Komentaras: “Virgi, tu jau pasiryžęs išsižadėti savo vaikų, kitų artimų (gal ne visai tinkamas žodis šitame kontekste) žmonių ir eiti gelbėti savęs vardan visų? “

Visiškai neturint tikslo ką nors sumenkinti, pasakysiu, kad gal ne visai tinkamai suformuluotas pats klausimas. Ką reiškia “pasiryžęs išsižadėti” ir kaip kas tai supranta? Kaip suprantu, iš savo asmeninės varpinės, žodis “išsižadėti”, reiškia kažko tai atsisakymą, neigimą, nepripažinti, ignoravimą ir panašiai. O “pasiryžęs” reiškia, kad būtinai tai norima atlikti, įvykdyti ateityje. Tačiau, argi kur nors kviečiama tai atlikti? Argi reikalaujama ir aplamai, ar tai yra įmanoma? Juk kalbama buvo, tik apie skirtingus tarnystės dvasiniam pasauliui lygius ir žmogaus pasirinkimą, pasiryžimą, ant kiek jis giliai į tai gali žengti, kokį lygi pasirinkti. Kalbama apie tai, kad kiekvienas pasirenka pats savo prioritetus gyvenime ir tarnystės dvasingumui laipsnį, priklausomai nuo to, ant kiek jis tam yra duotuoju metu pasiruošęs, ant kiek to nori ir siekia iš tikro.

Juk tarnystė dvasiniam pasauliui būtent ir reiškia tarnystę žmonėms, gėriui, kaip tokiam aplamai ir apie tai yra kalbama. Sakysime taip, argi vaikai, šeima ir giminės, yra ne tie patys žmonės, dėl ko mes ir keičiamės ir argi meilė jiems nėra gėris, argi yra reikalaujama viso to “išsižadėti” jų atžvilgiu?

Kitas klausimas. Kas siunčia tokias mintis, jog reikia visus ir viską skirstyti, suskaidyti, rinktis tarp žmonių ir šeimos, tarp “savų” ir “svetimų”, tarp valstybių, religijų ir tt? Kas pastoviai to nori, kas to siekia? Kuri mūsų dalis, kuris balsas? Argi toks skirstymas eina iš mūsų vidinių gelmių, argi visa tai nuo Sielos? Argi gali tai eiti nuo dvasinio pasaulio? Kaip jūs galvojate, atmetus visus šablonus, būtent grynai jūs?

Iš mano varpinės atrodo, eilinį kartą bandoma “pričiupti”, taip sakant, kad dėl dvasingumo turime kažką tai paaukoti, prarasti, kas šiandiena yra brangiausia, artimiausia žmonėms, kitaip sakant, banalus bandymas įbauginti, jog to nesiektume. Subtilus, bet vis tik akivaizdus pakeitimas nuo materialaus proto.

Taip, suprantu, jog daugelį dar slegia tokie materialumo primesti šablonai ir tai nenuostabu, nes visur yra propaguojamas būtent tas “mano”, “aš” ir “man, dėl manęs”, o svarbiausia – dominuoja, jei būsime sąžiningi patys sau, nes kitaip ir klausimų tokių nekiltų. Nors iš kitos pusės, tokie klausimai tik parodo tai, kad jau suvirpėjo tos nepajudinamos šablonų sienos ir jos jau nėra tokios neįveikiamos, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio, bent jau galime diskutuoti apie tai. Ir tai žinoma, yra tik gerai. Nes jei iki šiol būtų dar “nepajudinama”, tokių tekstų kaip čia, šiame tinklapyje, iš vis niekas neskaitytų, arba perskaitę, tik bandytų kaip nors pateisinti savo pasirinktus materialius prioritetus ir juos kaip nors apginti, pateisinti savo pasirinkimą, šių žinių fone ir tuo pačiu, eilinį kartą stengtis pademonstruoti puikybę.

Taigi, grįžkime prie dvasingumo lygių. Visa esmė ir yra tame, kad niekas nieko ir nereikalauja iš mūsų, nereikalauja jokio taip vadinamo, “išsižadėjimo” šeimos, ar dar ko nors, niekas neprivers atlikti jus tokio pasirinkimo, apart jūsų pačių žinoma. Niekur niekas nedings, kas yra šalia ir brangu, tik dar daugiau taps brangesniais ir suprantamais ir ne kaip “mano”, ne kaip koks nors dominavimo objektas, o atvirkščiai, kaip asmenybės jos gaus dar daugiau tikros besąlyginės meilės, kuri skirtingai nuo tų susižavėjimų, jei yra tikra niekada nesibaigia ir yra amžina.

Iš kitos pusės, argi vaikai, ar bet kuris kitas šeimos narys, yra mūsų nuosavybė? Juk tai visiškai individualios, besiformuojančios asmenybės, kurios turi savo tikslus, siekius, sielos užduotis gyvenime, priima savo nuosavą sprendimą, atlieka savo pasirinkimą ir patys už tai turi atsakyti, nepriklausomai nuo mūsų norų, siekių, nors ir kaip to mes nuoširdžiai norėtume jiems “padėti” tame. O dėl kokių priežasčių norime to? Vėl gi, dėl to paties, kadangi visa tai priimame, kaip – “mano”, kitaip sakant, vėl skirstome į “mano” ir “nemano”, “mūsų” ir “ne mūsų”. O kas tai diktuoja? – Egocentrizmas, gal kiek kitoje subtilioje, daugiau užvualiuotoje gerais siekiais formoje, bet rageliai jo tai vis tiek ryškiai kyši. Norime dominuoti, nurodinėti, norime kad paklustų, gyventų taip kaip mums patogiau ir tt. Juk iš tikro, taip tik atliekame savotišką prievartos veiksmą, bandant įteigti, kaip jam reikia elgtis, kaip gyventi, nes taip norime, nes taip priimtina, ar nepriimta, toks šablonas, nuoroda, nesvarbu, bandome jį įstatyti į savo suformuotus rėmus, atimant iš jo teisę rinktis.

Nesakau, kad nereikia padėti, nemylėti jų, nešviesti ir visa kita. Taip, viso to jiems žinoma reikia ir yra būtina, kaip besiformuojančioms asmenybėms, bet taip pat, kaip ir visiems kitiems, einantiems šalia. Argi kaimyno vaikui to nereikia? Argi jis blogesnis? Argi jis ne žmogus? Žinoma reikia, kaip ir visiems kitiems pasaulio vaikams. Ir pagalbos suteikimas kitam, kad ir tam pačiam kaimyno vaikui, visiškai nereiškia kokio nors “išsižadėjimo”, nuo “savo” vaikų, ar panašiai. Kaip tik atvirkščiai, tokiu pavyzdžiu, tik praplėsite jo žinias, suvokimą ir supratimą, suteiksite jam šansą rinktis.

Tai tas pats, kaip ir su fiziniu kūnu. Argi galima “išsižadėti” to, kame dabar ir esame, kuriame gyvename ir kas yra neatskiriama dalis, kol mes dar šiame pasaulyje? Ne. Taip ir čia, juk artimieji niekur nepradings, kaip buvo šalia, taip ir liks. Taip, jie gali priimti kitokį sprendimą, atlikti kitokį pasirinkimą, kuris gal būt visiškai nesutaps su jūsų, netgi gal bus visiškai priešingas, bet tai jau bus jų pasirinkimas, tai jau jų kelias, jų atsakomybė, bet ne jūsų. Tačiau, tai visiškai nereiškia “išsižadėjimo” nuo jų. Kaip tik atvirkščiai, tokiu savo pasirinkimu, aukštesnio tarnystės lygio dvasiniam pasauliui , arba tokiu siekiu, galime tik dar labiau praplėsti gėrio galimybes tiems patiems giminaičiams, tampant jiems pavyzdžiu, bent jau pamėgdžiojimui, nekalbant jau dar ką nors.

Tačiau, visiškai nereikia bandyti kam nors primesti savo mąstymo rėmų, ar nusistovėjusių šablonų, kad ir su gerais ketinimais, o tik suteikti jiems laisvę rinktis tarp dviejų jėgų, be baimės ir prievartos ir savo pavyzdžiu tik daugiau sudominti ta pozicija. Pabrėžiu, laisvą pasirinkimą, o tai reiškia, kad jis turėtų visapusių žinių ir patirties pavyzdžių, kad būtų iš ko jam pasirinkti. Ir štai čia jūs ir galite pasireikšti labai dvasingai, pilna ta žodžio prasme. Tai ir yra jūsų atsakomybė prieš jį, kaip ir prieš bet kokį kitą žmogų, kaip besiformuojančią asmenybę.

Besąlyginė meilė, tai jau ir yra sekantis, žymiai platesnis tarnystės dvasiniam pasauliui lygis, jai taip norite, tačiau vėl nereikalaujantis ko nors už tai “išsižadėti”, o atvirkščiai tik dar daugiau skleidžiamas gėris, kad ir tiems patiems šeimos nariams, esantiems šalia. Jie tampa pirmieji, kurie pajus jūsų  pasikeitimus, dvasingumo pasireiškimą. Ir pirmieji pajus jūsų siekių nuoširdumą ir švarą.

O kai stengsiesi daryti gera ne tik dėl jų, bet ir visiems be išimties, neišskiriant, neskirstant į “savus” ir “svetimus”, kokio dar geresnio pavyzdžio vystymuisi reikia? Juk Siela niekada nieko neskirsto ir nedalina. Nes jai ir nėra ko dalintis šiame iliuzijų teatre. O skirsto būtent tas, kas bijo ką nors prarasti, skirsto tas “mano”, kuris dar giliai sėdi ir dominuoja mumyse.

Juk jei motina, kuri augina naujagimį, sakysime taip, pamatys pamestą, paliktą kieno nors vaiką, argi ji jo nepaims, nepriglaus ir neišgelbės? Žinoma paims, jei klausosi tinkamo vidinio balso. Bet tuo pačiu, juk ji neišsižada savo kūdikio, o daro tai, būtent todėl, kad tuo metu motiniškas instinktas leidžia aiškiau išgirsti Sielos balsą, kuris ir pasireiškia būtent per motinišką besąlyginę meilę bet kuriam vaikui, neskirsto į mano ir nemano.Ir jei ta meilė nuoširdi, tai ją mato ir jaučia bet kuris vaikas. Todėl, kartais vaikas savo auklę pamilsta žymiai daugiau, jei jaučia tą tikrą meilę be skirstymų, nei amžinai rūpesčiuose prapuolusią motina

Taigi, ant kiek mes mažiau akcentuojame tą egoistinį “mano”, tuo arčiau Dievo ir esame, tuo daugiau tik išplečiame savo galimybes skleisti šviesą, neapsiribojant vien tik siauruose šeimos, šalies, religijos ar dar kokiuose nors primestuose rėmuose. Ir visa tai žinoma vykdoma ne žodžiais, o veiksmais, ateina per giluminius jausmus, tada tam nereikia kokių tai įrodimų, pateisinimų. Tiesiog, arba tai yra, arba to nėra, arba tu pasiekei tą lygį, arba – ne. Štai ir viskas. O kas mus visada skirsto ir riboja? – materialus protas. Jis visada stengsis tai daryti, nes jam tai labai naudinga. Jis iš to, galima sakyti, gyvena, egzistuoja ir kuo mes čia daugiau, masiškiau trinsimės, tose reinkarnacijose, turiu omenyje sielas, tuo jam bus tik dar geriau, nes be to – nebus ir jo.

Kiekvienas pasirenka, kaip tik tokį tarnystės dvasingumui lygį, koks jam šiandiena yra pagal jo jėgas, galimybes, ant kiek jis supranta, suvokia tai, arba ant kiek dar nesuvokia. Ir nieko naujo čia nepasakiau, viskas paprasta, seniai žinoma, kaip visada. Taigi, "aukoti", ar “išsižadėti” ko nors, dėl dvasingumo lygio paaukštinimo, tikrai nieko nereikia, apart vieno – savo Gyvuliško proto peršamų minčių, jo primestų šablonų, nes visų jų pagalba,  bus bandoma kaip nors, bent jau pririšti jus toje vietoje, kurioje esate dabar, prie kokių nors rėmų, kad ir laikinai, kad tik neištrūktų ta Siela iš jo nasrų. O mūsų tikslas, turiu omenyje, tas asmenybes, kurios iš tikro nori dvasingumo, tikros tarnystės dvasiniam pasauliui, kaip tik ir yra atvirkščias, išbėgti, ištrūkti iš tų siaurų, įkyriai peršamų materialumo rėmų ir tam pririšti, pažaboti būtent patį Gyvulišką pradą savyje. Štai ko reikia “išsižadėti” ir “paaukoti” tikro dvasingumo labui, nors ir čia tas žodis “išsižadėti” netinka, nes tai mūsų konstrukcijos dalis, kurios neišvarysi ir neišsižadėsi. Taip jau yra šiame materialumo pasaulyje, arba tu jį, arba jis tave pririša, daugiau variantų nėra. Kas minutę, kas sekundę vyksta karas, dėl tavo pasirinkimo, dėl tavo Sielos. Kaip sakoma, “gelbėk Sielą, nes medžiotojas nesnaudžia.” O visa kita, visi tie įvairūs tikėjimai ir religijos, čenelingai, be žinių, dažniausia tėra tik materialaus proto skirtingas virvės ilgis, priklausomai nuo “avino” asmeninio poreikio, bet visada pakankamas tam, jog iš to aptvaro niekada nepabėgtu. Niekada nesurastum išėjimo, kad pasiklystum tuose labirintuose. Štai toks gavosi, eilinis subtilus bandymas pririšti mus, liečiant jautrų daugeliui šeimos klausimą. Tačiau, tai tėra eilinė, materialių minčių gaudyklė, dvasinės esmės pakeitimas, savo materialia puse.

Taip, eidami dvasingumo keliu, mes būtent ir “aukojame” tą savo “man, mano ir dėl manęs”, performuojant į “mes, mūsų ir dėl mūsų visų”, kitaip sakant, ribojame tokių minčių patį skleidėją, arba ir toliau nuolankiai klausome jo skleidžiamų iliuzijų, rinktis žinoma visada jums.

Tačiau, tik visiems kartu apsijungus ir peržengiant visa tai, kas šiandiena skiria, galima pasiekti tikro dvasingumo klestėjimo šioje planetoje. Tai yra, pakeisti judėjimo vektorių, kad vietoje medaus vartojimo “sau” ir jo kaupimo “saviems”, “mūsiškiams”, vietoje tokių iškreiptų avilio nuostatų gynimo - visu spiečiumi kartu pradėkime nešti dvasinės Meilės medų.  Kadaise iš bičių susiformavę tranai turi vėl persiformuoti į nešančias medų bites...

Ir kada visa tai taps daugelio prioritetu, kada visi peržengsim, arba bent jau dauguma, per savo tuos susidėliotus “mano”, štai tada ir taps žmogus laisvas čia ir dabar. Nebereikės kokių tai valstybinių antstatų, sienų, valdymo iš viršaus ir kontrolės sistemų, nes jis jau suvoks save būtent kaip viso esamo dalis. O kada jis tai suvoks, tai ir nebebus prasmės atsiskirti, kaupti, dominuoti, nebereiks kontroliuoti, nes jis viską darys ne “sau” o dėl visų, kaip viso esamo dalis, tai yra sąmoningai, o ne iš baimės, kad kažką gali prarasti, netekti. Tačiau, kad tai pasiekti, žinoma pirmiausia reikia atlikti tvirtą pasirinkimą ir sunkiai dirbti ta linkme kiekvienam asmeniškai, pažaboti pirmiausia savo asmeninį Gyvulišką pradą, atsisakyti kaupimo sau, dėl šeimos, kada tam nėra jokios būtinybės, o tik dėl gobšumo. Apie materialumą ir visą tą kaupimo šablono beprasmybę, yra tinkama senovinė kiniečių sakmė:

“Kartą, įžymaus pasaulyje išminčiaus, vienas iš jo mokinių, paklausė savo Mokytojo:

• Mokytojau, tavo šlovė šiandiena skamba po visą pasaulį ir tu galėtum būti turtingu žmogumi, nežinant rūpesčio rytojaus dienoje. Kodėl tu nesieki turtų?
• Pas mane ir taip yra viskas, kas reikalinga gyvenimui ir man daugiau nieko nereikia – atsakė šis.
• Bet juk tu galėtum turėti žymiai daugiau – nesutiko su juo mokinys.
• Žmogus kuris renka aplink save turtus, panašus į vieną keliautoją, kuris pakeliui rinko viską, kas papuldavo jame vertingo po ranka, o po to, užsikrovęs ant savęs visa tai toliau nešėsi, prislėgtas ir sulinkęs, nuo neapsakomai sunkaus savo nešulio svorio. Ir kada jis beveik pasiekė savo kelionės tikslą, tai pasirodė, kad jo kelią toliau pertveria aukšta tvora, kurią derėjo būtinai tik įveikti. Jos negalima buvo nei apeiti, nei sugriauti. Bet ir įveikti ją galima buvo, tik vieninteliu būdu,nusimetus nuo savęs visą savo tą sunkią naštą. Pas žmogų nebuvo kitos išeities, todėl jis paliko prie tos sienos viską, ką taip sunkiai surinko ir tempė užsikrovęs visą tokį įlgą kelią, ant savo nugaros.

Išminčius trumpam nutilo, o po to, pridūrė:

- Į šį pasaulį mes ateiname tuščiomis rankomis, taip pat, kaip ir išeiname iš jo, palikdami viską, ką užgyvenome laikinai jame.Tai ar yra prasmė rinkti visa tai, kas nėra būtina, tik iš gobšumo, žinant, kad po to, teks ne tik tempti ant savęs tą nepakeliamą krovinį, bet ir jį palikti gyvenimo kelio pabaigoje? Ar nėra geriau praeiti tą savo skirtą kelią visiškai lengvai, be nereikalingos naštos?”

Taip ir mes, užsikrauname materialumo naštas ir ne tik savo dažniausiai, tempiame jas visą savo gyvenimą, net nepakeliant galvos apsidairyti, nesusimastant, kad visa tai tik laikina – iliuzija.

“Kokį drakoną nugalėjai ir kokį nugalėt ruošiesi?” Pirmiausia, drakonas pas kiekvieną yra tik vienas – Gyvuliškas pradas. Taip, tas vidinis kiekvieno drakonas turi daug pasireiškimo galvų, kurios skaudžiai kandžioja sąmonę, tačiau visos jos nuo vienos Valios, nuo vienos jėgos. Gali nukirsti kokią tai vieną galvą jam laikinai, bet kol, neiškaposi visų, jis vėl atsigaus ir tik dar stipriau labiau puls. Jei paliksi bent lašą egoizmo, tai jis sugrauš viską iki pat šaknų. Todėl ir sakoma, kad stojus į tokią kovą, kelio atgal nebėra, nes pralaimėjęs praranda viską – amžinybę. Ir ta tokia kova tęsis iki tol, kol būsime kūne, iki paskutinės minutės, būsi atakuojamas. Tik vieni ją pralaimi, pasiduoda prispausti, o kiti nugali, tai yra, kontroliuoja savo žvėrį, uždeda jam patikimą apynasrį. Nebus taip, kad nugalėjai ir gali toliau laisvai švilpauti, ilsėtis iki gyvenimo pabaigos. Tai vis tik yra mūsų konstrukcijos dalis ir jos tu nesunaikinsi, bet gali pilnai ją kontroliuoti. O kai tik atleidi vadeles, ar prarandi laikinai budrumą, vėl yra galimybė grįši ten, kur ir buvai – prie bedugnės krašto, prie suskilusios geldos.

Žmogaus Siela iš tikro – nėra kokios nors pasaulinės religijos nuosavybė. Tai yra – žmogaus konstrukcijos dalis, pati svarbiausia sudedamoji, dvasinis jo šaltinis, esmė – gyvybės generatorius.

Ir niekas negali uždrausti kalbėti apie ją, ne religinės ideologijos rėmuose. Juk niekam nėra gėda šiandiena kalbėt sakysime, apie savo kūno, kaip apie žmogaus konstrukcijos dalies, sveikatą. Tai kodėl šiandiena daugelis dar vis tik gėdijasi, arba apeina kuo toliau, šonu, visa tai, kas liečia dvasinį savo gyvenimo sveikumą, kas liečia pačio svarbiausio ir pagrindinio gyvenimo uždavinio ir žmogaus egzistavimo materialiame pasaulyje prasmę – savo Sielos išgelbėjimą? Ta klaidinga gėda žmoguje atsiranda pirmiausia nuo nepasitikėjimo savimi, savo vidiniais giluminiais jausmais ir dėl iškreiptos aplinkinių nuomonės apie tai. Allat Ra knygoje yra tokie žodžiai: “Nepasitikėjimas savimi ir abejonės atsiranda, nuo Tiesos nežinojimo. O Tiesos nežinojimas, atsiranda dėl nenoro pažvelgti giliau į savo vidų, juk ten ir yra ta Tiesa. Tiesa – tai Gyvenimas, ar Mirtis?” O juk vaistas, arba taip vadinama panacėja nuo mirties, yra duota –  tai savo sielos išgelbėjimas, apsijungiant su ja.

Kiekvienas pasirenka savo kelią, kaip prieiti prie Sielos. Nuostabu, jei tai žmogus pasirenka sąmoningai ir užtikrintai eina tuo keliu toliau. Bet daugumoje, žmonės šiandiena paprasčiausiai taip ir plaukia pasroviui gyvenimo upe, tais popieriniais savo iliuzijų laiveliais. Toje gyvenimo upėje, žinoma jie išdidžiai lenkia vieni kitus, tokius pat plaukiančius pasroviui ir visa galva panirusius į tuščius įvykių sūkurius, giliai užmiegant ir atsibundant, tik nuo povandeninių gyvenimo akmenų klastos ir iš to taško liūdesyje ar nuostaboje, tik stebint į stabilius amžinybės krantus, vis dar bijo arčiau priplaukti, ryžtingai prisišvartuoti prie jų.

Juk mūsų tas popierinis laikinas iliuzijų laivelis, anksčiau ar vėliau sušlaps, ištirps ir pradings gyvenimo upės vandenyse. Tačiau, jį galima nukreipti ir į krantą, tuo pačiu – išsigelbėti. Bet žmogus, kuris apakintas išorinio pasaulio spindesiu, jo provokuojamais nereikšmingais visokiais įvykiais, susidaro sau iliuziją ir norą išgelbėjimo savęs tik kaip kūną, kaip patį popierinį laivelį. To egoistinio mažojo “aš” ir jo “idėjų”, tiksliau, net ne jo, o programų, primestų iš išorės įtaka, jis taip tik dar daugiau atitolsta, nuo savo vidinio dvasinio pasaulio, nuo tikro savo Sielos išgelbėjimo, nuo dvasingumo stabilių krantų. Kaip išgelbėti savo Sielą, juk laikas greitai bėga, nelaukia? Štai klausimas, kuris aktualus turėtu būti daugeliui šiandiena plaukiančių pasroviui “kaip visi”.

Pavojinga nesustoti krante ir toliau plaukti gyvenimo upe, iki pilno laivelio ištirpimo – kūno mirties. Daugelis suvokia, kad tas didysis “Aš” – nėra tik tas vien kūno laivelis, o būtent yra tas, kuris stovi už jo vairalazdės, kas vairuoja jį. Supranta kai kas ir tai, jog kai tik pradės keisti savo laivelio kursą, gyvenimo upė priešinsis stipria srove prieš laivelį, bet reikia siekti to tikslo, nežiūrint į nieką. Juk skirtas gyvenimo laikas tame laivelyje yra gana ribotas ir greitai bėgantis. Juk sustojimas Krante, tai ir reiškia – tapti Amžinąja jo dalimi. Bet vien to supratimo  žinoma niekam nepakaks, tam reikia ir darbo su savimi, apmokyti šturmaną, pastoviai kontroliuoti budrumą, kad vėl užliūliuotas bangų neužmigtų...

“Žmonės daugumoje susigundo siekiais būtent tik matomo. Bet savo nematomų ribų atskleidimas, pažįstama yra tik per giluminius jausmus. Tai padeda ne tik prajausti savo Sielos pasaulį, bet ir daugiau jo norėti, daugiau, nei ko nors materialiame pasaulyje”.

Juk dvasinis žmogaus kelias ir yra –Tikra jo gyvenimo prasmė. Tai natūralus jo vystymosi kelias, savęs ir aplink esančio pasaulio pažinimo kelias. Nusigręžimas nuo tokio tikslo, gimdo problemas, kaip vidiniame pasaulyje, taip ir jo atspindyje išorėje. Mums šis gyvenimas, galima sakyti, duotas kaip savotiškas bandomasis ir yra labai vertingas ateičiai formuoti. Kaip mes, tuo trumpu savo gyvenimu pasinaudosime, kam išeikvosime – savo dvasinio pasaulio formavimui, ar išeikvosime jėgas reikšmingumui ir puikybei sutvirtinti, toks ir bus mūsų rezultatas po mirties. Kam tokiai nesubrendusiai Asmenybei reikalingas Tikras, Didelis ir Amžinas gyvenimas, jei ji net nepažino, nesuprato Tikros prasmės savo to mažojo, bandomojo gyvenimo? Ar verta apie tai pamąstyti? Manau verta...

Taiko ir ramybės Sielai