimu ir meile. Padėk mums mylėti taip, kaip tu myli, be jokių sąlygų, lūkesčių, įsipareigojimų, be jokios bausmės.

Padėk mums save mylėti ir pripažinti be jokio nuosprendžio, nes teisdami save apkaltiname ir turime būti nubausti.

Padėk mums mylėti viską, ką tu besąlygiškai sukuri, ypač kitus žmones, gyvenančius aplink — gimines ir tuos, kuriuos mes taip stengiamės mylėti. Kai tu juos atmeti, mes atmetame save, o atmesdami save atmetame tave.

Padėk mums mylėti kitus tokius, kokie jie yra, be jokių sąlygų. Padėk mums juos pripažinti tokius, kokie yra, be jokio nuosprendžio, nes teisdami juos apkaltiname ir reikalaujame jiems bausmės.

Šiandien išvalyk iš mūsų širdžių bet kokius emocinius nuodus, išlaisvink mūsų protus iš bet kokio nuosprendžio, kad mes galėtume gyventi visiškoje ramybėje ir meilėje.

Ši diena ypatinga. Šiandien mes vėl atveriame savo širdis meilei ir galime be baimės pasakyti vienas kitam „Aš myliu tave", ir tai tiesa.

Šiandien mes tiesiame rankas į tave. Ateik pas mus, pasinaudok mūsų balsais, akimis, rankomis ir mūsų širdimis, kad mes su visais pasidalytume meilės komuniją. Šiandien, Kūrėjau, padėk mums būti tokiems, kaip tu. Ačiū už viską, ką šiandien turime, ypač už laisvę būti savimi. Om