Dabar paseksiu jums vieną gražią lietuvių liaudies pasaką. Gyveno kartą toks senis, pravarde "muzikontas", kuris jautė didžiulę neapykantą lietuviams, kaip ir jo piktas šuo "Šimis".

Užkerėtas senas žmogus, jo piktas šuo ir svajonių jūra

Senis visada buvo labai suktas, todėl jo neapykantą kai kurie net laikė meile Lietuvai. Jis darė viską, kad lietuviai, kaip žmonės, išnyktų ir tam nuo seno naudojo visokiausius būdus.
Senis ir jo protėviai nuo senovės garsėjo dviveidiškumu, bei klasta. Jie sugebėdavo prie bet kokios valdžios greitai pakeisti kailį ir būti jų ištikimais tarnais, todėl šios savybės būdavo perduodamos iš kartos į kartą. Senis, turėdamas sūnų, suprato, kad šis užaugo kitoks, ir jam jau nelabai rūpi lietuvių naikinimas, todėl ėmėsi mokyti savo sūnaus atžalą – anūką.
Senis dėjo visas jėgas ir viltis į anūką, kad šis perimtų senio savybes ir toliau tęstų jo tikslus, bet pasirodė, kad anūkui to perimti nepavyks. Paaiškėjo, kad anūkas yra paprasčiausias durnius, tapęs ministru. Kurį net bažnyčioj muša. Tai supratęs, senis dar labiau supyko ir sumąstė Lietuvą, kartu su visais lietuviais sukiršinti prieš kaimynus, kad šie supykę nušluotų visą Lietuvą nuo Žemės paviršiaus.
O tam jis turėjo piktą šunį, kuris pastoviai lojo ant kaimynų, juos baugino ir kandžiojo aplinkinius, kad kiti bijotų. Tas šuo buvo ant tiek piktas, kad galėdavo visus sudraskyti, jei jį paleistų nuo grandinės, lodavo ant kaimynų net tada, kai to neprašė šeimininkas. Šuo taip pat mokėjo rengti visokias plandemijas ir kitokiais būdais naikino žmones,  toliau gąsdino kaimynais, siuntė duokles piktam slibinui vardu “Chohlo-nacis”

ir tuo pačiu bandė supykdyti su kaimynais dar labiau. Taip pat šis šuo klausėsi ir kitų klastingų užjūrio princų nurodymų kaip ir senis. Jų paliepimu nugraužė visas šakas, ant kurių patys sėdėjo, kad žmonės nukristų į ekonominę bedugnę ir niekada iš ten neišliptų. 
Tačiau kaimynai, pasirodo, buvo daug protingesni nei manė senis, jie suprato, kad tai užjūrio princų burtai sukėlė senio neapykantą lietuviams ir todėl nepuolė.  Jie ištraukė lietuvos žmones iš ekonominės bedugnės, pagavo senį kartu su jo anūku, atėmė jo turtus ir uždarė abu į psichiatrinę ligoninę, kad panaikintų burtus. O piktą šunį Šimį prieglaudoje pavertė gera kalyte, kuri laižė padus savo naujiems šeimininkams, gimdė šuniukus ir užmiršo apie senį. Štai tada visi laimingai gyveno, be užjūrio ir vakarų princų burtų, nes gerieji kaimynai atėmė iš jų burtų lazdelę, kad tie daugiau nieko neužburtų. Taip ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis išsivadavo nuo užjūrio princų kerų ir aukojimų Chohlo- naciui slibinui, kuris be aukų taip ir nudvėsė alkanas. Visa tai vyko labai seniai, mažai kas prisimena, todėl senio likimas iki galo neaiškus ir iki šiol, tik žinoma viena, kad pirmas mirė anūkas, neatlaikęs tokios kančios, o užkerėtas senis dar kurį laiką gąsdino ir kaltino ligoninės darbuotojus, kad šie veikia prieš Lietuvą ir padeda kaimynams. Tačiau tuo jau niekas netikėjo, nes buvo laisvi ir laimingi, o ir senį kerai  pagaliau nebeveikė, nes blogis prarado burtų lazdelę...
Čia ir pasakos pabaiga, o kas jos klausėsi tas šaunuolis....

Taikos ir ramybės