Tai va, Virgi, tad - NUKIRSK VELNIAMS RAGUS, KITU NEVERTINK IR NESMERK! - Kaip zadejau, atsiradau cia vel! Ir busiu... Ir pastebesiu viska... pakomentuosiu..., prikelsiu si tinklapi is tylos gniauztu. Tam turiu nora!
Kai uzeinu i si tinklapi, visada pastebiu SPURGELI, ir matau, kad tik viena Ji - is visu cia esanciu - yra jau nemazai praejus Dvasiniu Keliu. Sveikinu, Tave, Jurgituke! BUK VISADA SAVIMI! Ir Tau Virgi, linkiu VISADA BUTI SAVIMI!, nes tik mes patys turime praeiti savuosius kelius, uz mus, patikek, kiti tikrai nepraeis!
Sventes. BUKIME VISI VIENYBEJE (O VIENYBE - TAI LAISVE, TAI - MEILE), JAUSKIME MEILE SAVO SIRDYSE ARTIMIESIEMS, VISKAM, KAS APLINKUI: GYVUNELIAMS, KAIMYNAMS, GELELEMS (kambarinems), - M Y L E K I M E !!! Tiek si karta.
Ačiū, Linute, už šiltą žodį apie mane, nors čia nesireiškiu aš visai apie pora metų jau ir kaip pati sakai-nevertink ir nesmerk, nes visi mes einame dvasiniu keliu ir visi savu tempu, savas patirtis išgyvendami. Aš čia ateinu retai ir labiau paskaityti straipsnių, ačiū labai už tai Virgiui, jis atlieka tikrai didį šviečiamąjį darbą, bet neturėtume užkrauti jam atsakomybę už tai, kaip mes patys priimame tą pateiktą informaciją, ką dažnokai pastebiu komentaruose. Būkime tiesiog dėkingi.
Kartą vakare budizmo meistras sėdėjo ant upės kranto, klausydamas vandens čiurlenimo garsus, vėjo šnaresio tarp medžių šakų. Prie jo priėjo žmogus ir paklausė: “Ar negalėtum tu man vienu žodžiu perduoti savo religijos esmę?” Meistras toliau liko tylėjime, visiškame tylėjime. Tarsi ir negirdėjo klausimo. Žmogus tada tarė: “Tu ką, kurčias ar ką?” “Aš girdėjau tavo klausimą ir jau atsakiau į jį. Mano atsakymas - tylėjime. Ši pauzė ir buvo mano atsakymas tau.” Žmogus tarė: “Aš negaliu suprasti tokio paslaptingo atsako. Ar negalėtum išsireikšti kiek suprantamiau?” Meistras tada ant smėlio pirštu mažomis raidėmis užrašė žodį - meditacija. Žmogus tarė: “Dabar aš galiu bent jau perskaityti. Tai truputį geriau, nei praeitą kart. Pas mane bent jau yra žodis ir aš apie jį galiu mąstyti, jį vertinti. Tačiau ar negalėtum išsireikšti dar truputį aiškiau?” Meistras vėl užrašė – meditacija. Bet dabar jis tai užrašė didesnėmis raidėmis. Žmogus pasijautė kiek pasimetęs, įsižeidęs ir supykęs. Jis pasakė: “Vėl tu užrašei meditacija. Nejaugi tu negali man pasakyti ko nors aiškiau?” Ir tada meistras užrašė didžiosiomis raidėmis žodį – meditacija. “Atrodo tu esi pamišęs, dvasios skurdžius ir “pilnas puikybės” – tarė meistrui žmogus. “Aš jau ir taip pakankamai toli nuėjau nuo Tiesos” – tarė meistras. “Pirmas atsakymas buvo pats teisingiausias. Antras ne visai teisingas. Trečias dar labiau neteisingas. O ketvirtas - visiškai klaidingas. Kadangi užrašius žodį meditaciją didžiosiomis raidėmis, sudievini tai. Būtent todėl Dievas rašomas iš didžiosios raidės. Kiekvieną kart kada tu nori parašyti apie ką nors aukštesnio, beribio, rašai tai iš didžiosios raidės. Meistras tęsė kalbą toliau: “Todėl, aš atlikau nuodėmę.” Jis nutrynė visus parašytus smėlyje žodžius ir ištarė: “Prašau tavęs, aš busiu labai dėkingas tau, jei įsiklausysi į pirmąjį atsakymą. Tik jame aš buvau teisus...” Tyla, tai tokia vieta, kurioje kiekvienas atsibunda. Tuo tarpu proto chaosas, panardina į sapną. Ir jeigu protas vis dar užduoda klausymus – vadinasi dar miegi. Vidinė ramybė, leidžia ateiti atsibudimui. Jis neateina iš išorės, tai išauga, subręsta iš vidaus. Kitu atveju atsimink, tu dar miegi... Taikos ir ramybės Dvasiai
MIELI ATSIBUDIMO DRAUGAI, Labai visų pasiilgau, nors čia apsilankau jau tikrai retai, bet visada jus išlaikau savo širdy. Juk daugelio mūsų būtent čia prasidėjo dvasinė kelionė, buvo klojami pirmieji pamatai. Ir daugelis mūsų čia retai besilanko ir greičiausiai dėl to,kad jau yra tvirti savo pasirinkimuose, tikslai asmeniniai sudėlioti ir tiesiog tyliai nusistovėjusiu tempu eina, kurdami gyvenimą. Aš asmeniškai negaliu pasakyti kaip man sekasi ar nesiseka,nes nebetalpinu to į tokius rėmus, nebevertinu kažkaip, tiesiog gyvenu, leisdama sau išjausti absoliučiai viską,kas tuo momentu skirta mano vystymuisi. Na o šiandien čia užsukau, nes noriu visus pasveikinti sulaukus šio paslaptingo ir ypatingo metų laikotarpio, kai užgimsta patys svarbiausi mums norai giliausiose mūsų širdžių kertelėse, pasėti Sugrįžusios Saulės. Tai metas ,kai užgimsta viltis iš mūsų pačių dieviškosios prigimties-kūrybos. Ir nesvarbu kokios kultūros mokymu sekate, kokią religiją išpažįstate ar pasaulėjauta vadovaujatės, lai visuose mumyse šiuo paslaptingu laikotarpiu užgimsta tikėjimas-TIKĖJIMAS SAVIMI, JUK TIKRUOSIUS STEBUKLUS MES KURIAME PATYS Su meile-spurgelis
Zinau Spurgeli, kad parasai siame tinklapyje retai. As taip pat retai. Zinau (supratau) ir tai, kad didysis Gyvenimas cia virte vire - pries dvejus metus, kai cia daznai uzeidavau as, Tu Spurgeli, Violeta, Doremi, Alfairas (Robertas Maciulis). As ivairiu isgyvenimu cia tada patyriau. Isejau as is cia, isejo ir daugelis kitu. Man asmeniskai tuo metu rase Violeta, Alfairas (Robertas), rase, - kad be manes pas Virgi - nera ka veikti - ... .....
Taip, as ir padekoju Virgiui uz Jo straipsnius, visada padekoju. Taip, didzioji mano Kelione - prasidejo butent cia, Virgiaus -ATSIBUDIME - , ta as sakiau ir vienoje TV laidoje. Dabar as jau Savyje - savo Kelyje, kuri as pati pasirinkau pries Gimima. Tai, ka atlieku dabar, yra mano mazoji Misija, didzioji dar laukia netolimoje ateityje. Zinios yra lb svarbu zmogaus ejime I SAVE! Siuo metu skaitau mazai, jau du metai, kai praktikuoju tyla - bunu tyloje. As neturiu jokiu klausimu. Visus atsakymus randu Savyje. Astraliniu budu gebu bendrauti po kitus Pasaulius, kontaktuoju su Plejedieciais, jau keliata kartu ivyko kontaktas su Laivo Vadu ASTARU. Astraliniu budu keliauju po Sambala, kalbuos su Valdovu, gaunu daug info, gaunu kodus (jie bus reikalingi mano ateiciai). Ruosiu spaustuvei - savo eiliu knygute. As esu - jauciuos lb Laiminga. Visada esu Meileje, jausmai ramus, Sirdyje jauciu Dziaugsma.
Tikra Laime tada, kada jauti savo Siela, gyveni Dvasiniu pasauliu ir Meile Dievui ir viskam aplink - tam DIDZIULIUI VANDENYNUI.
Gyvenkite jausmuose. Kaip? MYLEKITE, DZIAUKITES, JAUSKITE LAIME - KIEKVIENA DIENA, MINUTE, SEKUNDE! Iki kitu susitikimu, jau 2017 - uose Metuose.
Kartą vienas atsiskyrėlis atėjo pasiguosti vienuolyno senoliui, kad kiekvieną dieną nuo 9 ryto savo atsiskyrime jis jaučia keistą ir nenumaldomą alkį. Nors anksčiau vienuolyne, kur gyveno, jam pavykdavo nesunkiai išbūti kelias dienas be maisto. Nesistebėk tuo mano sūnau – tarė jam senolis. – Juk dykumoje nėra nieko, kas būtų tavo pasninkų liudininkais. Nėra nieko, kas tave palaikytų ir maitintų pagyromis. Anksčiau vienuolyne maistu tau tarnavo puikybės pasitenkinimas kurį jausdavai, kai už savo susilaikymą nuo maisto buvai giriamas kitų. Ir tau tai buvo saldžiau nei bet kokie sotūs pietūs... Kartą vieno išminčiaus senolio užklausė: Ar gerai yra girti artimą ar pažįstamą? O patylėti tokiu atveju – būtų dar geriau – atsakė senolis. Kol žodis neištartas, jis kalinys to, kas ruošiasi jį ištarti. Kada žodis ištartas, jo kaliniu tampa tas, kas jį ištaria. Dažnai atgailaujama dėl to, ką ištaria. Bet niekada nesigailima dėl to, kad nutylėdavo... Gyvenimas be žodžio neša daugiau naudos, nei ištartas žodis be gyvybės. Kadangi gyvenimas moko ir tyloje, o žodžiai be gyvybės, nežiūrint į gražius ir grakščius garsus, tik apsunkina. Kartą gyveno vienas išminčius ir labai puikavosi savo išmintimi. Ir jis sužinojo kad kažkur dykumoje gyvena senolis, kuris žino kažką tokio, ko netgi jis nežino. Atėjo tada išminčius pas atsiskyrėlį kad sužinoti, kodėl visi apie jį kalba. Kadangi kelias buvo ilgas, keliautoją iškankino troškulys. Todėl pirmiausia jis paprašė atsigerti vandens. Atsiskyrėlis pradėjo pilti vandenį į molinį puodelį. Vanduo jau per viršų bėga, o senolis vis pila ir pila. Ką tu darai? – sušuko išminčius. – Juk puodelis daugiau nebegali sutalpinti vandens. Kaip ir tu išminčiau, persipildęs puikybė negalėsi suprasti to, ką aš tau dabar pasakysiu – atsakė atsiskyrėlis. Puikybė daro žmogų kurčiu ir aklu... Taikos ir ramybės Dvasiai