Yra žinomas hermetiškumo principas – virpesių principas, kuris teigia, kad virpesiai atsiranda visoje visatoje, kad, nėra ramybės būsenos – viska nuolat juda, virpa. Mokslas patvirtina šio principo gyvybingumą.  Viskas pasaulyje virpa tam tikrais dažniais – kuo aukštesni virpesiai, tuo aukštesnis dažnis, tuo šviesesnė ir lengvesnė materija.

Viskas – nuo žinomų ir nežinomų mikropasaulio dalelių, atomų molekulių iki žvaigždžių, galaktikų ir pasaulių virpa. Sielos virpesiai tokio aukšto dažnio, kad gali klaidingai pasirodyti kaip nejudantys. Kitame diapazono gale yra grandiozinė materijos forma, kurios virpesiai tokie žemi, kad ji taip pat atrodo nejudanti. Tarp šių pliusų yra milijardai įvairių virpesių.

Kiekvienas žmogus, būdamas dalelyčių, molekulių, ląstelių, organų virpesių visuma, taip pat turi individualų virpesių dažnį. Visumos dažnis priklauso nuo daugelio veiksnių: organizmo būklės (sveikas arba sergantis, jaunas arba senas), maisto kokybės, rūkymas, alkoholio vartojimas, higienos paisymo, supančios gamtos, klimato, metų laiko, jausmų kokybės, minčių skaidrumo...

Žmogaus virpesių dažinį ypač slopina neigiami jausmai: baimė, pavydas, pyktis, godumas... Kiekvienas netinkamas poelgis, blogos mintys, ir jausmai užteršia atitinkamus kūnus, juos apsunkina, ir žmogus ima skleisti žemesnius dažnius. Kartais sakoma: „pakriką nervai" –vadinasi nervų sistema skleidžia nedarnius virpesius. Žinomi posakiai „pavargusi siela", „nešvarios mintys", kuriuos taip pat galime susieti su žemu sielos ir minčių virpesių dažniu.

Žemuose dažniuose „skamba" visos lygos. Kuo sunkesnė liga, tuo žemesniu dažnius ji skleidžia. Kai žmogus nusileidžia iki ligos virpesių lygio, jis nebėra saugus, gali susirgti. Tų, kurie skamba žemais dažniais, lemtis – nuolatinė kova su neigiamais reiškiniais, nemaloniais įvykiais. Patarlė byloja: "Kiaulė visada suras purvo", t.y. žemai skambantis pritrauks ir žemus virpesius.

Tokie apibendrinimai kaip „gera širdyje", „šviesus žmogus", „akių švytėjimas" parodo, kad žmogus skleidžia aukštus virpesius. Kuo didesnės meilės kupinas žmogus, kuo laisvesnis ir džiugesnis jis yra, kuo sveikesnis jo fizinis kūnas, tuo darnesnis visuminis jo virpesių skambėjimas. Šių virpesių visuma ir lemią vidinį žmogaus skambėjimą.

Tai labai svarbus teiginys ir, kaip pamatysime toliau, vidinis skambėjimas yra lemiamas beveik visame žmogaus gyvenime. Turintis aukštą ir švarų vidinį skambėjimą yra atsparus ligoms, bet kokiems gyvenimo išbandymams. Jis nepakliūva į nedarnius virpesius – į girtas draugijas, muštynes, avarijas....

Vidiniam žmogaus skambėjimui daro įtaką tarpusavio santykiai, jo vardas, perskaitytos knygos, matyti filmai, aplink esantys daiktai. Žmogų supa tūkstančiai daiktų ir, žinoma, ne visada gražių. O kuo negražesnis, nedarnesnis daiktas, tuo nedarnesnius virpesius jis skleidžia, ir būdamas šalia jo žmogus yra priverstas kompensuoti daikto trūkumus, padidinti jo virpesiu savo energija. Įsigilinus į visa tai, paaiškėja dvasininkų patarimai apsupti save gražiais daiktais, kurių neturi būti daug.

Visą žmonių virpesių diapazoną galima suskirstyti į tris zonas, kurias lemia vidinis jų skambėjimas: rizikos zona (ĮSTATYMAS), laukimo zona (PRINCIPAI), ir gerovės zona (LAISVĖ). Kitaip tariant, kiekvienas žmogus gali turėti trijų lygių dvasingumą – žemą, vidutinį ir aukštą. Kiekviena zona dar skirstoma pagal virpesių lygį.

Šių zonų ribos ir vidiniai sluoksniai, juos lemia skirtingi veiksniai. Vienas iš jų  kiekvieno žmogaus asmenybė. Siūloma būsenas schema leidžia giliau suvokti daugelį gyvenimo situacijų ir procesų.

Rizikos zonoje gyvena žmonės, turintys žemus virpesius. Deja, šioje zonoje dauguma žmonių praleidžia didžiąją savo gyvenimo dalį. Žemiausioje šios zonos dalyje yra žmonės, turintys moralinių, psichinių nukrypimų, gyvenantys pagal nusikalstamo pasaulio įstatymus. Rizikos zona dar galima pavadinti ĮSTATYMO zona, nes šioje zonoje viešpatauja griežti gyvenimo įstatymai ir labai sunkios (likimo) formos.

Apie šią zoną pasakyti taip: „Nuo likimo nepabėgsi". Iš tiesų pakeisti savo gyvenimą rizikos zonoje labai sunku ir įprastais būdais beveik neįmanoma. Šioje zonoje žmogui bet kada gali nutikti kas nors bloga: jis gali susirgti sunkia liga, pakliūti į avariją, net mirti. Perspėjus žmogų apie gresiančią nelaimę, pabandžius jį išgelbėti, likimas labai greitai jį suras ir vis tiek įvyks tai, kas buvo lemta. Tokių pavyzdžių tikrai daug.

Kartais žmonėms gyvenantiems rizikos zonoje, „pakilti" labai aukštai ir pakliūti į gerovės zoną padeda meilė. Deja, nedvasingumas, nenoras keistis greitai sugrąžina juos į žemus virpesius. Laikas, kurį jie praleidžia aukštų virpesių zonoje, gali trukti kelias dienas, mėnesius, o kartais metus.

Pavyzdžiui, susitikinėja du jauni įsimylėjėliai. Jie rengiasi kiekvienam pasimatymui: puošiasi, perka gėlių, saldainių, taria kilnius, taurius žodžius... Kiekvienas stengiasi pasitemti, geriau suskambėti... Įvyksta vestuvės, ir skambėjimas darosi vis žemesnis ir žemesnis (dėl materialinių rūpesčių, gyvenamojo ploto, nepasirengimo bendrai buičiai, giminių kišimosi...). Kiek laiko jie ištvers kartu? Dažniausiai jie atsiduria rizikos zonoje vieniši ir įskaudinti. Ši būsena laikys juos kaip tarsi inkaras.

Kitas pavyzdys: vadinamieji atostogų romanai. Atitrūkę nuo kasdienybės žmonės pradeda skleisti aukštesnio dažnio virpesius, jaučiasi pakylėti, į viską žiūri pro rožinius akinius... Taip šie žmonės vėl ima skambėti aukštai, todėl lengvai randa sutarimą – juk viskas pripildyta meilės. Jeigu užsimezgęs ryšys bus išsaugotas, o vėliau neišvengiamai virs kasdienybe, greičiausiai atsiras disonansas ir nuostaba: "Kaip nepastebėjau, koks jis iš tikrųjų?", „Kur aš žiūrėjau?".

Norių pažadinti viltį: buvimas rizikos zonoje dar nereiškia, kad tai bausmė visam gyvenimui.  Kiekvienas žmogus savo pastangomis gali palikti šią zoną. Žinoma, giminės problemos, išorinės aplinkybės, vidinė būsena – visa tai daro įtaką, kad būtų galima išeiti iš rizikos zonos. Tačiau reikia nepamiršti, jog ir galimybės, ir kliūtys glūdi pačiame žmoguje.

Perėjimas iš rizikos zonos į kitą zoną, pabėgimas nuo giežto karmos atpildo įstatymo įmanomas tik pripažįstant savi klaidas, atgailaujant, kuriant žmogiškumu, gerumu, meile paremtą pasaulėžiūrą. Kuo giliau žmoguje vyksta šis procesas, tuo mažiau žmogus priklauso nuo griežtų įstatymų, tuo laisvesnis jis tampa.

Keldamas savo dvasingumo lygį, t.y. rodydamas vis daugiau meilės, darydamasis išmintingesnis, žmogus pakliūvą į laukimo zoną. Ši zona pavadinta todėl, kad čia žmogus patenka tarsi į tarpinę būseną. Jo likimas klostosi palankiau nei rizikos zonoje. Ir nors šioje zonoje jam padeda šviesiosios jėgos, jis dar negali sąmoningai pats kurti likimo.

Į laukimo zoną gali pakliūti savo galimybių neatskleidę žmonės. Pasaulis laukia iš jų stipresnio dvasingumo tam, kad šie galėtų persikelti į gerovės erdvę. Pasaulis jiems patarinėja, moko, siunčia išbandymus. Visa tai reikalinga, kad žmonės suprastų, jog turi ir toliau siekti pakilimo.

Panagrinėkime kai kuriuos pavyzdžius. Šeima neturi vaikų, nors medicininiai tyrimai parodė, kad ypatingų nukrypimų nuo normos nėra. Norėdami išspręsti šią problemą, sutuoktiniai turi suskambėti švariau ir su meile. Reikia pakeisti santykius, pakilti į kitą erdvę, ir tuomet gims laimės kūdikis. Pasaulis myli žmogų ir nenori duoti jam vaiko iš kančių. Pasaulis laukia, kol žmogus pakeis savo būseną. (jau daug šeimų, pasirinkusių šį kelią, susilaukė vaikų).

Tačiau dažniausiai žmonės nepakelia savo skambėjimo ir taip jį sumenkina, Jie abejoja, pyksta vienas ant kito, toliau lankosi pas gydytojus. Taip dar labiau tolsta nuo galimybės susilaukti kūdikio natūraliu būdu. Todėl reikia keisti pasaulėžiūrą, puoselėti tikėjimą meile.

Dar vienas pavyzdys: protingas geras žmogus nori pradėti verslą, tačiau dėl įvairių priežasčių jam nieko neišeina. Tarsi koks prakeiksmas kabo virš jo galvos. Priežasties reikia ieškoti savyje. Dažnai žmogus įvairiais būdais bando išprovokuoti tam tikrą situaciją. Dideles savo pastangas jis nukreipia netinkama linkme ir tuomet situacija pradeda jį slėgti. Jeigu būtų perėjas į kitą virpesių lygį, jam būtų atsivėrę platūs horizontai ir jis būtų radęs daug paprastesnį šios situacijos sprendimą.

Trečias pavyzdys – apie vienatvę. Dažnai nuostabios moterys lieka vienišos. Jos išsilavinusios, protingos, geros, puikios šeimininkės, skoningai rengiasi, moka elgtis su žmonėmis, bet negali susirasti gyvenimo draugo. Pagrindinė vienišumo priežastis yra vidinė jų būsena. Jos gyvenimo laukimo zonoje: jų galimybės didesnės nei ta būsena, kurią jos išgyvena. Pasaulis laukia, kad jos atsiskleistų ir pakiltų.

Dažnai žmonės nori pakeisti ne save, o aplinkybes: pasineria į aktyvius ieškojimus, siunčia į Dangų tokius kaip „Dieve, atsiųsk man vyrą!" prašymus. O „dievas" gali atsiusti tokį, kuris kankins visą gyvenimą. Viena moteris man pasakojo, kaip svajojo susirasti vyrą ir, klūpėdama prieš seną ikoną, ilgai meldėsi. Netrukus susirado vyrą, deja, paskui jo atsikratyti buvo labai sunku.

Rizikos zonoje žmogus gali gyventi stabiliai, turėti tam tikrą pasisekimą, pinigų, šlovę, valdžią (tiesa, bet kuriuo momentu jis gali iškeliauti į kitą pasaulį). Laukimo būsena išmargina jo gyvenimą pakilimais ir nuosmukiais, svarbiais pasiekimais ir skaudžiais pralaimėjimais. Žmogus jaučią šviesiųjų jėgų palaikymą, tačiau neklauso jų patarimų.

Žmogus jaučia dideles galias, bet negali jomis pasinaudoti. Todėl tokie žmonės nepatenkinti gyvenimu, kažko ieško, kankinasi, keičia partnerius, pradeda girtauti, kartais nusižudo. Būdamas laukimo būsenos žmogus jau nesusiduria su pačiais griežčiausiais įstatymais, jis remiasi moraliniais ir etiniais principais bei priesakais.

Be rizikos ir laukimo, dar yra gerovės, laimės ir džiaugsmo būsena. Atskleidęs dvasines savo vertybes, žmogus pradeda skambėti aukštais virpesiais. Jis yra sveikas, jo santykiai su kitais žmonėmis geri, materialiai jis taip pat apsirūpinęs. Žmogus jaučia vis didesnę laimę. Čia atsiskleidžia kūrybiniai laisvo žmogaus gebėjimai. Jo būsena persiduoda visiems arčiausiai esantiems, apšviečia jų gyvenimą, daro įtaką visam pasauliui.

Būdamas šioje virpesių zonoje, žmogus kuria savo likimą. Jis tai daro per lengvai pažeidžiamą, bet darnią sąveika su pasauliu. Jis nemąsto apie likimą, tiesiog gyvena. Taip, spręsdamas vis sudėtingesnius uždavinius, jis gali ilgai gyventi. Tai žmogus kūrėjas, demiurgas. Šios zonos virpesių diapazonas beribis, todėl žmogaus pakilimas gali būti begalinis.

Didindamas virpesių dažnius, žmogus laisvėja, tačiau didesnė laisvė lemia didesnę atsakomybę už pasaulį. Šių dviejų kategorijų atskirti negalima. Pakilimas išplečia sąmonės horizontus, todėl paaiškėja slapčiausios įvairių įvykių priežastys. Kai kyla kūno ir sielos virpesiai, didėja žmogaus galimybės.

Subtilių kūnų virpesiai turi didesnę pakėlimo galią. Tačiau kai fizinio kūno virpesiai stipriai atsilieka nuo subtiliųjų kūnų virpesių, atsiranda įtampa ir kančios. Jeigu žmogus nemyli savo fizinio kūno, jis negali aukštai skambėti. Tai matyti pažvelgus į šventųjų, kurie, siekdami dvasinių aukštumų, kankino savo fizinius kūnus, gyvenimą.

Svarbu siekti ne tik aukštų virpesių, bet ir fizinio kūno bei visų subtiliųjų kūnų virpesių darnos. Be to, pageidautina vengti didelių virpesių svyravimų. Tai išbalansuoja žmogų, pažeidžia jo kūnų darną ir sąveika su pasauliu.

Pavyzdžiai, kai kurie tikintieji švenčių metu ar ištikus nelaimei pradeda rodyti didelį tikėjimą, o paskui vėl grįžta į kasdienį gyvenimą, pamiršę tą pakylėjimą. Žmogus suskambo aukštai, ir pasaulis tikisi, kad jis toliau atitinkamai elgsis. Dėl priešino elgesio atsiranda dar vienas kančių ratas. Būtina nuolatos judėti į priekį, tačiau dažniausiai į priekį žengiamas vienas žingsnis, o atgal – du.

Prisiminkime, kad pasaulyje viskas virpa. Ligos, įvairios problemas, kančios ir sielvartas taip pat turi savo virpesių spektrą. Tokie apibūdinimai kaip „sunki liga", „sudėtinga situacija" byloja apie žemus virpesius. Kitaip tariant, visa tai, kas gera, ir visa tai, kas bloga, išdėliota tam tikrose viso virpesių diapazono dalyse. Galima daryti išvada, kad žmogui kas nors gali atsitikti tik tuomet, jeigu tarp žmogaus ir to „kažko" įvyksta rezonansas, sąskambis.

Tuo galima paaiškinti, kodėl vienodose situacijose vieni žmonės suserga, o kiti ne. Gydytojai ir šventikai eidavo į baisių epidemijų židinius ir likdavo gyvi. Žmogus, kupinas užuojautos, meilės ir noro padėti, skambėdavo daug aukštesniais virpesiais nei liga. Bet pakakdavo jam išsigąsti, supykti, parodyti godumą, ir jis susirgdavo.

Vadinasi, jeigu nenorite susidurti su nemaloniais įvykiais, nenorite turėti rūpesčių, skambėkite kuo aukščiau. Tai pasakyta apie bet kokią situaciją, uždavinį ar veiksmą... Pavyzdžiui, važiuojate automobiliu ir nenorite susidurti su kelių policijos pareigūnais, tad pakeiskite požiūrį į juos. Pamirškite pyktį, baimę, ankstesnes nuoskaudas, agresyvumą, kuo mažiau pažeidinėkite kelių eismo taisykles, netgi tuomet, kai niekas nemato. Supraskite, jog kelių policija reikalinga tik todėl, kad dauguma vairuotojų nuolat pažeidžia taisykles.

Taip išskleisite meilę sau, žmonėms, visam pasauliui. Požiūrio į kelių policijos pareigūnus pakeitimas ir šios problemos suvokimas padės pasiekti kitą virpesių lygį. Galėsite be rūpesčių nuvažiuoti tūkstančius kilometrų (patikrinta daugybės žmonių!).

Pateiksiu pavyzdį iš kitos srities. Gerų bičiulių draugija susiruošė į dar vieną renginį. Kaip visada buvo daug alkoholio, užkandžių... Viena moteris (ji skambėjo aukštai) pirmoji parpešė žodžio ir pasakė gražų tostą.

Visiems tie žodžiai labai patiko. Tostų ir panašių kalbų buvo pasakyta dar daugiau. Tos moters žodžiai, jos vidinė būsena pakėlė visų dalyvaujančiųjų virpesius. Buvo linksma, įdomu, visi šoko. Kai atėjo laikas skirstytis, žmonės pamatė, kad liko daugia kaip pusė gėrimų ir maisto. Anksčiau to nėra buvę!

Pažvelkime į problemas vaiko gyvenime. Sakykime, kad nuliniame taške gimė žmogus. Gimė esant aukštiems virpesiams: jo tėvai myli vienas kitą, todėl vaikas yra „meilės vaisius". (Nors jis gali gimti esant bet kokiems žemesniems virpesiams, atsižvelgiant į vidinę tėvų būseną, vaiko sielos, atėjusios įsikūnyti, būseną, į problemas, susijusias su karmas...)

Gimęs vaikas problemų neturi. Jis yra sveikas. Jeigu tėvai išsaugos vienas kitam jausmus, lemiančius aukštus virpesius, visą gyvenimą, vaiko likimas susiklostys puikiai. Iš tikrųjų tai nutinka retai. Dėl buities, neišspręstu problemų su tėvais, nedidelės gyvenimo patirties, fizinio nuovargio, meilės nukreipimo nuo sutuoktinio į vaiką šeimoje atsiranda įtampa.

Dažniausiai tėvų virpesiai žemėja. Atitinkamai žemėja ir vaiko virpesiai. Jis patenka į žemesnį zonos sluoksnį, kuriame slypi lengvos vaikiškos ligos. Tėvams tai jau reikšmingas ženklas, kad jų santykiuose atsiranda įtrūkimų. Vyksta virpesių žemėjimas.

Atsiradusios problemos verčia skirti dar daugiau dėmesio, dažniausiai tėvų santykių sąskaita. Šeimos virpesiai ir toliau žemėja. Vaikas pakliūva į tą sluoksnį, kuriame jo tyko lėtinės ligos. Aprašomas vyksmas gali tęstis keletą mėnesių ar net keletą metų.

Jeigu tėvai nepamato tikros didėjančių vaiko problemų priežasties, nepakeičia savo santykių vaikas (gal jau paauglys) patenka į lėtinių ligų sluoksnį. Tokio amžiaus žmogus jau pats yra atsakingas ir netinkamu elgesiu, blogais santykiais su tėvais, kitais žmonėmis gali dar labiau pasunkinti padėtį.

Kaip buvo minėta anksčiau, virpesių žemėjimas gali paveikti ne tik sveikatą, bet ir problemų atsiradimą santykiuose su žmonėmis, moksle. Tai priklauso nuo daugelio priežasčių: nuo kokių nors paveldėtų giminės problemų, pernelyg aktyvaus sportavimo ir t.t.

Jei nei šeima, nei visuomenė nepadeda jaunuoliui eiti dvasingumo keliu, virpesiai toliau žemėja ir žmogus patenka į ligų ir vidutinio sunkumo problemų sluoksnį, vystosi sunkios ligos ir labai sudėtingos problemos šeimoje, įvairioje veikloje. Žmogus patenka į pavojingų ligų ir įvykių (nelaimingų atsitikimų), kurie gali baigtis mirtimi, sluoksnį.

Žmogus gali būti išgelbėtas, jei gaus dar vieną progą suprasti priežastis to, kas vyksta. Jei jis pasirenka pagalbos iš išorės kelią (mediciną, gydytojus), o pats nesistengia pakeisti savo gyvenimo, anksčiau ar vėliau sugrįš į pavojingą zoną.

Kaip gydo medicina? Dažniausiai liga pereina iš vieno organo ar organų sistemos į kitą, nesveikas organas tam tikrą laiką blokuojamas ar problema perkeliama į kitas gyvenimo sritis (į šeimos ar darbo santykius, finansus, vaikų auklėjimą). Be dvasinio pastiprinimo, be žmogaus augimo bet kokia pagalba tiesiog kurs naujas problemas.

Yra kitas kelias: dvasingas savęs ir visko, kas supa, pakeitimas. Šis kelias parodytas antrąją parabolės šaka. Eidamas šiuo keliu kiekvienas žmogus gali atsikratyti visų ligų ir problemų! Žinoma, kiekvieno pakilimo laikas bus skirtingas. Vieniems prireika metų, kitiems – dešimtmečių. Daugelis prieš mirti suskumba ieškoti dvasingumo. Kartais žmonės visai atsisako materialinių dalykų, nutraukia santykius su artimaisiais. Šis pasirinkimas gali išgelbėti, tačiau kils naujų rūpesčių. Negalima atitrūkti nuo atrimtųjų, nuo savo giminės.

Keldamas virpesius, žmogus vėl pereina visus ligų ir problemų sluoksnius, kuriuos perėjo anksčiau, kai virpesiai žemėjo. Todėl dažnai jaučiamas problemų kaupimasis pagal tai, kiek patobulėja dvasiškai. Šito nereikia bijoti, nes problemos nebūna labai sudėtingos. Nuo kilimo greičio, nuo tikrojo kelio pasirinkimo priklauso, kiek problemos bus lengvesnės. Kuo arčiau tiesos yra žmogus, tuo greičiau atsinaujina organai ir visas organizmas.

Jei žmogus dar "neprabudęs", tai virpesius gali pakelti ištikimas draugas, meilė neturi ribų...(Virgio jumoras)