Kaip baltas Lotosas nušvis mūs planeta

Man klausimą užduoda šiandien gan piktai,

Ko sieki ir kokios iš to turi naudos?

Jog dvasios Laisvės noriu – tai tikrai

Ir dvasiniam kely būt siekiu visados.

Kol dar eini – vadinas ir kely gyvenimo esi.

Ten, ar ne ten – ne tiek svarbu, svarbu eini.

Jei eidamas takelio dvasios tikro nepamesi,

Tai Esmę dar atskleist savy suspėt gali.

Toks suvokimas iš vidaus užgimsta.

Tai užkoduota Sieloj subtiliai yra.

Kai protas nors trumpam nurimsta,

Nušvinta Sielos skleidžiama Šviesa Tyra.

Protu suprasti to negalim,

Nes tai Gyvų Dvasia  Kalba.

Per dėmesį prajaust tai galim

Ir Dievui girdis tik jausmų malda.

Taip Gyvu tapęs tarp žmonių,

Ir vienas tu lauke Karys Šviesos. 

Palaimos, Laimės sieksi dėl kitų,

Kitiems pabust padėsi be klastos.

Tokiems daugiau nebus tamsos,

Nes sužibės jų Švyturys Tiesos.

Būt Geliarais – gal nevisiems užteks drąsos,

Tačiau kely padėt kitiems – pakaks Šviesos.

Tai žygdarbis, kurį atlikt kiekvienas gali.

Nors nieks už tai neduos medalį,

Bet taip žmogus duris praverti gali,

Į Begalinės Meilė, Amžinybės Šalį.

Lengvai ir Laimės Paukštė pasigaus,

Nes ji ne išorėj deja, o – viduje.

Taip subrandinsim ten kažką gražaus,

Giliai prajautę Dievo Meilę  savyje.

“Ką vienas čia galiu dabar nuveikt?”

Dar mieganti sakys didžioji dauguma.

Tik demono vergai taip gali teikt.

Mes atskirai – silpni, bet kumštyje – jėga.

Kai daugelis gyvens Dvasia Gyva.

Per Žemę nuvilnys stipri Šviesos banga.

Kaip baltas Lotosas nušvis mūs planeta,

Taikoj ir santarvėj gyvensim visada.

Auksinio amžiaus taip sulauksime laikų,

Kai šitaip sužibės daugybė Sielos Švyturių.

Tad nuoširdžiai šiandien visiems linkiu,

 Vidinį Lotosą brandint ir Meile laistyt Jį laiku...

Su pagarba ir meile...