Kreipdamasis į judėjus ir krikščionis, aš tikiuosi, kad mane teisingai supras bent dalis žmonių, remiančių kurią nors ideologiją iš šių dviejų, priešiškų viena kitai. Turėjau vienintelį tikslą - pabandyti užbėgti už akių dar vienam ypač dideliam žydų pogromui iškart keliose šalyse.
Žodžiu, įvairių šalių žmonės naikina žydus, ir tai jau tūkstančius metų kartojasi periodiškai, vadinasi, esama kažkokių priežasčių, tokius įvykius sukeliančių. Tačiau tikrąsias priežastis kažkam rūpi ypač kruopščiai užmaskuoti.
Žiniasklaidos priemonės - spauda, radijas ir televizija stengiasi šios itin skaudžios temos neliesti. Vien užuomina tokia tema žiniasklaidoje laikoma nacionalinės nesantaikos kurstymu.
Nesiliaujančių konfliktų daugelyje šalių priežastys yra tai, kad vienoje visuomenėje vienu metu esama dviejų, viena kitai priešingų religijų - ideologijų. Pasvarstykime drauge, kas yra religija?
Visų pirma, tai ideologija, formuojanti tam tikro tipo žmogų ir įjungianti jį į tam tikrą veiksmų programą. Religija, - šiuo atveju žydų tautos religija, - nusako, kad ta tauta vienintelė Dievo išrinktoji, ir netgi konkretizuoja, reglamentuoja jos veiksmus kitų tautų atžvilgiu.
Krikščionybė byloja: žmonės - krikščionys - yra paklusnūs Dievo tarnai ir tik po žemiškojo gyvenimo galės ilsėtis rojuje. Turtingam j rojų sunku pakliūti. Reikia pamilti artimą savo ir dalintis su juo savo geru. Talmudas byloja: „Viskas tavo", Biblija: „Viską atiduok". Geras derinys. Šios dvi viena kitai priešiškos ideologijos, kaip mums žinoma, turi vieną šaltinį - Izraelį.
Tačiau tai nereiškia, kad jas išvystė būtent žydai. Svarbu visai kas kita - esant tokiai padėčiai konfliktai neišvengiami. Tai, kad konfliktas tarp dviejų ideologijų šalininkų neišvengiamas, aiškiai rodo netgi mažų vaikų elgesys.
Jeigu pasakysime vienam vaikui, kad visi žaislai, kuriuos jis pamatys, priklauso tik jam, o kitam vaikui įteigsime, kad jis privalo jam priklausančius žaislus atiduoti, kai jų prireiks kam kitam, kas atsitiks? Antrasis vaikas galbūt kartą, porą kartų ir sutiks savo žaislus atiduoti, tačiau meilės juos pasiėmusiam tikrai nejaus. Paskui jis panorės nors ką susigrąžinti, atkiš rankelę, bet tas kitas jam neduos nieko. Galiausiai atidavusysis pravirks arba pasistengs susigrąžinti žaislus jėga.
Vadinasi, dviejų skirtingų ideologijų buvimas sąlygoja konfliktą netgi tarp vaikų tiek dabar, tiek ateity. Tautybė šiuo atveju neturi jokios reikšmės. Jeigu visi žydai virstų krikščionimis, o visos slavų tautos - judėjais, vyktų tokie pat konfliktai.
Ne skirtingos tautybės nuolatos kariauja tarpusavyje, o skirtingos ideologijos, jos tik dangstosi tautybėmis! Per televizijos laidas matome, kaip įvairių dvasinių konfesijų lyderiai visi drauge dalyvauja vyriausybiniuose priėmimuose. Pažiūrėti viskas vyksta gerai, inteligentiškai ir teisingai. Tačiau ekstremizmas nuo to nė kiek nemažėja. Ir mums rodomi užminuoti plakatai su užrašu „Mušk juos!", mes girdime informaciją apie sprogimus prie visuomeninių įstaigų... Tad kaipgi čia yra? Viskas labai paprasta. Vien gražiais žodžiais ir šūkiais nesutarimų panaikinti neįmanoma. Priešingai, dėl to jie tik dar labiau pagilėja, nes tais gražiais žodžiais jie gudriai maskuojami. Maskuojami, kad kažkurią valandą sprogtų ir sunaikintų valstybę. „Pradėkime pakančiai žiūrėti į visus tikėjimus". Gerai, pradėkime. Pavyzdžiui, aš, kaip ir daugelis kitų žmonių, nieko neturiu prieš pakantumą. Tačiau kas tada dedasi su pačiais tikėjimais? Ogi štai kas. Kiekvienas jų kaip beįmanydamas stengiasi kuo greičiau ir daugiau įgauti galios, pritraukti į savo pusę kuo daugiau šalininkų. Galiausiai užkariavusios pakankamai stiprias pozicijas, abidvi ideologijos neišvengiamai pradeda kovą.
Tai aiškiai rodo nesibaigiančių konfliktų istorija. Tačiau žmonija, tarytum užkoduota, per amžių amžius kasmet vis užlipa ant to paties grėblio dantų. Ar tai buvo žinoma žyniams-šių dviejų ideologijų sukūrėjams?
Taip, buvo žinoma. Negalėjo nežinoti tie, kurie mokėjo daryti psichologinę įtaką milijonams žmonių įvairiose šalyse. Tie, kurie sugebėjo žmones šitaip užkoduoti. Ar jie iš tikrųjų norėjo žydų tautą padaryti laimingesnę, vadindami ją išrinktąja?
Istorija rodo, kad tikslas buvo visiškai kitoks. Jau ilgus amžius žydų tauta naudojama kaip atpirkimo ožys, kaip skydas, užstojantis žmonėms matyti tuos, kurie žaidžia savo žaidimą, naudodamiesi tiek judėjais, tiek krikščionimis kaip pėstininkais nesudėtingoje šachmatų partijoje.
Ir vieniems, ir kitiems šis užkodavimas neša tik kančias. Spręskite patys, kur link dabar viskas eina. Pasaulyje kaupiasi vis daugiau agresyvios energijos. Nesibaigia konfliktas tarp Izraelio ir Palestinos. Naudodamasis JAV karine technika ir palaikymu Izraelis gali okupuoti palestiniečių žemes ir priversti juos paklusti savo reikalavimams.
Tačiau tai visiškai nereikš, kad dvi greta gyvenančios tautos viena kitą ims gerbti. Anaiptol, visame musulmoniškame pasaulyje žymiai padaugės agresyvios energijos,nukreiptos prieš žydus.
Ši energija būtinai pasireikš, ir tos raiškos forma gali būti nesiliaujantys teroristiniai aktai Izraelio ar JAV teritorijoje. Ir vis dėlto esmė slypi n e tik tiesioginiame Izraelio konflikte su Palestina.
Daugeliui žmonių, gyvenančių mūsų planetoje, darosi vis akivaizdžiau, kad Žemės civilizacija savo vystymosi kelyje priėjo aklavietę.
Truputis istorijos. 30-100 mūsų eros metais smulkios tikinčių ir netikinčių žydų grupės tiek Izraelyje, tiek Europoje pradėjo vienytis į savarankišką judaizmo srovę, - susidarė nedidelė krikščionių bendruomenė iš žmonių, kurie šventai tikėjo Jėzaus Kristaus priesakais ir greitu Jo prisikėlimu.
Šį faktą patvirtina daugybė istorinių monografijų, tarp jų ir pati Biblija. Žodžiu, tai, kad krikščionių mokymas, vėliau įgavęs didžiulės galios, prasidėjo nuo susibūrusios mažutės žydų bendruomenės, yra faktas. O dabar pabandykime nustatyti, kokiu būdu šios mažutės bendruomenės mokymas staigiai įsistiprino įvairiouse imperijose, dabartinėje Europoje ir Rusijoje? Iš kur apskritai apie jį sužinojo daugelis šalių, jei to daug kas nežinojo net pačiame Izraelyje?
Pasak Anastasijos senelio, žyniai, vadovavę ano meto judėjams, įžvelgė, kad šiek tiek papildytas, o tiksliau - perdirbtas krikščionių mokymas gali suformuoti vergišką žmogaus tipą, o tokio tipo žmones lengva valdyti, nes jie dalinai arba beveik visiškai atsiriboja nuo savo logiško mąstymo, - pradeda besąlygiškai tikėti tuo, ką sako dvasininkai arba dar kas nors.
Žodžiu, formuojasi žmogus-biorobotas, užprogramuotas pagal tam tikrą programą.(Žmogus-biorobotas-tai žmogus, sutikęs, žinoma, ne visai savo noru, o veikiamas specialios okultinės programos, tikėti nerealiu pasauliu. O kadangi nerealus pasaulis yra kažkieno kuriamas, beje, su tam tikru tikslu, tai tas kažkas tikina, kad jis žino nerealaus pasaulio dėsnius ir kad žmogus turįs tiems dėsniams paklusti. O iš tikrųjų jis pajungia žmogų sau.)
Paskui judaizmo žyniai, tuo metu turėję ne tik žinių,bet ir praktinės patirties, kaip į mases įdiegti jiems reikalingus mokymų tipus, paruošė šimtus krikščionybės skelbėjų ir, aprūpinę pinigais, išsiuntinėjo po įvairias šalis skleisti jiems reikalingo mokymo. O štai ir netiesioginis tokio fakto įrodymas. Antro mūsų eros šimtmečio pabaigoje žydų krikščionių bendruomenės ūmai išvystė itin plačią misionierišką veiklą įvairiose šalyse. O kiek anksčiau prieš šią veiklą vyko sustiprintas evangelizavimas (krikščionių žydų Biblijos išleidimas ir tiražavimas). Visi puikiai žinome, kad knygų leidyba ir šiandien daug kainuoja.
Senovės laikais kiekvienos knygos pagaminimas ne šiaip kainavo, o kainavo daug. Nemažai lėšų reikėjo ir kelionėms į kitas šalis. Tokias keliones galėjo sau leisti tik pirkliai arba pasiturintys kilmingi žmonės. Tad kaipgi tokią daug sąnaudų reikalaujančią ir tokio didelio masto akciją įgyvendino bendruomenė, kurios didžiumą sudarė kaimiečiai?
Žinoma, jie buvo kvalifikuotai paruošti, buvo gavę teorinių žinių ir gerą finansavimą. Jiems skiriamas žynių dėmesys, moralinis palaikymas ir materialinė parama paprastus tikinčius kaimiečius pavertė fanatikais.
Tik įsivaizduokite izraelietį, žmogų iš kaimo, kuriam staiga sakoma: „Mes regime, kad tu gali būti didis misionierius ir krikščionybės skelbėjas. Tu kurį laiką pats pasimokysi, gausi pinigų ir tada uoliai mokysi kitus žmones ten, kur tave pasiųsime. Tu, keliausi į kitas šalis".
Taigi jie pasimokė, gavo pinigų ir iškeliavo. Pasklido po kitas šalis. Ir kas galiausiai? Ar jiems sekėsi? Nė kiek. Visose šalyse žmonės žydų tikėjimo skelbėjus atstumdavo. Ir ne šiaip atstumdavo, - pirmiausia jų klausydavosi, paskui gražiuoju liepdavo eiti sau, o ypač įkyrius mušdavo, pjudydavo šunimis. Tai liudija daugybė faktų iš ano meto Europos istorijos, nes būtent ten buvo siunčiama daugiausiai naujojo tikėjimo skelbėjų.
Plataus masto akcijos rezultatas buvo tik paskirų krikščionių bendruomenių sukūrimas ir tik kai kurios Europos vietose. Šios bendruomenės neturėjo jokios įtakos tradicinio tikėjimo pagrindams. Senovės Roma kaip buvo pagoniška, taip ir liko. Jokio poveikio šios sektos nepadarė nei politiniam imperijos gyvenimui, nei naujo tipo žmogaus formavimui, taigi svajonė apie vergą - biorobotą nebuvo įgyvendinta.
Pirmosios bangos skelbėjų Romos imperatoriai palankiai nepriėmė. Imperatorius Neronas, kuris leido ramiai egzistuoti įvairiems religinio pobūdžio pagonių tikėjimams, buvo nepalankiai nusiteikęs tik prieš krikščionis. Iš savo žemių krikščionis gujo imperatoriai Dionisas (249-251), Diokletianas (284-305) ir Galerijus (305-311)- vienas iš didžiausių krikščionių persekiotojų.
Sėkmė atėjo tik su antrąja tikėjimo skelbėjų banga. Šie skelbėjai nebebuvo fanatiškai tikintys. Žyniai juos paruošė taip, kad, iš vienos pusės, jie galėjo gražiai kalbėti apie tikėjimą, o iš kitos-buvo geri psichologai, galintys paveikti žmogų, panaudoti jo troškimus savo tikslams.
Antroji tikėjimo skelbėjų banga turėjo išskirtinę užduotį - paveikti valdovus. Įtikinti kiekvieną valdovą, kad krikščionių tikėjimas jo valdžią sustiprins, padarys ją amžiną, valstybė bus visiškai lengvai valdoma, lengvai kontroliuojama ir klestinti.
Tuo tikslu ir buvo įvestos doktrinos: „Kiekviena valdžia - iš Dievo", „Valdovas - Dievo vietininkas Žemėje". Valdovus imta įtikinėti, kad išpažintis leisianti kontroliuoti kiekvieno žmogaus mintis, lūkesčius ir poelgius, valstybės sukrikščioninimas sudarys valdymui itin patogias sąlygas.
Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė tikrai taip, tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Valdovai, palenkti tokiomis gudrybėmis, nė neįtarė, kad iš tikrųjų jie patys pasidarė kitų jėgų valdomi.
Krikščionybės padėtis Romoje pastebimai pradėjo stiprėti nuo 312 metų, kai krikščionims pasisekė įtikinti imperatorių Konstantiną, kad krikščionių bažnyčių buvimas valstybėje jam parankus. Konstantinas sutiko globoti krikščionis, nors drauge palaikė ir senųjų Romos dievų šventyklas.
Krikščionybė iš to laimėjo: jos padėtis Europoje žymiai pasitaisė, padaugėjo turto, o jau vėlesnės krikščionių vyskupų kartos pasidarė ne mažiau galingos kaip Romos senatoriai. Tasai faktas ir po jo daugelis kitų byloja, kad krikščionybės mokymas nesugebėjo vystytis ir daryti nors kiek rimtesnės įtakos visuomenei be pasaulietinių valdovų paramos.
Krikščionybės lyderiai ir patys stengėsi įgauti valdžios. Romos bažnyčios galybė didelė ir dabar. Niekas mūsų planetoje negalėtų nurodyti nė vienos valstybės, kuri sulig krikščionybės atėjimu būtų pradėjusi klestėti. Kaip tik priešingai - galima išvardinti vieną po kitos valstybes, kurios susilaukė liūdno imperijos likimo.
Ir dar vienas įdomus istorinis faktas. Absoliučiai visose šalyse, priėmusiose krikščionybę, netrukus pasirodė žydų, išpažįstančių ne krikščionių tikėjimą, ir kuo tolyn, tuo lobyn jie vystė itin keistą veiklą. Jie nepaprastai lengvai turtėjo. Jų veikla visose krikščioniškose šalyse įgavo tokį platų mastą, kad negalėjo likti nepastebėta nei tų šalių vyriausybės, nei žmonių.
Kai kokioje nors šalyje ši veikla pasiekdavo kulminaciją, žmonės imdavo žydus mušti, o vyriausybė – vyti juos iš savo šalies. Jau nuo antro mūsų eros tūkstantmečio pradžios įvairiose krikščioniškose šalyse yra buvę daugybė žydų pogromų.
Tai žinomi faktai. 1096 metais prie Reino buvo nusiaubtos ir išvarytos iš šalies dešimtys žydų bendruomenių. 1290 metais žydai išvaryti iš Anglijos. XIV amžiaus pabaigoje Ispanijoj išžudyta daugiau kaip 100 tūkstančių žydų. (Teisybė, po kiek laiko žydai vėl patylom į tas šalis sugrįžo). Šį istorinį faktų sąrašą galima tęsti ir tęsti. Bet ar to reikia?
Ir taip visiškai aišku, kad jau daug amžių pasikartojančios ir panašios situacijos yra užprogramuotos. O kadangi nukenčia tiek tikintieji krikščionys, tiek patys žydai, tai egzistuoja trečia veikiančioji grupė, kuri lieka nenukentėjusi.
Šiai grupei tiek žmonės iš krikščionių pasaulio, tiek ir žydai judėjai - tai tik biorobotai, kuriais galima labai lengvai manipuliuoti. Kas ta trečioji grupė? Istorikai tyrinėtojai, kad ir stengdamiesi viską ištirti iš esmės, įsigilinti, kas per bakchanalijos vyksta pasaulyje nesiliaudamos jau tūkstančius metų, visada pirštu parodo tik žydus.
Atseit, jie dėl visko kalti. Tačiau jeigu egzistuoja trečioji jėga, tai žydai, kaip ir krikščionys, tėra tik marionetės, kitaip tariant, biorobotai šios trečiosios jėgos rankose. Bet ar galima šiandien nustatyti ir įrodyti, kad ta jėga egzistuoja? Aišku, galima. O kas tai padėtų padaryti? Istorijos faktai ir logiškas mąstymas. Spręskite patys.
Tarp kitų žydų luomų yra vienas, kurį galime pavadinti atskiru luomu, gimine, tautybe, kasta, vis vien kaip, esmė juk ne pavadinimas, taigi, kad būtų trumpiau, vadinsime juos tiesiog levitais.
Yra istorinių šaltinių, teigiančių, kad levitų luomo pradininkai - Egipto žyniai. Remdamiesi daug kam žinomesniais šaltiniais, ir ypač Senuoju Testamentu, galime pamatyti, kad levitų padėtis buvo ypatinga. Pavyzdžiui, pagal Izraelio įstatymus jiems buvo neprivalu nedalyvauti karo veiksmuose. Jie neprivalėjo niekam mokėti jokių mokesčių nei rinkliavų. Kai buvo surašomi Izraelio gyventojai, - o tai minima Senajame Testamente, - levitams būti surašytiems nepriklausė. Klajonių metu įkuriant stovyklas, izraelitų giminės (penkiasdešimt - šimtas penkiasdešimt tūkstančių žmonių) išsidėstydavo ratu. Kiekviena giminė tame rate turėjo iš anksto numatytą vietą. Būdavo nurodyta, kur - pietuose, šiaurėje, vakaruose ar rytuose - atitinkama giminė privalo įsikurti ir kur pastatyti sargybinius. Levitų vieta visada buvo rato vidurys.
Taip sakant, viena iš priedermių, kurias turėjo vykdyti visos Izraelio giminės, buvo saugoti levitus. Ir ką gi šis levitų luomas veikė? Į levitų pareigas įėjo iš savo tarpo skirti šventikus, sekti, kad būtų vykdomi žydų įstatymai.
Beje, šie įstatymai reglamentavo, ką valgyti, kaip elgtis su kitatikiais, kur eiti. Reglamentavimas buvo griežtas, konkretus, apimantis visą žmogaus dieną nuo ryto ligi vakaro, taip pat nurodantis, kur, kokiose žemėse kam būti, su kuo kariauti.
Drauge levitai faktiškai buvo žydų tautos valdytojai. Ir, sprendžiant iš visko, tikrai kvalifikuoti valdytojai. Sunku pasakyti, ar patys levitai buvo žydai. Toli gražu ne visi žydų įstatymai buvo privalomi levitams. Pavyzdžiui, nors visiems žydams tai būtina, levitams aštuntą dieną po gimimo nereikėjo daryti apipjaustymo.
Taigi, išmanydami slaptuosius Egipto žynių mokslus, turėdami galimybę eksperimentuoti, stebėti, mąstyti, būdami laisvi nuo karo prievolės ir visiems įprastų darbų, levitai galėjo karta po kartos ligi pat mūsų dienų tobulinti savo žinias.
Kaip „ligi pat mūsų dienų", gali kas suabejoti, dauguma žmonių nėra net girdėję apie tokią tautybę ar luomą - levitus. Apie anglus, rusus, prancūzus, - kas kita, o kažkodėl apie pačius protingiausius, netgi visiems vadovaujančius levitus mažai kas ką žino.
Taip yra todėl, kad, kaip ir Egipto žyniai, jie privalo likti šešėlyje. Tai paranku: jei kas atsitinka, visos pretenzijos - žydams, jų valios vykdytojams.
Štai ir siaubiami žydai jau tūkstančius metų įvairiose pasaulio šalyse. Už ką siaubiami? Už tai, kad visais įmanomais būdais stengiasi susižerti kiek tik įmanoma daugiau pinigų. Ir daug kam iš jų tai sekasi. Na, o kuo čia dėti levitai? Kokia jiems nauda, jei žydai Anglijoje, Ispanijoje ar Rusijoje įvykdys savo politiką ir didumą valstybės ar privačių lėšų perves į savo banką? Žodžiu, paglemš?
Žmonės, vienos ar kitos šalies vadovai suseks negražius darbus, pradės mušti žydus, tiesiog juos niekinti. Juk šitaip gali ateiti eilė ir levitams. Apskritai, gal kam pasirodys - nėra logikos išmintingųjų levitų veiksmuose. Ir jokios jiems naudos, kai padeda žydams išmintingais patarimais, kuria jiems klastingas kombinacijas, pamoko manipuliuoti ištisomis valstybėmis.
Pasirodo, naudos yra. Yra tiesioginių, paprastų ir konkrečių interesų. Pinigai! Pasiturintys žydai, kad ir kokioj šaly būtų, privalo savo pelno dalį atiduoti levitams. Įrodymai? Prašom!
Pagal Senąjį Testamentą izraelitai privalo atiduoti levitams dešimtąją dalį savo pajamų. Cituoju: „Visas šventąsias atnašas, kurias izraelitai atideda Viešpačiui, daviau tau ir tavo sūnums, ir tavo dukterims, esantiems su tavimi, kaip amžiną duoklę. Tai amžina druskos sandora Viešpaties akivaizdoje tau ir tavo palikuonims. Tada Viešpats tarė Aaronui: „Neturėsi žemės paveldo jų krašte, tarp jų neturėsi dalies, aš būsiu tavo dalis ir paveldas Izraelyje. Levitams daviau visas dešimtines Izraelyje kaip dalį už tarnybą, kurią jie atlieka, tarnybą Susitikimo Palapinėje. Taigi izraelitai daugiau nebesiartins prie Susitikimo Palapinės, kad neužsitrauktų kaltės ir nenumirtų. Tik levitai vykdys Susitikimo Palapinės tarnybą ir bus atsakingi už savo pačių kaltes. Tai bus amžinas įstatas izraelitams per visas kartas. Bet tarp izraelitų jie neturės žemės paveldo, nes kaip dalį levitams daviau izraelitų dešimtinę, kurią jie atideda kaip atnašą Viešpačiui. Užtat apie juos ir pasakiau: „Jie neturės žemės paveldo Izraelyje". Tada Viešpats kalbėjo Mozei: „Kalbėk levitams ir sakyk: „Kai paimate iš izraelitų dešimtinę, mano duotą jums kaip dalį, turite atidėti iš jos atnašą Viešpačiui - dešimtinę nuo dešimtinės. Ji bus įskaityta jums kaip dovana, kaip švieži javai nuo klojimo aslos ar naujas vynas iš vyninės. Taigi ir jūs atidėsite atnašą Viešpačiui iš visų dešimtinių, kurias paimate iš izraelitų; iš jų duosite Viešpaties atnašą kunigui Aaronui. Atidėsite visas atnašas, kurios priklauso Viešpačiui, nuo visko, kas jums dovanota. Iš jų visų atidėsite, kas geriausia – šventąją dalį. Be to, pasakyk jiems: „Kai būsite atidėję geriausią dešimtinės dalį, likusi dešimtinė levitams bus kaip klojimo aslos ar vyninės derlius. Tu ir tavo namai galite jį valgyti bet kokioje vietoje, nes tai atlygis už jūsų tarnybą Susitikimo Palapinėje. Todėl kaltės neužsitrauksite, jei atnašavote iš jų, kas geriausia. Neišniekinkite izraelitų šventųjų dovanų, kad nenumirtumėte". (Skaičių knyga,18, 19-31).
Gal kas nors pagalvos: o kuo čia dėtas Senasis Testamentas, juk jis daugiau kaip dviejų tūkstančių metų senumo? Galiu atsakyti.
Argi mūsų laikais tarp žydų nebėra tikinčiųjų, šventikų ir rabinato? Žinoma, yra! Ir žinoma, dauguma žydų laikosi religinių kanonų. O jei taip, tai pabandykite įsivaizduoti, kokius milžiniškus kapitalus, išskirstytus po įvairių šalių bankus, turi levitai.
Beje, levitams nėra ko rūpintis dėl savo kapitalų saugumo ir gausinimo. Dauguma bankininkų visose šalyse - ž y d a i , tai jų rūpestis. Prireikus levitai, žinoma, gali pamokyti, kur geriau investuoti pinigus, kokius režimus, grupuotes ar opozicijas esamai vyriausybei palaikyti arba atvirkščiai - sunaikinti pasitelkus finansines intrigas.
Vien Anastasijos žodžiais, kad žmonių bendruomenę visoje Žemėje valdo tik saujelė žynių, buvo galima suabejoti. Tačiau dabar, kai logiškai išsidėstė grandis po grandies, nebegali abejoti nė vienas žmogus, dar sugebąs logiškai mąstyti. Apie fanatikus čia nekalbu.
O logika štai kokia. Iš Egipto, žynių vadovaujami, iškeliauja maždaug milijonas žydų. Artimiausi žynių pagalbininkai - levitai, kurie turi užduotį formuoti žydus kaip tam tikro tipo individus. Tam sukuriama atitinkama itin ideologizuota religija su daugybe ritualų ir savitu gyvenimo būdu.
Levitams pasiseka įgyvendinti jiems duotą užduotį. Prieš keletą tūkstančių metų sukurta ideologija ir šiandien tebeturi žydams galios. Ji - skiriamasis žydų bruožas visoje Žemėje.
Vienas iš pagrindinių šios ideologijos postulatų yra teiginys, kad Dievas iš visų tautybių, kokios buvo Žemėje, išsirinko kaip savo tautą tik žydus.
Taigi ir šiandien ideologija egzistuoja, žydai egzistuoja, konfliktai tebevyksta, dažnai apie juos girdime. O kur levitai? Ar daug ką girdime apie juos? Beveik nieko.
Čia ir slypi jų gudrumas ar išmintingumas - gali vadinti kaip nori, bet tai yra. Dabar įsivaizduokite, kad Žemėje egzistuoja nedidukė bendruomenė žmonių, išmanančių ezoterinį mokymą daug geriau, negu visi kiti žmonės, ir per amžių amžius vis kaupiančių patirtį, kaip praktiškai veikti mases.
Ar gali su jais lygintis bet koks valstybinis institutas, kurio užduotis - spręsti šalies vystymosi problemas, formuoti ideologiją? Jokiu būdu negali, ir taip yra dėl daugelio priežasčių. Levitai savo palikuoniams perduodavo ezoterines žinias kaip palikimą, perduoda jas ir dabar.
Mūsų laikų mokslas ezoterinių žinių nepripažįsta. Vadinasi, ir jų tyrinėjimo, jeigu toks ir vyksta, nelaiko rimtu. Ši absurdiška situacija ne atsitiktinė. O kodėl ji absurdiška? Spręskite patys.
Iš vienos pusės valstybė oficialiai pripažįsta kai kurias religijas, o juk tai irgi visiška ezoterika. Valstybė net sukuria lengvatines sąlygas materialiam jų formavimuisi. Iš kitos pusės valstybė nesukuria sąlygų savo mokslininkams, kad šie tirtų ezoterines kryptis. Vadinasi, tokios valstybės teritorijoje yra legalizuotos struktūros, galinčios veikti žmonių psichiką, tačiau vyriausybė turi visiškai miglotą supratimą, kuo išvirsta šis poveikis realiame gyvenime. Tai kas gi ir ką valdo? Antra: tiek vyriausybė, tiek ir visi mąstantys apie valstybę žmonės galėtų pasimokyti iš istorijos. Istorija - labai gera gyvenimo mokykla. Tačiau istoriją būtina išmanyti. Ją puikiai išmano tie, kurie valdo pasaulį. O dauguma žmonių, taip pat vyriausybių, net savos valstybės istorijos nežino, beje, ši istorija mokyklose pateikiama iškreipta.
Tačiau norėtųsi, kad mes visi drauge susimąstytume,kas čia per pokyčių fenomenai, poliarinis mūsų sąmonės pasikeitimas per labai trumpą laikotarpį, kad susimąstytume, kodėl mūsų sąmonė taip keičiasi? Ar ji kinta savaime, ar kas nors mums daro įtaką?
O susimąsčius nesunku suvokti: jau nuo seno ir lengvai mūsų sąmonė buvo pasidavusi kitų įtakai, yra pasidavusi ir dabar. Mes - nelyginant bandomieji triušiai kažkieno rankose. Varžosi tarpusavyje tik tie, kurie mums daro poveikį. Per juos mes ir nesugebame priimti istorinės tikrovės.
Tačiau nors pabandykime sužinoti, kokia ta tikrovė iš tiesų. Pamėginkime ją suvokti ne per kažkieno kito žodžius, o per savo pačių samprotavimus. Atkreipkite dėmesį, mes kiekvieną dieną galime matyti per televiziją po keletą šou apie tai, kaip rafinuotai apgaudinėja vyrai savo žmonas, ir atvirkščiai.
Mums siūloma apsvarstyti begalę neesminių problemų, bet neduok Dieve kuriam nors iš politikų, žurnalistų ar rašytojų paliesti rimtą temą! Šmėkštelėti ji gali, tačiau tuoj pat ir paskęsta apkalbų, šaudančių serialų purvyne, begalėje psichotroninės reklamos ir šmeižtų. Būtina rimta analizė visko, kas išgyventa, kritinė šiandieninio žmonių būvio planetoje analizė ir plano sudarymas ateičiai. Būtina nauja ideologija. Ideologija, kuri užuot sudaužusi kaktomušom ištisas tautas, jas suvienytų.
Tačiau jeigu tūkstantį kartų pasakysime, kad tokia ideologija būtinai reikalinga, jeigu net garsiai šauksime apie tai, ji nuo to neatsiras. Jeigu surinktume vienoje vietoje visus žymiausius pasaulio mokslininkus, ir jie susėstų tokios ideologijos kurti, irgi neišeitų nieko. Būtų tik begaliniai ginčai. Jeigu mokslas būtų galėjęs tokią ideologiją sukurti, tai ji jau seniai būtų pasireiškusi nors vienos šalies mastu.
Vykstančios bakchanalijos fone Anastasija padovanojo pasauliui idėją apie giminės sodybas. Dabar jau darosi aišku, kad paprastais žodžiais ji išdėstė filosofiją, naują ideologiją, kuri nuo pat pasaulio sukūrimo sužibo žmonių širdyse ir neišblėsta.
Imperatorius ir vargeta, krikščionis ir judėjas, musulmonas ir sintoistas, rusas, kinas ar amerikietis per amžius didžiausią sielos nusiraminimą ir palaimą rasdavo dieviškosios gamtos prieglobstyje. Anastasijos filosofija - tai filosofija, bylojanti apie susivienijimą ne žodžiais, o darbais įvairių tautų interesų labui. Gyvenimas parodė, kad tą filosofiją priima įvairių tautybių žmonės, tarp jų ir žydai. Galiu tai įrodyti atitinkamais dokumentais.
Aš siūlau, kad Anastasijos idėjas, jos filosofinius siekius apsvarstytų žydų analitikai, krikščionys ir įvairių patriotinių judėjimų ideologai, mažų ir didelių konfesijų lyderiai ir eiliniai nariai.
Patsai apsvarstymas - tai jau kūrybinis procesas, kuris gali atvesti į priešybių vienybę, gali atvesti į kūrybą bendrą ir į džiaugsmą mums visiems ir kuriant, ir kūrybos vaisių regint", kaip to ir norėjo Dievas. NUIMKITE NUO KRYŽIAUS JĖZŲ KRISTŲ
Kaip patys suprantate, Jėzus Kristus nieko bendra su okultiniais metodais neturi. Be to, Jis pats ligi šiol kabo ant kryžiaus dėl okultistų pastangų ir mūsų nesupratimo.
Pasakykite, koks ryškiausias Jėzaus Kristaus įvaizdis yra jūsų mintyse daugumos tikinčiųjų mintyse? Apklausa parodė, kad tas įvaizdis - tai Jėzus Kristus nukryžiuotasis.
Nukryžiavimo įvaizdį pamatysite kiekvienoje katalikų bažnyčioje, stačiatikių cerkvėje. Kas gi ir kokį tikslą turėdamas sugalvojo tokią okultinę gudrybę? Argi būtų norėjęs pats Jėzus Kristus, kad būtent šis Jo atvaizdas būtų pagrindinis, nustelbiantis visus kitus? Žinoma, ne! Tačiau mes, būtent mes savo minčių galia ir toliau projektuojame nukryžiavimą, atkreipkite dėmesį, ne prisikėlimą, o nukryžiavimą. Ir bučiuojame ne prisikėlusįjį, o nukryžiuotąjį. Taigi laikome Jį ant kryžiaus.
Ši paprastutė okultinė priemonė, formuojant įvaizdį, naudoja kolektyvinės žmogaus minties energiją. Ir kabės ant kryžiaus Jėzus Kristus ligi tol, kol mes nesusiprasim ir nenuimsime Jo savo mintimis, kol nenusimesime okultinių raizgų.
Dar senų senovėje, formuodami religijas, žyniai stengėsi į kiekvieną iš jų įdiegti savo okultinius ritualus ir doktrinas. Kiekviena religija, netgi pati šviesiausia, kviečianti siekti gėrio ir šviesos, įdiegus žynių niuansus virsdavo jiems be galo galingu ginklu, mechanizmu. Naudodamiesi tuo mechanizmu, žyniai ne kartą yra visiškai pajungę sau ištisas tautas, supjudę jas, kol tos visiškai susinaikindavo. Taip buvo anksčiau, taip tebėra ir dabar.
Daugelyje religijų ir šiandien tebėra likę okultinių ritual ir doktrinų, kurių prasmė ir įtakos stiprumas žmonijai žinomi tik žyniams. Jėzaus Kristaus nukryžiavimo projekcija daugybės žmonių mintyse vyksta per okultinius ritualus.
Tačiau ir patys žmonės, vykdantys tokią projekciją, bus nukryžiuoti tol, kol projektuos tą nukryžiavimą, o tiksliau-bus nukryžiuotos jų sielos. Kolektyvinė mintis apie nukryžiavimą tokia stipri, kad įsiskverbia net mūsų laikų žmogui į kūną.
Kraujuojančios Jėzaus Kristaus žaizdos periodiškai atsiveria kai kurių tikinčiųjų kūnuose, jos vadinamos stigmomis. Daugelis mokslininkų mano, kad stigmos - kraujuojančios žaizdostai psichinio negalavimo pasekmė.
Aš dar pridurčiau, kai tai ne paskiro žmogaus, o visuomenės dalies negalavimas, ir pirminė jo priežastis - žynių įdiegtas okultinis ritualas. Tačiau užuot tą reiškinį išsiaiškinę ligi galo, apsukrūs žmonės juo naudodamiesi susikrauna pinigų.
Va, pavyzdžiui, Argentinos mieste San Nikolose gyvena stigmatikė Gledis Motta. O aplink jos namą gyvai vyksta prekyba, - čia parduodama viskas, kas su stigmomis susiję tiesiogiai ar netiesiogiai.
Sibiro senolis pasakė: - Tai, kad žmonės žudo vienas kitą, ir tai, ką jūs vadinate terorizmu, yra pasekmė žynių doktrinos, įdiegtos į daugybę didelių ir mažų religinių konfesijų.
Būtent žyniai sugalvojo doktriną, kad tikrasis, dieviškasis žmogaus gyvenimas yra ne Žemėje, o kažkur kitoje plotmėje. Būtent žyniai sugalvojo rojaus įvaizdį, rojų ne Dievo sukurtoje Žemėje.
Dėl šios doktrinos dauguma religinių fanatikų ima niekinti žemiškąjį gyvenimą, jie pasiruošę, vos kiek paveikus jų psichiką, žudytis patys arba žudyti kitus. Skaitytojai privalo susikaupę pamąstyti apie visa tai, pateikti savo pavyzdžių ir išvadų. Įvairios kalbos, susiliejusios į vieną, galės žmones išlaisvinti.
Atidžiai apmąstykite šiandien vykstančius karus, teroristinius išpuolius ir aiškiai pamatysite baisingosios doktrinos įtaką.
Po teroristinio akto buvo viešai pareikšta dar viena mintis. „Islamo fundamentalizmas". Pasigirdo balsų, teigiančių, kad islamo fundamentalistai paskelbė karą krikščionims ir judėjams, o konkrečiai - Izraeliui, Rusijai ir JAV. Iškyla klausimas: kaip kovoti su religiniu fanatizmu?
Aš siūlau ramiai pagalvoti ir išgvildenti situaciją giliau. Pirmiausia išsiaiškinkim, ar religinis fanatizmas būdingas tik islamui, ar yra fanatizmo ir kitose religijose? Žinoma, yra.
Prisiminkime istoriją. Prisiminkime ne kartą vykusius krikščionių kryžiaus žygius. Prisiminkime vardus daugelio kankinių, pasiruošusių dėl vienokių ar kitokių religijos dogmų paaukoti savo gyvybę. Po mirties jie pakeliami į šventųjų rangą.
Visiškai akivaizdus darosi faktas, kad ne pati religija savaime, o konkrečios dogmos, įdiegtos į įvairias religijas, stumia žmones nevertinti savo gyvybės. Religinis fanatikas mirtininkas yra įsitikinęs, kad jis gyvenimą vertina, užtat iš šio netikrojo su noru pereina į tikrąjį. Iš kur randasi mirtininkai?
Tarp tikinčiųjų, nesvarbu, ar jie musulmonai, ar krikščionys, visada galima surasti tokių, kurie itin atsidavę bet kurioms dogmoms. Bereikia pasitelkti okultinius ritualus, be to, sustiprinti tų žmonių tikėjimą, privesti ligi fanatizmo.
Tokiu būdu jie virs biorobotais, tikinčiais tuo, ko patys matyti negali, o logiškai suprasti nesugeba. Toliau tie, kurie žino psichikos dėsnius, puikiai žino, kokius bioroboto mygtukus paspausti, ir paspaudžia. Ne pirštu, žinoma. Spaudžiantysis tiesiog nurodo objektą, kurį būtina sunaikinti šviesaus gyvenimo vardan. Biorobotai pradeda patys ruošti sunaikinimo operaciją ir paskui ją įvykdo.
Žemiškasis jų gyvenimas jiems tada nebeturi reikšmės. Juk jie įsitikinę, kad pereis į geresnį gyvenimą danguje. Ir kol gyva doktrina apie palaimą ne Žemėje, o kažkur kitur, jokios specialiosios tarnybos, jokia kariuomenė teroristų mirtininkų nelikviduos. Įsivaizduokime tokią situaciją. Pirmaujančių valstybių specialiosios tarnybos susivienija ir bendromis pastangomis sunaikina visiškai visus teroristus. Na ir kas pasikeistų? Gimtų nauji. Juk tebebūtų gyva doktrina, iš kurios jie randasi. Kurgi išeitis?
Žinoma, tradicinės saugumo priemonės reikalingos. Tačiau drauge būtina suvokti, kokia pražūtinga yra toji doktrina, iš kurios randasi vis nauji teroristai mirtininkai, ir ją likviduoti. Suvokti! Tai dabar svarbiausia! Kitaip kova su terorizmu pavirs anekdotu. Įsivaizduokite: religinis fanatikas, teroristas mirtininkas užgrobia lėktuvą ir nukreipia jį į kokį nors reikšmingą objektą gausiai gyvenamame mieste. Su teroristu prasideda derybos, jam pranešama, kad bus įvykdyti visi jo reikalavimai.
Tačiau tie, kurie veda derybas, net neįsivaizduoja, kad religingajam fanatikui jokie reikalavimai nėra tikslas. Jo tikslas - žūti ir taip persikelti į įsivaizduojamą nežemiškąjį rojų. Dogma apie nežemiškąjį rojų daro poveikį ir netikintiems žmonėms.
Ši dogma, projektuojama kolektyvinės įvairaus tikėjimo žmonių minties, turi itin pragaištingą įtaką visai žmonijai jau nebe pirmą tūkstantmetį. Tai, ką dabar pasakysiu, gali pasirodyti neįgyvendinama, netgi fantastiška.
Tačiau vienintelis problemos išsprendimas be kraujo praliejimo gali būti tik toks. Patriarchams, mufčiams, religinių krypčių vadovams ir, pirmiausia, krikščionims, katalikams ir stačiatikiams,ir musulmonams būtina nedelsiant sušaukti didelį istorinį susirinkimą, dėmesingai įvertinti susiklosčiusią pasaulyje padėtį ir pakeisti pražūtingąsias savo religinių mokymų doktrinas.
Būtina padėti religiniams fanatikams vėl atgauti žmogišką pasaulėjautą, būtina pareikšti: „Čia, Žemėje, o ne kur kitur yra Tėvas". O jeigu dvasios lyderiai nesusirinks? Jei nepadarys tokio pareiškimo? Nieko baisaus, jis jau padarytas !
Paprasti dvasines konfesijas atstovaujančių lyderių pareiškimai „Gyvenkime draugiškai" jau nieko nebejaudina. Įprastais pareiškimais, kad, girdi, mes neturime nieko bendro su teroru, jau maža kas tiki, būtinai reikia kardinalesnio žvilgsnio.
Sakiau, kad minėtasis istorinis susirinkimas ir jo pareiškimas gali būti palaikyti neįgyvendinamais. Tačiau pagalvokim, kodėl toks paprastas, realus veiksmas atrodo nerealus. Kodėl mes netikime, kad aukšto dvasingumo, aukšto rango žmonės gali paprasčiausiai tarpusavyje susitarti?
O jeigu jie negali susitarti, tai ko tada laukti iš paprastų tikinčiųjų?! Jeigu jie negali susitarti patys, tada būtinai reikia jiems padėti, o tai gali padaryti blaiviai mąstanti visuomenė ir vyriausybės. Reikia, kad susitartų! Jei taip nebus, tai visa savo galybe prabils bombos. Jau tegu verčiau prabyla žmonių protas. Dievo vaikų Protas. |
