Ramybė – tai dvasinė būsena, tvyranti tikrojo „aš" gelmėse. Ji kyla iš širdies. Pasaulyje viskas sulaukia atsako, atgarsio ir atspindžio. Tik jei patys jausite neapykantą, matysite neapykantą ir kituose. Retsykiais, net jei niekas jums nekenkia, bandote skaudinti kitus. Kad ir ką darote kitiems, tikrai patirsite to veiksmo pasekmes, o visa, ką girdite ar patiriate, yra jūsų pačių elgesio ir jausmų atoveiksmis, atspindys ir atgarsis; kiti dėl to nekalti. Pamirštate šią paprastą tiesą ir dejuojate: „tas ir tas kaltina mane, skaudina ar kenkia" ir panašiai. Dažnai jūs patys linkę kovoti su kitais ir juos skaudinti. Nuo šiandien visada padėkite kitiems, niekada nieko neskaudinkite. Vadovaukitės sąžine – ji padės jums atskleisti tauriąsias savybes.

...Kambaryje, vadinamame kūnu, seife, vadinamame širdimi, saugomas brangus išminties perlas. Keturi gudrūs vagys – geidulys, pyktis, godumas ir pavydas tyko laukdami, kada galės jį atimti. Suvokite šį pavojų, kol dar ne per vėlu. Stiprinkite save Visatos Sergėtojo, parama ir išsaugokite perlą nepaliestą. Tai praturtins jus meile ir ramybe.

Meditacijos reikia laikytis griežtai. Iš tiesų meditacija reiškia „drausmė", o pagrindiniai jos įrankiai – reguliarumas bei pastovumas." Meditacija yra geriausias vaistas žemiškos egzistencijos ligai išgydyti. Bet kartu su ja taip pat vartok „pasitenkinimo" vaistą. Kaip keliautojas, ilgai klumpinęs kaitrioje saulėje, atsigaivina išsimaudęs vėsiame ūksmingo ežero vandenyje, taip ir alinančioje troškimų ugnyje spurdantis nelaimėlis pajunta laimę ir palengvėjimą išsimaudęs pasitenkinimo ežere. Reguliariai medituokite ir pratinkite protą būti patenkintą; kas griežtai šito laikosi, greitai pasieks rezultatų.

Tik gimęs nė vienas neturi nei gerų, nei blogų savybių. Prigimtis keičiasi dėl vartojamo maisto, aplinkinių įtakos ir pan. Priklausomai nuo draugijos susiformuoja žmogaus ego ir prieraišos. Išsilavinę imate didžiuotis ir mėgautis tuščiagarbėmis mintimis apie savo pranašumą prieš kitus. Šis išpuikimas užteršia širdį. Kai pienas susimaišo su vandeniu, norint jį išgryninti reikia užvirinti. Panašiai ir žmogus turi imtis įvairių dvasinių pratybų, kad išvalytų nuo nešvarumų širdį. Tik kai širdis ištirps dieviškos meilės kaitroje, jums pavyks atsikratyti blogųjų savybių. Supraskite, kad patys lemiate savo likimą, geras jis ar blogas. Ne Dievas sukelia jūsų kančias, jūs laisvi kurti savo ateitį. Tada prie Dievo artėsite tvirtesniu žingsniu ir aiškesniu protu.

Dvasia – žmogaus esmė – negimsta. Kadangi ji negimsta, ji ir nemiršta. Mirtis ištinka kūną, su kuriuo siejama dvasia. Iliuzija, kad kūnas esminis, kad jis tikras, iš tiesų yra pražūtinga! Išsivaduoti iš šios iliuzijos – tai pasiekti nemirtingumą. Suvokimą, kad esi kūnas, gali paneigti labai pakylėjančiomis dvasinėmis pratybomis ir drąsiai savyje ieškodamas Tiesos. Imkime tamarindo medžio vaisių. Neprinokusį jį nelengva nulupti, atskirti minkštimą nuo sėklų. Panašiai ir žmonės, prijunkę prie juslinių troškimų ir kūno lepinimo, negali pelnyti dvasios suvokimo. Kai tamarindo vaisius prinoksta, žievelė sueižėja, minkštimas atsiskiria nuo sėklų ir jos išsiima be didelių pastangų. Tyrinėjimas ir nesavanaudiška veikla brandina sąmonę, ir tada dvasia gali būti atskirta nuo kūno skaidri ir tyra.

Dieviškasis Aš neturi nei durų, nei išėjimo, nei rankų, nei kojų, nei organų, nei galūnių, nei dėmių, nei trūkumų. Jis mažiausias tarp mažiausių, didžiausias tarp didžiausių. Kaip ir erdvė, jis yra visur. Jis yra viskas, todėl neribojamas „aš" ir „mano" sąvokų. Tai – sąmonė, ji neturi nieko bendra su sielvartu ar iliuzija. Tai – aukščiausioji amžinoji palaima. Tai esmė, visų būtybių širdis. Tai visuose esantis suvokimas. Jis visai toks kaip saulė, kuri neturi ego, savininkiškumo nei nuosavybės jausmo, jokios valios nei noro, nei pageidavimo. Vien dėl jos buvimo tamsa dingsta ir pasaulį nutvieskia šviesa. Tad Saulė dar vadinama šviesuliu. Bet Saulė tai daro ne sąmoningai, tarsi privalėtų. Dvasia taip pat neturi nei pareigų, nei pritaikymo. Jei paklaustumėte, kaip dvasia tampa „darytoju", atsakymas būtų toks: ar vien dėl to, kad pritraukia šalia esančią adatą, magnetas tampa „darytoju"?

Milžiniškas medis, vadinamas protu, turi dvi sėklas: impulsą  ir kvėpavimą (praną). Sėkla išauga į medį, medis sunokina sėklas. Kvėpavimas vyksta dėl impulsų, impulsai veikia, nes kvėpuojame. Jei nutrūksta vienas, sunaikinamas ir kitas. Tad norint apvalyti impulsus ir atsikratyti protą veikiančių neigiamų veiksnių, būtina transformuoti neišmanymą. Neišmanymas neegzistuoja atskirai, jis turi atžalą – ego, arba savanaudiškumą, demoną. Tas demonas turi du vaikus: prieraišą, arba aistrą, ir impulsą. Tai labai artimos seserys. Dėl prieraišos žmogus patiria „aš" ir  „mano" jausmą, kuris žadina troškimus, o troškimai kelia nerimą. Todėl turite pašalinti ego, atsikratyti prieraišos ir impulsų. Medituodami ir dvasinėmis pratybomis galite įveikti neišmanymą, ego, prieraišą ir išskaistinti impulsus. Tai padės jums išsilaisvinti.

Turite suprasti, kad jūsų ir Dievo ryšys yra amžinas ir nepriklausomas nei nuo laiko, nei nuo erdvės. Nereikėtų švaistyti gyvenimo galvojant tik apie fizinius santykius. Kūnas yra laikinas. Tai, ką matote išorėje, yra našta. Kai paverčiate ją savo dalimi, naštos nebelieka. Panašiai kaip maistas, kurį keliautojas nešasi ant pečių, kad turėtų ką valgyti kelyje. Kol maistas išorėje, jis nešulys. Bet kai jis suvalgomas, keliautojas tampa stipresnis, o ant pečių naštos nebelieka. Turite saugoti patirtą dieviškumą ir didinti jį kontempliuodami. Svarbu susitelkti siekiui susijungti su Dievu, kuris yra amžinas ir neribojamas nei laiko, nei erdvės.

Sakoma: žinios vertingos, bet geras charakteris vertingesnis už žinias. Gali būti labai išmokslinęs, gali užimti aukštą valdžios postą, gali būti labai turtingas arba labai žymus mokslininkas, bet jei neturi gero charakterio, visi kiti pasiekimai beprasmiški. Pasiaukojimas, meilė, užuojauta ir pakantumas yra geriausios žmogaus savybės, kurias derėtų ugdyti atsikračius pavydo, neapykantos, savimeilės ir pykčio – gyvuliškų bruožų.

Išsimokslinimas be išminties, išmintis be gebėjimo atsirinkti, netaktiškas elgesys, erudicija be įžvalgumo, valdžia be įgaliojimų, pareiškimai, neparemti tiesa, muzika, stokojanti melodingumo, garbinimas be atsidavimo, žmogus, neturintis sveiko proto ir gero charakterio, studentas, neapdovanotas kuklumu, – visa tai neturi jokios prasmės. Be žinių, pasisemtų iš šventraščių, žmogus per patirtį turėtų įgyti išminties. Žinios yra beprasmės, jei neišgyvenamos paties.

Labai svarbu gyventi pagal taisykles ir drausmingai. Tikrasis išsilavinimas turi išmokyti laikytis tų taisyklių ir apribojimų. Siekdami pasaulietinių žinių įdedate daug pastangų ir kenčiate nepriteklių. Lavindami kūną taip pat rūpestingai darote pratimus. Vadinasi, kad ir koks būtų tikslas, turite paklusti tam tikram drausmės kodui.

Magneto prigimtis – traukti geležį. Bet jei geležis aprūdijusi, magnetas jos netrauks. Kalbant apie žmogų, šių žalingų „rūdžių" kaupimosi priežastis – juslinių malonumų troškimas. Todėl reikia stengtis „neaprūdyti". Tada geležies gabalas, vadinamas žmogumi, prisilietęs prie magneto – Dievo, tampa dieviškas ir pasiekia savo tikslą. Nuo juslinių troškimų rūdžių apsaugos geri draugai ir geras elgesys, kurio žmogus gali išmokti būdamas tokioje šventoje draugijoje.

Šiandien pasaulyje yra turtingų, galingų, išsilavinusių ir dorybingų žmonių. Bet mažai tokių, kurie būtų suvokę savąjį Aš. Jei nepaisote savosios Savasties, kokia nauda iš visų turtų, kurie yra laikini ir greit išnyksta? Kokios naudos duos pasaulio pažinimas, jei nepažįstate savęs? Štai kodėl vedanta (vedų filosofija) kiekvieną kviečia atrasti tiesą apie save. Savęs pažinimas yra viso pažinimo raktas. Todėl privalote kreiptis į tinkamą žmogų, kuris jus išmokys, kaip atrasti savo tikrąjį Aš. Jei esate nepasirengę pradėti tyrinėti save, stiprinkite tikėjimą, jei ne Dievu, tai bent savimi. Savimi netikintis žmogus negali tikėti niekuo; jis negali tikėti Dievą. Tegu jūsų tikėjimas tampa jūsų gyvybę palaikančiu kvėpavimą

Sveikata - tai turtas. Neturėdamas sveiko kūno žmogus negali įgyvendinti savo sumanymų, kad ir kokie kilnūs jie būtų. Sveikame kūne gimsta sveikas protas. Laiku valgykite ir gardžiuokitės tuo, ką valgote. Valgydami apie viską galvokite teigiamai – tai suteiks jums sveikatos. Pirmiausia atsikratykite visų blogų įpročių, tada savaime sveikata pasitaisys ir kūnas sustiprės. Tuomet galėsite nugyventi tobulą ir pagirtiną gyvenimą, kupiną laimės ir palaimos.

Kūnas ir protas yra artimai susiję ir juos abu palaiko maistas. Todėl maistas stipriai veikia žmogaus charakterį ir likimą. Koks maistas, toks ir protas, koks protas, tokios mintys, kokios mintys, toks ir elgesys. Kas patiriama pojūčiais, viskas yra „maistas". Viskas, ką vartoja dvasinis ieškotojas, privalo būti satviška, t. y. švaru ir nuosaiku. Garsai, reginiai, įspūdžiai, sumanymai, pamokos, pažintys – viskas privalo skatinti pagarbą, kuklumą, pusiausvyrą, ramybę ir paprastumą. Tik satvinis „maistas" išlaikys protą nesiblaškantį, visiškai susitelkusį į Dvasią kurią privalo kontempliuoti žmogus, norėdamas pasiekti ramybę.

Kai kurių rūšių kuras – benzinas, anglis ir pan. – išgaunamas iš žemės gelmių. Kaip tie ištekliai ten atsirado? Per ilgą laiką jie susikaupė giliai po žeme. Dabar jie iškeliami į paviršių. Lygiai taip pat blogi polinkiai – troškimas, pyktis, neapykanta ir t. t. – kaupiasi jumyse, slypi jumyse. Anksčiau ar vėliau jie iškils į paviršių. Tad saugokitės, kad jų net neįgytumėte. Turite juos atskirti ir rūpintis įgyti tik gerų savybių. Tai – tikroji žmogaus vertė. Net mėginimas valdyti ar slopinti savo pyktį yra silpnumo požymis. Tiesą sakant, savo prigimtį turite lavinti taip, kad net nejaustumėte pykčio.

Jei įgyjate tyros meilės turtą, tampate turtingiausias pasaulyje. Viskuo patenkintas žmogus yra pasaulyje turtingiausias, o turintis daug troškimų – didžiausias vargšas. Šiandien žmogus nuo galvos iki kojų kupinas troškimų. Kol yra troškimų, niekas negali būti laimingas ir ramus. Atsisakykite troškimų ir patys pamatysite, kiek daug patirsite meilės ir palaimos. Ši palaima bus daug didesnė, nei jūsų anksčiau patirta laimė, kad ir kokia ji būtų buvusi. Palaima yra jumyse, bet įsivaizduojate, kad ji išorėje. Išorėje tik atspindys, atoveiksmis ir atgarsis to, kas yra jumyse.

Kūnas privalo būti gerbiamas kaip pagrindas dvasinei veiklai. Kūnas skirtas ne vien tam, kad būtų lepinamas ir mėgautųsi patogumais. Mūsų proto gebėjimai ir talentai neturėtų būti naudojami vien žemiškiems laimėjimams. Tik siekdamas dvasinės išminties žmogus gali pakilti aukščiau gyvulio lygmens. Gyvūnas rūpinasi vien dabartimi. Tik žmogus gali suvokti, kad dabartis yra praeities padarinys ir kad ateitį nulems dabartiniai jo veiksmai. Ateitis bus gera tik tuo atveju, jei dabar elgsitės teisingai. Reikia tvirtumo ir ryžto nenukrypstamai laikytis doros kelio, kad ir kokių kiltų sunkumų.

Dvasios Tiesos neįmanoma pažinti nei studijuojant įvairius šventraščius, nei įgyjant išsilavinimą, nei miklinant intelektą, nei dialektiškai diskutuojant. Tyra širdis – geriausias veidrodis Tiesai atsispindėti. Visi dvasinio mokymo būdai skirti apvalyti širdį. Vos tik ji tampa tyra, tą pačią akimirką joje nušvinta Tiesa.

Nesistenkite atskleisti ar aptarinėti kituose esančio blogio, nes toks mėginimas suteps jūsų pačių protą. Kai ieškote kitų ydų ir trūkumų, savyje ruošiate dirvą šioms ydoms ir trūkumams. Galvokite apie gėrį, esantį kituose, ir laikui bėgant tokios mintys pasirodys esančios jūsų turtas. Tada išaugs ir sužydės jumyse slypintis gerumas. Kiekviena mintis prote palieka pėdsaką. Negalima įsileisti dvasingumui priešingų minčių, susiaurinančių meilę, keliančių pyktį, godumą ar pasibjaurėjimą. Šito mokytis labai svarbu.

Išsilavinimas – tai ne vien informacijos ir faktų iš daugybės knygų sukaupimas. Knygų skaitymas gali tik praplėsti įgyjamas žinias, bet niekada neugdys ir neskatins gerųjų savybių. Tinkamas ugdymas – tai procesas, kuriuo tobulinamas charakteris ir kuriame žmogus galės pasitelkti savo intelektą ir miklinti protą, kad atskirtų, kas teisinga ir kas neteisinga. Tik tada, kai ugdymo turinys glaudžiai susijęs su pasiaukojimo, pakantumo, tiesos ir meilės idealais, ugdymas jaunimui duos naudos. Ugdymas niekada mokiniams nebus naudingas, jei nebus laikomasi šių kilnių principų

Prie magneto prisilietusios metalo drožlės taip pat įgauna magneto savybių. Panašiai ir žmogus, pažinęs visuotinį Absoliutą, tampa juo. Visi jūs esate nemirtingumo vaikai, esate amžini. Per daugybę gyvenimų keičiasi kūnas, tačiau protas ir darbai nenutrūkstamai tęsiasi vėl ir vėl gimstant. Kaip buhalteris susumuoja dienos sąskaitas ir perkelia balansą į kitą dieną, taip ir mūsų protas seka iš paskos į kitą gyvenimą. Valdydami pojūčius, turėtumėte pajėgti suvaldyti protą, tada galite susilieti su tiesa ir patirti vienovę su Dievu.

Senovės išminčiai žinojo, kad protas yra priemonė, galinti žmogų supančioti arba išlaisvinti. Reikia perprasti jo ypatybes, taip pat ir galimybes. Privalote išmokti, kaip jį valdyti, užuot jam nusileidę. Tai protas audžia raštą, vadinamą „aš”. Jis formuoja supratimą apie malonumą ir skausmą, džiaugsmą ir sielvartą ir daugybę reikmių bei akstinų. Jis priešinasi visiems mėginimams ištrūkti į Amžinybę, į Visuotinumą, į Absoliutą. Jis protestuoja, kai individas trokšta suvokti savo tikrąją tapatybę; tačiau, susidūręs su ryžtingu pasipriešinimu savo taktikai, jis pasiduoda ir išnyksta.

Išsilavinimu įgytos žinios šiandien naudojamos netinkamai – vien tam, kad teiktų ištaigą ir juslinius malonumus bei galimybę jais mėgautis. Toks mokymas išugdo tam tikrus intelektualinius gebėjimus ir išlavina techninius įgūdžius, tačiau visiškai neugdo gerųjų savybių. Šiandien visuomenė nugrimzdusi į materializmą, nes pernelyg rūpinasi žemiškais malonumais.