Skelbiama vis daugiau pasakojimų apie keliones išėjus iškūno, jų įspūdžius. Tai vadinama „out of body experiences” (OBE). Šį reiškinį medikai ir psichologai norėtų ignoruoti. Kai garsūs gydytojai Reimondas Mudas ir Elizabeta Kiubler-Ros susidomėjo jaudinančiais įspūdžiais artėjant mirčiai, į šį mįslingą fenomeną pasižiūrėta rimčiau.
Vienas medikas pats tai patyrė, įvykis jam pasirodė toks neįtikėtinas, kad pageidavo, jog pasakojant įspūdžius nebūtų minimas jo vardas. Tas neįtikėtinas įvykis, suteikęs galimybę stebėti savo nuosavą kūną, atsitiko jaunam gydytojui, kuris visai nebuvo tam pasirengęs. Tačiau jis tvirtai žinojo, kad tai ne haliucinacijos ir ne fantazijos.
Tai įvyko 1916 m., karo metu. Jaunuolis tarnavo sanitarijos karininku Karališkame oro pajėgų dalinyje, dalinys buvo dislokuotas Vakarų fronte Prancūzijoje. Buvo gautas skubus iškvietimas, jis su pilotu įlipo į lėktuvą ir skubiai pakilo. Lėktuvui dar nepasiekus reikiamo aukščio, pilotas padarė staigų posūkį ir šis, praradęs keliamąją galią, pateko į suktuką.
Į visą tai gydytojas reagavo labai ramiai, lyg iš šalies. Jis svarstė, kuriuo sparnu pirmiausiai lėktuvas trenksis į žemę. Staiga pajuto, kad iš 200 pėdų (60 m) aukščio žiūri į savo kūną, gulintį ant žemės. Smūgio metu jis buvo išsviestas iš lėktuvo ir be sąmonės gulėjo ant nugaros. Keista, bet jautėsi maloniai žvalus. Aiškiai matė, kaip likęs nesužeistas pilotas ir karininkas bėgo prie kūno, pasilenkė ties juo. „Mano dvasia, ar kaip tai vadina, pleveno viršuje ir stebėjosi, kad su kūnu tiek vargo. Gerai prisimenu, norėjau, kad jie paliktų mane ramybėje”.
Plevendamas virš pakilimo lauko stebėjau sanitarinį automobilį, išvažiuojantį iš angaro, prieš tai vairuotojui jį užvedus. Budintis gydytojas išbėgo iš sanitarinės dalies ir įšoko į pravažiuojantį automobilį, tačiau tuoj pat išlipo, matyt, kažką pamiršęs. Automobilis laukė, kol grįžo gydytojas, tada nuvažiavo link pakilimo lauko.
Staiga sanitarijos karininkas pajuto, kad dideliu greičiu tolsta nuo įvykio vietos link netoliese buvusio miesto ar jūros. Kaip ir anksčiau, smagus ir ramus, paklausė savęs, kodėl jis kažkur keliauja. Kol taip mąstė, vėl atsidūrė virš savo kūno. Aiškiai matė gydytoją, švirkščiantį jam vaistus. Vėliau, ligoninėje, medikas prisiminė savo keistą „kelionę”. Klausė savęs, ar ta kelionė jūros link nebuvo išsigalvojimas. Tačiau galėjo smulkiai papasakoti, kaip skubiai buvo gelbėjamas. Apie savo išgyvenimus papasakojo viršininkui. Šis patvirtino visas gelbėjimo smulkmenas.
Pasakojimas atrodė ypač tikroviškas, nes pakilimo laukas buvo žole apaugusioje dauboje. Iš ten nesimatė nei ligoninės, nei angaro, kurie buvo už kalvų. Nepaisant visų faktų, jaunasis gydytojas, vėliau tapęs Karališkųjų oro pajėgų dalinio patarėju, Karališkosios gydytojų kolegijos nariu, 1916 m. patirtą sielos kelionę slėpė visą savo gyvenimą.
Kinas išgyveno 256 metus
Šaltiniai teigia, kad Li Ching-Yuen gimė 1677 metais Sičuanio provincijoje, o didžiąją dalį savo gyvenimo jis praleido kalnuose, kur rinko žoleles, padedančias išlaikyti ilgaamžiškumą. 1749 metais, kai jam buvo 71-eri, jis prisijungė prie Kinijos armijos kaip kovos menų mokytojas ir patarėjas taktikų klausimais.
1927 metais, Li Ching buvo pakviestas į vizitą pas tuometinį generolą Yang Sen, Sičuanio provincijoje. Generolą sužavėjo Li jaunystė, stiprybė ir meistriškumas, nepaisant jo amžiaus. Būtent to vizito metu ir buvo padarytas Li Ching portretas, kuris dabar klaidžioja po internetą. Praėjus 6 metams po vizito – Li mirė. Dauguma sako, kad jis mirė sava mirtimi, kiti dar priduria, kad prieš mirtį draugams jis pasakė: "Aš padariau viską, ką turėjau padaryti šiame pasaulyje. Dabar eisiu namo.” Po Li mirties generolas Yang Sen nusprendė ištirti tikrąjį meistro amžių. Ataskaita išliko iki šiol. 1933 metais apklausti kaiminystėje gyvenę žmonės tvirtino pažinoję Li nuo pat jų vaikystės. Kiti teigė, kad apie draugystę su Li pasakojo net jų seneliai.
Pasak Time Magazine ir New York Times medžiagos, Li Ching-Yan per savo gyvenimą turėjo 23 žmonas ir 180 vaikų.
"Išlaikyti ramią širdį, sėdėti kaip vėžliui, vaikščioti vikriai kaip balandžiui ir miegoti kaip šuniui.” – tai buvo žodžiai, kuriuos Li pasakė vienam iš savo mokinių. Li teigimu ramybė yra ilgaamžiškumo paslaptis. O jo mityba buvo pagrįsta ryžiais ir vynu.
Nenuostabu, kad apie Li Ching-Yun gyvenimą yra mažai žinių. Mes žinome, kad jis gimė Sičuanio provincijoje, kurioje vėliau ir mirė. Mes taip pat žinome, kad būdamas dešimties Li aprašė savo keliones po įvairius Kinijos regionus, kuriuose jis rinko žoleles. O nuo tada istorija tampa miglota.
Pats Li visiems teigė gimęs 1736 metais (t.y. gyveno 197 metus), tačiau 1930 metais Minkuo universiteto profesorius ir dekanas Wu Chung-Chien atrado įrašų, tvirtinančių, kad jis gimė 1677 metais. Įrašai taip pat teigė, kad Kinijos vyriausybė sveikino ilgaamžį 150 ir 200 gimtadienių progomis. Klausimas: ar jis galėjo pamiršti savo paties gimimo datą? O gal tai ne tas pats Li Ching-Yun?
Žiūrint iš medicinos pusės tokie skaičiai atrodo sunkiai įtikimi. Seniausio žmogaus rekordas šiuo metu priklauso prancūzei Jeanne Louise Calment, kuri mirė 1997 metais sulaukusi 122 metų. Tai reikštų, kad patvirtinus Li amžių, šis pagerintų rekordą daugiau nei dvigubai. Verta paminėti, kad 1928 metais New York Times išspausdintame straipsnyje minima, jog Li Ching-Yun išvaizda nei kiek nesiskyrė nuo eilinio šešiasdešimtmečio.
Ant kūdikio odos atsiranda Arabiški rašmenys
Dagestane gimęs kūdikis privertė aikčioti visą vietinę bendruomenę. Ant devynių mėnesių amžiaus kūdikio kojyčių atsiranda ir dingsta užrašai arabų kalba. Tai chadisos – Alacho pasisakymų ištraukos iš Korano.
Krasno Oktiabrskojės (Dagestanas) gyventoja Madina Jakubova, kūdikio motina, sakė, kad šie mistiniai užrašai atsiranda pirmadieniais ir penktadieniais. Tuo metu kūdikio kūno temperatūra pakyla iki 40 laipsnių, jis ima klykti. Po trijų dienų užrašai dingsta, vaikas nusiramina, praneša RIA NOVOSTI.
Arabų kalbos specialistai paaiškino, kad vienas iš užrašų reiškia „Sunaikinkim juos". Kitas – „Viską sukūrė Alachas". Tačiau tai nėra tikslios Korano citatos. Tuo tarpu Rusijos Imunologijos instituto mokslinė bendradarbė Liudmila Luss mano, kad šie užrašai ant odos atsiranda dėl poveikio metaliniu daiktu arba chemine medžiaga.
„Žvelgiant iš šiuolaikinės medicinos pozicijų, tokių dalykų negali būti, tai neįmanoma",– sakė mokslininkė RIA NOVOSTI. Ji įtaria, kad tėvai tiesiog nori atkreipti visuomenės dėmesį, todėl patys kuria tokius užrašus. Ji taip pat įtaria, kad, galbūt kūdikis gali sirgti reta odos liga, kai oda itin jautriai reaguoja į prisilietimą. Dermografizmas būdingas vidutiniškai 5 proc. vietinių gyventojų. Sergantys šia reta liga žmonės gali „rašyti" ant savo odos tiesiog pirštu ar kokiu kitu buku daiktu. Nuo tokio prisilietimo lieka gerai įžiūrimos linijos, kurios netrukus išnyksta.
Paslaptingas moters švytėjimas Visada jaudina, jei šviesa sklinda iš daiktų, kurie paprastai nėra šviesos šaltiniai. Ypač mįslinga, jei šviesa sklinda iš žmogaus kūno ir net medikai nežino, kaip tai paaiškinti.
1934 m. sensacija tapo „šviečianti moteris iš Pirano”, apie kurią spauda sužinojo, kai ši kreipėsi į gydytojus. Moteris, vardu Ana Monaro, buvo italė ir sunkiai sirgo astma. Ligoninės slaugė, naktį lankydama ligonius, užėjo ir į Anos Monaro palatą. Ji atkreipė dėmesį į silpną švytėjimą. Kai apie tai pranešė gydytojui, šis tik pasišaipė.
Tačiau paslaptingą švytėjimą matė ir kitais kartais, bet tik tada, kai pacientė miegojo. Į mažą ligoninę atvyko žymūs medikai iš daugelio šalių. Vieną vakarą Ana Monaro ramiai miegojo, o profesoriai Fabio Vitali, G. Trabači ir Sante de Sanktus budėjo prie jos lovos. Staiga miegančiosios krūtinę apšvietė virpanti melsva šviesa. Daktarai pasilenkė virš jos ir pastebėjo, kad vaiduokliška šviesa nemeta šešėlio. Paslaptingasis astma sergančiosiosios švytėjimas vėliau buvo nufotografuotas.
Gydytojai neturėjo tinkamo neįprasto reiškinio paaiškinimo. Vienas psichiatras tikino, kad „pacientės kūne vystėsi elektriniai ir magnetiniai organizmai”. Tačiau jo pasakymas mįslės neįminė. Kitas medikas kalbėjo apie „elektromagnetinį spinduliavimą iš tam tikrų jos odos junginių”. Tai buvo užuomina į tuo metu populiarią „bioluminiscencijos” teoriją. Gydytojas Protis po išsamių tyrimų priėjo išvadą, kad tokią ponios Monaro būklę sukėlė religinis uolumas, pasninkas, dėl ko smarkiai padidėjo sulfidų kiekis kraujyje. Po kelių savaičių švytėjimas liovėsi savaime. Liko tik dar viena XX amžiaus medicinos istorijos mįslė Materializavimas 1906 m. ponia Eni Besant, Jelenos Petrovnos Blavatskajos įkurtos teosofų draugijos prezidentė, keliaudama po Indiją sutiko keistą jogą. Keistą todėl, kad vyriškis sugebėjo materializuoti daiktus iš niekur.
Tai įvyko per vieną pasirodymą, kuriame dalyvavo svečiai iš Vakarų. Į pasirodymą jogas atvyko beveik nuogas, tik su lininiu strėnų raiščiu, po kuriuo vargiai ar galėjo paslėpti atsineštus daiktus. Kambario viduryje stovėjo mažas stalelis, ant kurio buvo išdėstyti daiktai: dviejų daliųdėžutė ir butelis skaidraus, į vandenį panašaus skysčio.
Svečiai susėdo ratu aplink jogą. Šis padavė dėžutę, kad jie gerai apžiūrėtų ir įsitikintų, jog nėra jokių apgavysčių. Jogas apžvelgė susirinkusiuosius skvarbiu žvilgsniu ir, pastebėjęs ponią E.Besant, tarė: „Nenutraukite manęs ir nesipriešinkit tam, ką aš darysiu”. Eni Besant pažadėjo sėdėti tyliai ir netrukdyti.
Dabar jogas paprašė svečių pasakyti, kokius daiktus jis turėtų sukurti ir perspėjo, kad jo dvasios dėka šie atsidurs dėžutėje. Visi nutilo. Po kiek laiko vienas svečias prabilo: „Už tūkstančio mylių yra miestas, kuriame gaminami saldumynai. Tokių saldumynų nėra niekur kitur. Prašau, parūpinkite jų”.
Tai truko vos keletą minučių. Svečių atidžiai stebimas jogas atidarė dėžutę ir ant stalo rieškutėmis pažėrė pamėgtus skanėstus. Krūvelė buvo daug didesnė už dėžutę. Tai buvo pageidauti saldumynai. Svečiai paklausė jogo, iš kur jis jų gavo. Šis vėl atsakė, kad juos atgabeno jo dvasia. Skanėstus ji padalino susižavėjusiems kaimo vaikams, retai gaunantiems tokių vaišių.
Šatia Sai Baba
Indijoje galima sutikti išminčių bei šventųjų, kurie moka materializuoti daiktus iš niekur. Tai daro Putaparti, vadinamas Šatia Sai Baba, kuris dar mokykloje stulbino draugus iš tuščių kišenių traukdamas saldumynus, pieštukus ir žaislus. Jis seniai įtikino skeptikus. Stebimas minios mokslininkų jis iš niekur paima ir išdalina iki dešimties tūkstančių dovanų.
Baigiasi XX a., tačiau, kaip veikia materializavimo reiškinys, mokslas vis dar negali paaiškinti.
Savaiminis užsidegimas Įsivaizduokit: be išankstinės nuojautos, be jokios suvokiamos priežasties žmogus staiga užsiliepsnoja, iš jo lieka tik krūvelė pelenų! Tai keisčiausia iš visų žinomų mirties formų. Susidūrus su šiuo keistu reiškiniu apima jausmas, kad mus supanti realybė nesivaržo pasireikšti groteskiškiausiomis formomis. Savaiminio sudegimo atvejai kelia siaubą, nes taip gali nutikti kiekvienam. Juo labiau, kad tai nėra patys rečiausi nelaimingi atsitikimai. Tačiau gydytojai ir mokslininkai tebėra bejėgiai. Jie negali paaiškinti šio reiškinio.
1904 m. gruodžio 17 d. Niujorko dienraštis „Daily News” išspausdino skaitytojus pribloškusį pranešimą apie mįslingą ponios Kokrein iš Falkirko miestelio mirtį. Tą vargšę moterį rado miegamajame visiškai sudegusią. Jos suanglėjęs lavonas, apkamšytas pagalvėmis rodos sėdėjo ilsėdamasis krėsle. Keisčiausia buvo tai, kad visi daiktai, net ir pagalvės, beveik nenukentėjo nuo ugnies! Ponios Kokrein kaimynai negirdėjo šauksmų.
Išskirtinis šio fenomeno bruožas – nėra priešmirtinio mėšlungio požymių. Netrukus baisi mirtis ugnyje pasigvelbė dar vieną auką. Po trijų savaičių, 1905 m. sausio 6 d., kaip praneša „Hull Daily Mail”, savo lovoje Halo neturtingųjų prieglaudoje buvo rasta smarkiai apdegusi Elizabeta Clark. Ir šįkart lova nuo ugnies nenukentėjo, o kaimynai už plonytės pertvaros negirdėjo nei triukšmo, nei riksmų. Pati ponia E. Clark, kuri atėjus gydytojui dar buvo gyva, negalėjo nieko paaiškinti ir netrukus mirė.
Ne tik pavieniai žmonės tampa šios keistos mirties (anglų k. žodyne atsirado trumpinys SHC, nuo „spontaneous human combustion” – savaiminis žmogaus sudegimas) aukomis.
1905 m. vasario 26 d. ji užklupo sutuoktinių Kili porą iš kaimo netoli Sautamptono. Kaimynai išgirdo nerimą keliantį spragsėjimą gretimame name ir nuskubėjo pažiūrėti, kas gi ten darosi. Liepsna pliūptelėjo pro praveriamas duris, ponas Kilis gulėjo smarkiai apdegęs, jo žmona buvo negyva. Ji sėdėjo krėsle „smarkiai apdegusi, bet atpažįstama”.
Savaiminio sudegimo atvejų tiek padaugėjo, kad net žymus gydytojų laikraštis „Britisch Medical Journal” atkreipė į juos dėmesį ir dar tais pačiais metais išspausdino straipsnį, aprašantį šiurpą keliančias detales apie „įtartiną senos moters mirtį”. Kai policija pateko į namą, iš kurio veržėsi dūmai, ant grindų prie kėdės rado tik sulūžinėjusių, sudegusių kaulų krūvelę, ant jos gulėjo kaukolė. Lavono audiniai buvo virtę pelenais, o kaulai vos paliesti trupėjo. Per metrą nuo pelenų krūvelės buvo staltiesė, kuri net neapdegė. Tik kilimas suanglėjo, lyg moteris būtų pavirtusi ugnies stulpu.
Stulbinantys savaiminio užsidegimo ir sudegimo požymiai yra priešmirtinio mėšlungio nebuvimas ir tai, kad iš žmogaus lieka tik pelenai. Tai stulbina todėl, kad žmogaus kaulai, deginami krematoriume daugiau nei 8 valandas aukštesnėje nei 1000° C temperatūroje nebūna trapūs. Kaulai sutrupa tik 1650° C temperatūroje. Kokia gi pragariškai karšta ugnis kyla savaiminio sudegimo atveju ir kas ją sukelia?
Žinoma dar viena mįslinga aplinkybė – lavonai randami neapdegusiose lovose, o kartais net su neapdegusiais drabužiais. Šiurpą keliantį savaiminį užsidegimą matė nedaug žmonių. 1904 m. žiemą ši nelaimė užklupo jauną Binbruko (Anglija) fermos tarnaitę. Ji degė to nepastebėdama ir būtų tapusi dar viena paslaptingos mirties auka, jei ne jos šeimininkas, tuo metu įėjęs į kambarį. Vėliau šeimininkas pasakojo: „Mūsų tarnaitė tuo metu plovė virtuvėje grindis. Krosnyje ruseno ugnis. Grotelės neleido priartėti prie ugnies arčiau nei per metrą. Tarnaitė darbavosi priešingoje nuo ugnies pusėje ir prieš tai nebuvo priėjusi prie krosnies. Kai įėjau į kambarį, pamačiau, kad dega jos suknelė, o pati mergina ramiai šluosto grindis. Aš sušukau. Ji pamatė, kas nutiko, išbėgo pro duris ir sukniubo. Ugnį užgesinau šlapiais maišais”. Užgesinęs ugnį pamatė, kad tarnaitė jau ilgokai degė, nes ant kūno buvo dideli trečiojo laipsnio nudegimai.
Kasmet kažkas miršta nuo savaiminio sudegimo. Tas sąrašas tęsiasi iki šių dienų. Tačiau priežastys neišaiškintos, mes netapome nė kiek protingesni nei amžiaus pradžioje.
Alicijos Li reinkarnacija Šį atvejį tyrė Alicija Li. Jame apibūdinamas pagyvenusios moters, kuriai būdinga keista atmintis, prisiminimas, pirmą kartą kilęs prieš daugelį metų pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis. Liliana pirmą kartą patyrė savo „gyvenimą praeityje” 1951 m. rugsėjį, kai jai buvo dvidešimt šešeri ir ji buvo nėščia. Dėl nėštumo komplikacijų ji buvo nugabenta į ligoninę ir trejetą dienų kovojo su mirtimi. Būdama komos būsenoje, ji patyrė viziją iš gyvenimo prieš du šimtus metų.
„Aš gyvenau vietovėje, kuri vadinosi Melsas, – aiškino Liliana. – Mano vardas buvo Merė. Man buvo keturiasdešimt penkeri, gyvenau dideliame name ir dirbau virėja.” Liliana vizijoje regėjo, kad jos namas buvęs netoli ginklų gamyklos, kurios savininkas buvęs Merės šeimininkas. Įsiliepsnojo kivirčas dėl naujo šautuvo gamybos. Merė padėjo darbininkams, kurie tam priešinosi. Ji pavogė iš savo pono slaptus dokumentus ir paslėpė juos sienoje netoli kanalo. Jos išdavystė netrukus paaiškėjo, ir ji buvo netyčia nušauta. Pataikius į pilvą, ji mirė nuo žaizdų.
„Žinau, kad tai ne sapnas”, – sakė Liliana, po pusės šimtmečio prisimindama to potyrio ryškumą. Ji niekada negirdėjo vietovardžio Melsas, bet jos šeima patvirtino, kad atsigavusi iš komos būsenos ji tapusi kita moterim. Tarsi ji būtų perėmusi gyvenseną iš ankstesnės inkarnacijos, įskaitant ir šukuoseną. Pateikiame Lilianos pasakojimą iš Mcrės mirties patalo, atstatyto hipnozės seanso metu 1995 m. lapkričio 9 d., dalyvaujant daktarui Kalmanui ir Piteriui Hougui. Iš teksto išbraukti klausimai ir aiškumo dėlei šiek tiek paredaguota.
„Lovoje… Aš jaučiuosi išsekusi… Nuėjau taku prie medžių. Ten radau išklibusią plytą ir išėmiau ją. {dėjau į odinį krepšį – su dokumentais… Šeimininko dokumentais.” Merė sako, kad jos pavardė Terner, ji sako, kad dabar 1751 metai, ir taria vardus tų, kuriuos pažįsta dideliame name. Tada ji pasako, jog į ją šovęs malūno darbininkas. „{ pilvą… Dabar jaučiuosi nekaip. Aš tai padariau. Tai mano kaltė. Neturėjau taip daryti… Nenoriu mirti… Ten, kampe, stovi vyriškis. Jis stovi ir tik žvelgia į mane. Nežinau, kas jis. Nesu jo mačiusi. Jis vilki juodais drabužiais. Svarsčiau, kodėl jis ten stovi, kai aš mirštu, – kai aš miriau.” Per Lilianą Merė toliau pasakoja apie savo mirtį: „Tolimas kelias… Leiskite man eiti, prašom leisti man eiti… Aš vienui viena tamsoje. Kaip toli grįžti… į ligoninę.” Besitęsiant seansui, išaiškėja daugiau smulkmenų. Piešiama ir Metės Terner vaikystė, gyvenimas vargingoje šeimoje. Ji teigia išėjusi tarnauti dar būdama vaikas, kai motina susirgo, o broliukas susižeidė koją. Jos detalės apie drabužius, socialinį gyvenimą ir smulkmenos apie vietovę buvo labai įtikimos. Dabar mes žinome, kad Melsas tikrai buvo nedidelis kaimas Somersete. Liliana niekada ten nėra buvusi. Ar jos gyvenimo praeityje prisiminimai turės kokios reikšmės?
To įvykio tyrimai tebevyksta, tuo metu (1996 m. viduryje) bent jau paaiškėjo keletas detalių. Vietos istorikas Mikaelis Makgarveris teigia, kad toje vietovėje tikrai buvęs fabrikas, gaminęs instrumentus, bet apie ginklų gamybą iki šiol nerasta jokių žinių. Netoli Melso upės stovėjęs didelis namas, kuris buvo dar 1751 m. Upė buvo tinkama laivybai, laivais ja buvo plukdoma medvilnė. Senas tų laikų malūnas stovėjęs netoliese, nors neaišku, kam jis buvo naudojamas tuo laiku. Makgarverio nuomone, svarbiau tai, jog ten gyvenusi Ternerių šeima, kuri 18 šimtmetyje nuomojosi žemės sklypą iš vietos žemvaldžių Hornerių. Bet parapijos įrašuose neaptikta, ar gyvenusi tokia Merė Terner, kuri galėjusi dirbti dvare ir mirusi 1751 m. Beje, nėra 1749 m. ir 1751 m. mirusiųjų pavardžių. Baigus hipnozės eksperimentą, buvo nuspręsta Lilianai parodyti pluoštą nuotraukų.
Iš devynių kaimo ir pastatų nuotraukų keturios buvo paimtos iš Melso, o penkios iš kirtį kaimų. Vienintelė nuotrauka, atgaivinusi prisiminimus, buvo 18 amžiaus namo, žinomo kaip „Kriaučiaus namas”, netoli Melso upės. Liliana sakė, jog jis labai panašus į „dvaro namą”, jos regėtą vizijose, tik pridūrė, jog stogas, regis, ne toks. Iš tikrųjų, stogas buvo naujas.
Nufotografuotos mintys
Mes įpratę, kad daiktai bei situacijos, kurias nufotografuojame, lieka fotonuotraukoje. Tai, ką darė amerikietis Tedas Seriousas šeštajame dešimtmetyje, panašu į raganystę. T. Seriousas galėjo padaryti ant polaroido juostos nuotraukas, susikaupęs žiūrėdamas į objektyvą. Šis sugebėjimas padaryti „minčių nuotrauką” iš pradžių atrodė taip absurdiškai, kad net parapsichologai nedrįso oficialiai tuo užsiiminėti. Denverio (Kolorado valstija) universiteto psichoanalizės profesorius Džiulas Eisenbadas leido pademonstruoti fenomeną, nors pats tuo visai netikėjo.
1964 m. balandžio 3 d. „Palmer Hous” Čikagoje jis susitiko su Tedu Seriousu, prasirūkiusiu alkoholiku, anksčiau dirbusiu pasiuntiniu viešbutyje. Dž. Eisenbadas nenujautė, kad užsimegs daug metų truksiąs bendradarbiavimas. Profesorius tikėjosi Čikagoje sutikti apgaviką ir gerai tam pasiruošė. Jis atsigabeno gerai supakuotas fotojuostas. Vieną jų įdėjo į savo polaroido aparatą, kurio neišleido iš akių. Tikėdamasis būti apgautas, susikaupė. T. Seriousas taip pat susikaupė, susiraukė, stenėjo ir atrodė kenčiąs. Tada leido iš polaroido aparato, į kurį taip susikaupęs žiūrėjo,išimti nuotrauką. Vos blykstelėjus blykstei Dž. Eisenbadas išėmė nuotrauką. Tai buvo staigmena. Nuotraukoje buvo ne susiraukęs T. Seriouso veidas, o pastatas! Dž. Eisenbado įsitikinimas, kad jį apgaudinėja, susvyravo. Jis nusprendė įstabius vyruko gebėjimus visapusiškai ištirti ir pakvietė į Denverį. Po kelių mėnesių pradėjo daugybę eksperimentų, kurie turėjo vykti trejus metus. Jų metu liudininkais kvietė įvairius mokslininkus: fizikus, psichologus, psichiatrus bei optikų ir televizijos darbuotojų komandas. Jiems griežtai stebint buvo padaryta daugybė nuotraukų.
Jose atsirasdavo netikėčiausių dalykų: gatvės ir namai, Paryžiaus Eifelio bokštas ir Miuncheno Frauenkircho bažnyčios bokštai, net palydovas, skrendąs aplink žemę. Dažniausiai nuotraukose atsirasdavo vaizdai ir scenos, kuriuos T. Seriousas pažinojo, pats patyrė ar skaitė laikraščiuose. Kartais tai buvo įspūdžiai, kuriuos patyrė nesąmoningai ir nelabai prisiminė. Nufotografavo šimtus „minčių”. Nuotraukų kokybė įvairi. Kartais tai vos matomi kontūrai. Kartais tai labai ryškios nuotraukos, kurias galima padauginti. Tačiau kaip jos atsirado? Eksperimentų metu T. Seriousą stebėjo daugiau nei 20 ekspertų. Įtarimą kėlė iš kartono padarytas vamzdelis, kurį jis vadino „Gismo”. Juo T. Seriousas prisidengdavo nuo šoninės šviesos ir ranka nedengdavo objektyvo. Nė vienas ekspertas, nei Dž. Eisenbadas, nei pakviestieji liudininkai negalėjo įrodyti apgavystės. Buvo padaryta nuotraukų ir be „Gismo”. Pavyko nuotraukos, darytos aparatu, kurio objektyvas išsuktas, ir kai aparatas stovėjo už 20 m nuo T.Seriouso.
Įtarimą, kad kartoniniame vamzdelyje paslėpta mikrojuosta, neigia viena įdomi minčių nuotraukų savybė. Pvz., vienoje nuotraukoje matėsi dviaukštis pastatas, ant kurio neryškus, tačiau įskaitomas užrašas. Tai Kanados policijos oro divizijos angaras, tačiau užrašas klaidingas. Turėjo būti užrašyta: „Air Division, Royal Canadian Mounted Police”, o T. Seriouso nuotraukoje: „Air Division Cainadain Moun”. Jei T. Seriousas būtų naudojęs paslėptą mikrojuostą, prieš tai būtų turėjęs pakeisti ir užrašą. Klaidos įrodo, kad nuotraukose įamžinamos čikagiečio mintys. Tedo Seriouso fenomenas jau praeitis, nes 1967 m. „minčių fotografas” prarado unikalius sugebėjimus. Tačiau liko puiki trumpalaikės paranormalios galios, sukūrusios stulbinančias nuotraukas, medžiaga parapsichologiniams tyrinėjimams ir diskusijoms.
Mirtinas dūris
1947 pavasarį Ciuricho ir Bazelio varietėse pasirodė olandas Arnoldas Moiskersas pseudonimu Mirinas Dajo ir sujudino taip mokslininkų garbinamo racionalizmo pamatus. Mirinas Dajo demonstravo medicinos stebuklą. Kvapą gniaužiantis jo pasirodymas vykdavo nustatyta tvarka. Jis įžengdavo į sceną su dviem olandais pagalbininkais, apnuogindavo viršutinę kūno dalį, o pagalbininkai kelis kartus perdurdavo jį 70 cm ilgio rapyra.
Durdavo iš nugaros šiek tik virš juosmens, rapyra išlįsdavo priekyje žemiau krūtinės ląstos ir kyšodavo 30 cm. Keisčiausia, kad per visą pasirodymą nenulašėdavo nė lašo kraujo. Pirmiausia buvo manoma, kad tai optinis triukas. Tačiau Mirinas Dajo ragino žiūrovus ateiti į sceną ir įsitikinti, kad tai ne iliuzija.
Hansas Hubertas, Ciuricho variétés, kurioje olandas vaidino, impresarijus, ragino jį leisti ištirti Ciuricho kantono ligoninės chirurgams. 1947 m. gegužės 3 1 d . Mirinas Dajo su dviem asistentais atvyko į ligoninę, kur susirinko būrys stebėtojų. Čia buvo žurnalistų, medicinos studentų, ligoninės gydytojų, tarp jų profesorius Alfredas Bruneris, chirurginio skyriaus vedėjas.
Mirinas Dajo atsistojo kambario viduryje ir nusirengė iki pusės. Nedelsdamas jo asistentas dūrė rapyra į kūną. Ginklas praėjo inkstų srityje nugaroje ir išlindo priekyje per du pirštus žemiau apatinio šonkaulio.Susirinkusieji buvo apstulbinti. Pirmasis prabilo A. Brunei ir paklausė, ar olandas sutiktų padaryti rentgeno nuotrauką. Ir tuoj pat prisiminė, kad rentgeno kabinetas antrame aukšte. Tačiau Mirinas Dajo tuoj pat sutiko.
Ligoninės koridoriais nužygiavo eisena. Priekyje rapyra perdurtas olandas, paskui apstulbę ligoninės darbuotojai ir pacientai, kurių veiduose atsispindėjo nepatiklumas. Rentgeno nuotrauka parodė, kad kepenys ir inkstai perdurti kiaurai, medicinos požiūriu nuo tokio sužeidimo Mirinas Dajo turėjo netrukus mirti. Po 20 minučių ištraukė rapyrą, dūriai priekyje ir nugaroje buvo visai maži, jie tuoj užsitraukė. Po keleto minučių neliko randų. Kita rentgeno nuotrauka parodė, kad kepenys ir plaučiai visai sveiki. Medikai tik skėsčiojo rankomis. Jie negalėjo apie pasirodymą ištarti nė žodžio. Jų nuomone, taip sužeistas žmogus negali likti gyvas. Jis mirtų netekęs kraujo ir nuo šoko arba nuo sepsio ir supūliavusių žaizdų pilvo ertmėje.
Tačiau taip neatsitiko. Dar daugiau: per kitą pasirodymą Miriną Dajo perdūrė tuščiavidure špaga. Įdūrus atsuko špagos smaigalį ir per ją pylė vandenį. Pagaliau Šveicarijos administracija uždraudė pasirodymą, nes nesužeidžiamo olando pasirodymas – per daug sukrečiantis reginys. Deja, „stebuklingasis žmogus” pervargo. Apkvaitęs nuo sėkmės kitais metais prarijo 35 cm adatą. Ji turėjo, jo žodžiais tariant, dematerializuotis skrandyje. Tačiau eksperimentas nepavyko. Jis buvo operuotas, tačiau mirė nuo adatos padarytų žaizdų po 10 dienų. Savo paslaptį, kaip nesužeistas atlaikydavo rapyros dūrį, Mirinas Dajo nusinešė į kapą.
Tumo meistrai
Išsakytus teiginius paremsiu dar vienu fenomenu iš Himalaju sniegynu. Ta sugebėjimą turi vadinamieji šventieji žmonės. Literaturoje tai vadinama „Šiltais dievu drabužiais .
Tibetiečiai paranormalų sugebėjimą skleisti šilumą vadina tumo (tiksliai rašoma „gtummo”). Tumo meistrai privalo nuogi lediniame Tibeto šaltyje pragyventi visa žiemą, nesušalti ir nesusirgti.
Yra keletas tumo meistriškumo lygiu, kuriuos turi įveikti naujokai. Mokiniai kasdien pradeda pratybas dienai brėkštant ir baigia tik prieš saulėlydi. Per tas pratybas jie bųna nuogi arba apsirengę plonais medvilniniais drabužiais. Pradedantieji turi atsisėsti ant lentos ar čiužinio, daugiau patyrę sėdi prieš juos paprastai ant plikos žemes arba sniege. Per pratybas griežtai draudžiama valgyti ir gerti.
Išbandymo dalyviai nuogi sėdasi ant žemes, o padėjėjai juos apvynioja lediniu vandeniu sudrėkintomis paklodėmis. Meistru užduotis – į kaulą sušalusias paklodes ant savo kūno atitirpinti ir išdžiovinti. Vos tik paklode išdžiųsta, jie apvyniojami kita. Sunku suvokti, bet patyre tumo meistrai sugeba per naktį išdžiovinti iki 40 paklodžiųų.
Šių mums nesuvokiamų „kankinimu” tikslas yra dėl nuogumo prarandama šiluma kompensuoti tumo energija. Patyrę meistrai turi sugebėti išskirti tiek šilumos, kad ant nuogo kūno išdžiūtų šlapia paklodė. Šis išbandymas vyksta naktį, nuo saulės laidos iki patekėjimo.
Musu kraštuose tokie pasakojimai laikomi gryna fantazija, nes musu fizinis kūnas nepakeltu šitokiu išbandymu. Musu neįtikina net ant vinių smaigaliu gulintis faktas. Azija dar turi paruošusi nemažai staigmenų. Nuo ko tai priklauso: nuo gyventojų, jų kultūros ar praeities? Žinios, pasiekusios mus iš tolimos praeities, atrodo mums dažnai neįtikėtinos, todėl Vakaru mokslininkai mieliau jas ignoruoja, nuslepia ar nutyli.
Teleportacijos bandymas
Dingo ir vel pasirode
Vienoje savo kelioniu man teko laime išvysti pasirodyma, atrodo, tiesiogiai susijusi su paranormaliais sugebejimais. Kalbu apie teleportacijos bandyma. Tai žmogaus sugebejimas vien psichinemis galiomis ne tik judinti daiktus (telekineze), bet ir paciam persikelti iš vienos vietos i kita. Ypac puikiu laimejimu pasieke Kinijos karo pajegu remiama Pekino universiteto tyrimo grupe, eksperimentavusi su jaunais psichokinezes meistrais. Atliekant keleta bandymu, kuriuose dalyvavo Aukštuju energiju fizikos instituto ir Standartu kontroles instituto darbuotojai, buvo siekiama taikant teleportacija perkelti mini siustuva ir šviesai jautru popieriu.
Vienas bandyme dalyvaves asmuo kelniu kišeneje turejo maža pelengatoriu su baterija, o prie kuno buvo pritvirtintas sandarus deklas. Eksperimentuotojai reikalavo nuolat signalus skleidžianti pelengatoriu perkelti bandymu patalpoje arba i gretutine patalpa. Bandymai buvo atlieka¬mi griežtai pagal mokslinius reikalavimus. Ypac akylai buvo stebima, kad bandymo dalyvis neprisiliestu rankomis prie bandymo objekto.
Adikus keleta bandymu buvo nustatyta, kad pelengatoriui dingti iš savo vietos reikejo nuo 24 sekundžiu iki 61 minutes. Psichokinezes specialistams reikejo nuo nulio sekundžiu iki 24 minuciu, kad pelengatorius vel atsirastu.
Šiuose bandymuose dalyvaujantys mokslininkai daktarai Lin Sulungas bei jo kolegos Hsu Hungcangas ir Cen Souliangas visa laika ekrane stebejo miniatiurinio siustuvo skleidžiamus signalus. Tuo metu, kai, kaip manoma, objektas dematerializavosi, jie ekrane pastebejo smarkius signalo trukdžius. Tam tikra laika signalas visai nutruko ir jo nebuvo matyti stebejimo prietaisuose.
Kiti bandymai buvo atlikti su neapšviestu fotopopieriumi, bandytojai turejo perkelti popieriu iš vieno sandaraus užplombuoto deklo i kita toki pat tušcia dekla. Deklai buvo prisegti žiogeliais prie bandytoju striukiu. Tada vienas iš dvieju bandytoju gavo užduoti perkelti fotopopieriu iš savo deklo i tušcia kolegos dekla. Ivyko neitiketinas dalykas – fotopopierius dingo iš vieno deklo ir atsidure kitame, kuris lig tol buvo tušcias. Abieju deklu plombos . liko nepaliestos. Tamsoje buvo atidarytas gavejo deklas ir pasirode, kad šviesai ypac jautrus fotopopierius nebuvo apšviestas.
Telepatijos reiškinys
Nors tokiu nutikimu sunku patiketi, taciau paaiškinti jo kitaip, kaip negirdeta anomalija, irgi neimanoma.
Prancuzu aktore Nikole Sulaž su draugu atvyko i Sankt Peterburga susipažinti su šio seno miesto ižymybemis. Viena diena jos draugas sunegalavo ir pasiliko viešbutyje, o Nikole nuvyko i Rusu muzieju.
Praejusi Vrubelio, Nesterovo, Polenovo sales, Nikole atsidure Repino kuriniu ekspozicijos saleje. Aktores žvilgsni prikauste paveikslas "Volgos burliokai”. Žiuredama i ši paveiksla, ji taip isijaute i nužmoginto žmogaus busena, kad, regis, fiziškai pajuto jo kancia ir fizine jega.
Staiga Nikole pamate, jog kažkas tame paveiksle sujudejo: ten nupieštas stiprus burliokas, lyg išsilaisvindamas iš pakinktu, mostelejo rankomis ir pasuko prie jos. Ji greitai pajuto stipru prakaito, naminio tabako kvapa ir vos neapalpo iš išgascio… Grubios, sauleje iki juodumo idegusios burlioko rankos ciupo ja ir supleše ant krutines palaidine… Griudama ant grindu, ji dar išgirdo, kaip ciksi krisdamos ištrukusios palaidines sagutes. Prie jos palinko klaikiai atrodanti žmogysta. Paskutinis vaizdas, ka ji mate prieš visiškai netekdama samones, – šiurkšcia barzda apželes veidas ir klaiki burna, besiartinanti prie jos lupu…
Aišku, išgirdes tokia istorija, dažnas pirmiausia pasakys: "Tai – haliucinacijos!”. Bet kaip tada paaiškinti aktores siaubinga išgasti ir suplešytus drabužius?
Kadangi tai ivyko užsienio pilietei, susidomejo ir spaudos darbuotojai. Štai ka papasakojo žurnalistams Rusu valstybinio muziejaus darbuotojas Borisas Kosolapovas:
"Tai ivyko apie puse penkiu vakaro. Mes netiketai išgirdome moters klyksma. Nubeges i Repino sale, aš išvydau gulincia ant grindu moteri sudraskytais drabužiais. Kukciodama ji kažka pasakojo prancuziškai, rodydama i menininko paveiksla "Volgos burliokai”. Taciau aš nesupratau, kuo detas paveikslas ir ko ji klykia: viskas buvo savo vietose, visi paveikslai kabojo kaip kaboje. Taciau kai aš moteri pakeliau, manydamas, jog ji netycia pargriuvo paslydusi, sunerimau pamates ant jos nugaros melyne ir kraujuojanti nudreskima. Tuo metu jau atejo muziejaus saugotojai su gydytoju ir moteri išvede.”
Išties tai – idomus ivykis. Taciau muziejaus darbuotojams jis nebuvo didele naujiena. Ir butent jie pirmieji paneige versija, jog visa tai – tik haliucinacija ar koks suvaidintas triukas. Priešingai: jie tvirtino, jog panašus ivykiai – ne retenybe.
Pasitaiko ju ir kitu šaliu muziejuose. 1996 metais Prado muziejuje Madride grupes japonu turistu akivaizdoje iš Velaskeso paveikslo "išlipo” karys pestininkas, nusišlapino ant grindu ir grižo i savo vieta paveiksle! O Paryžiuje, Orso muziejuje Renuaro gražuole net dešimti minuciu šokiravo grupe moksleiviu, žargstydama prieš juos kojas.
Suprantama, jog tokius reiškinius sunku itikinamai paaiškinti. Egzistuoja tokia versija: didieji menininkai, kurdami savo paveikslus, ideda i juos ne tik dali savo širdies, psichikos galiu, bet ir daug vidines energijos, kuria papildo žiurovai, analizuojantys ju turini, kurdami vaizdinius, kaip visa tai atrodytu realybeje. Ta energija kaupiasi šimtmecius ir, pasiekusi kritiška riba, sprogsta, virsdama gyvu reiškiniu. Paskui vel viskas grižta i savo vietas.
Kada išmoksime regeneruoti organus?
Prieš 20 metų grupė Amerikos mokslininkų, tirdami lazerinės
koreliacinės spektroskopijos būdu DNR preparatus, tiksliau sakant jų
fragmentus, aptiko, kad lazeriniai spinduliavimai išsisklaido ne tik į
DNR molekules, bet ir į pašalines, į dulkes panašias daleles, kurių
tirpale būti negalėjo.
Keista DNR preparatų elgsena nesipaišo į klasikines genetikos teorijas
apie polimerų judėjimo įtaką vandens tirpaluose, reaguojant į
zonduojantį šviesos spindulį, tame tarpe ir į lazerinį. Tyrėjai šį
efektą pavadino "dulkių imitacija". Ir tuo apsiribojo. Maždaug tuo
pačiu metu Japonijos mokslininkas Matusomoto pastebėjo panašią
anomaliją. Esmė šių visų pastebėjimų yra ta, kad net ir pašalimus iš
įrenginio DNR molekules, lazerio spindulio pasklidimas išlieka maždaug
mėnesį. Kitaip sakant, buvo atrasta, kad DNR turi fantominę atmintį.
Žodžiu, jeigu gyveno šalia žmogus, tai maždaug mėnesį po mirties jis,
ar jo šmėkla lieka šalia.
Tačiau kaip veikia šis fantomas ir kokia jo sudėtis, mokslininkams
neaišku, nes jie netiria sielos ir nesieja kvantinių procesų su
dvasiniais. Svarbu pabrėžti ir tai, kad lazerio spinduliu zonduojant
DNR, fotonų išsiskaidymas vyksta ne tik materialiojoje DNR grandinės
dalyje, bet ir virtualiuose, banginiuse ekvivalentuose, taip
vadinamosiose pėdsekinėse struktūrose arba fragmentuose.
Pačias pėdsekines struktūras galima sulyginti hologramai, kada
materialus daiktas, lazeriu zonduojamas "užsirašo" ir išsisklaido
šviesos lauke, o tuo pačiu sukuria savo banginę kopiją, kuri egzistuoja
nepriklausomai nuo jo. Remiantis oficialiai priimta mokslo paradigma,
DNR fantomų prigimtis nelabai aiški. Tačiau galima dalyti prielaidą,
kad fantominė DNR atmintis vykdo reguliuojamąją funkciją. Žodžiu
vaiduokliai reikalingi ir jie yra gamtos dalis. Mokslininkų hipotezę
patvirtina efektas, kuris buvo užregistruotas lazerio spinduliui
išsisklaidžius vištų eretrocitų branduoliuose.
Tuo pat metu rusų mokslininkas Piotras Gariajevas teigia, kad genetinės
informacijos nelokalumas (kvantiškumas) būdingas visiems daugialasčiams
organizmams, taip pat ir mums, žmonėms. Tačiau šis nelokalumas
pasireiškia organizmo, ląstelių, ląstelių branduolių, molėkulių ir
chromosomų holografijų lygyje. O taip pat kvantinio nelokalumo
chromosomų kontinuumo lygyje.
Klasikinio biologinio organizmo lygyje nelokalumas pasireiškia per
regeneracijos galimybę. Pav. sukarpius slieką, kiekviena iš jo dalių,
regeneruojasi į atskirą organizmą. Tas pats procesas vyksta
vegetatyvinio augalų dauginimosi atveju. Ir vienu, ir kitu atveju
priežastis ta pati - tiesioginių ryšių nebuvimas tarp atskitų dalių.
Nukirtus žmogui pirštą, teoriškai jis turi ataugti, arba iš nukirstojo
piršto - išsivystyti naujas žmogutis.
Kol kas žmogaus organizmas neturi aiškiai išreikštos organų
regeneracijos. Tačiau turint omeny banginę genomo savybę ir gyvų
sistemų gebėjimą regeneruotis, žmogaus organizme šias savybes galima
PAŽADINTI! Ir teoriškai, ir praktiškai tai yra įmanoma. Reikėtų
prisiminti, kad regeneracijos principas dalinai veikia persodinant
organus. Bet jeigu mes "pažadinsime" regeneracijos programą, tai tada
ką veiks visa medicina? Ji turės persiorientuoti į kitą kryptį – mokyti
žmones pažadinti evoliucijos eigoje senai pamirštas regeneracines
savybes.
Baltymų molekulių ir ląstelių lygyje nelokalumas pasireiškia
principiniu sugebėjimu iš bet kurios ląstelės atkurti visą organizmą,
todėl, kad kiekviena ląstelė yra potencialus genetinės informacijos
pernešėja, kuri būtina organizmo susiformavimui. Kanados mokslininkai
ištyrė, kad pelėms pašalinus trečdalį smegenų, pastarosios vis viena
atlikdavo savo funkcijas. Kalbama apie ląstelių branduolius. Tuo iš
esmės ir paaiškinamas nelokalumas ląstelių-branduolių lygyje.
Ląstelių „non locality" principas pasireiškia dar ir tuo, kad pakeitus
somatinių ar lytinių ląstelių branduolius, kokiais nors kitokiais
branduoliais, visa tai netampa kliūtimi normaliam organizmo vystymuisi.
Ląstelių lygyje nelokalumas pasireiškia ribosomos gebėjimu skaityti
informacinę RNR pilnai, įskaitant ir visą kontekstą, be ne vien tik
pagal atskirus kodonus.
Chromosomų holografiniame lygmenyje nelokalumas pasireiškia per genomo
holografinę atmintį. Paprasčiau kalbant, elektromagnetinės ir/arba
akustinės bangos "nuskaito" hologramas, t.y. bangų savybes turinčias
chromosomų kopijas. Šitas nuskaitymas pakeičia pirminę (įvyksta dalinė
abipusė dekoherencija) išvaizdą ir pakeistos jos išeina už chromosomų
ribų, išnešdamos su savimi prisiminimus apie "perskaitytą" genetinę
informaciją, būtiną viso organizmo suformavimui. Chromosomų kontinuumo
kvantinis nelokalumas, kaip ir chromosomų holografinis nelokalumas
remiasi materijos-bangos dualizmu, būdingu visiems Visatos gyviems ir
negyviems kūriniams.
Šiame lygyje pasireiškia Einšteino-Podolsko-Rozeno paradoksas arba J.
S. Bello teorema, sumaišytų fotonų efektas. Jo esmė ta, kad dvi
tarpusavyje susijusios elementariosios dalelės išlaiko tam tikrą
informacinį panašumą (vieningą informacinį "kūną" be jokios energijos).
Pakitimai vienoje iš poros dalelių (kolapsis), automatiškai veikia ir
antrąją dalelę. Be to, kaip parodė eksperimentai, sumaišyti fotonai
geba pereiti į klasikines elektromagnetinės prigimties bangas,
išlaikant tarpusavio ryšius. Kvantinio nelokalumo efektų dalyvavimas
genetinio aparato darbe užtikrina momentalų genetinės metabolinės
informacijos tarp visų ląstelių (fotonų-radiobangų kanalas) pasklidimą.
Ir tai, P Gariajevo nuomone, ypatingai svarbu visiems daugialąsčiams
organizmams. Tai yra svarbus evoliucinis pasiekimas. Kitaip neįmanoma
paaiškinti, kaip daugialąstis gyvų būtybių ląstelių kontinuumas gali
koordinuoti metabolizmą, savo fiziologines ir kitokias funkcijas.
Laida apie organų regeneracija. Tai jau ne fantazija, o realybė, anatomijos vadovėlius metas perrašyti iš naujo.
Citata: "Kasmet kažkas miršta nuo savaiminio sudegimo. Tas sąrašas tęsiasi iki šių dienų. Tačiau priežastys neišaiškintos, mes netapome nė kiek protingesni nei amžiaus pradžioje." Kaip suprasti priežastys neišaiškintos ??? Jeigu mes patektume į aukštesnio lygio pasaulį, kur aukštesnės vibracijoas, kas atsitiktų ? Mes paprasčiausiai sudegtume, pavirstume į pelenus. Ir tai yra visai kitokio tipo šalta liepsna. Dvasinis pasaulis sako: Mes dirbtinai keliame žmonėms vibracijas, eksperimentai vyksta jau nuo labai senų laikų ir kartais mums nepavyksta, įvyksta nelaimingi atsitikimai. Tiesiog mes netyčia neapskaičiave pakeliame vibracijas per aukštai, daugiau nei žmogus gali atlaikyti ir tada jo kūnas pavirsta pelenais arba mes darydavome bandymus kiek žmogaus kūnas gali pakelti staigų vibracijų šuolį. Viskas paaiškinama, net ir piramidžių statymo tikslas, nors visi mokslininkai šaukia, kad piramidžių paslaptis lyg šiol neatskleista.
Nukopijavau sia istrauka is vieno puslapio, kuri man itin istrigo, taigi noriu su jumis pasidalinti: Kas liečia antropologiją ir anatomija. Čia irgi rasime daugybę neatitikimų ir fantazijų. Pagrindinis veikėjas šioje srityje Č. Darvinas ir jo gyvūnijos evoliucijos vystymosi teorija. Jis pats teigė, kad mano teorija neteks prasmės, jei mes nerasime tarpinių, evoliucinio vystymosi rūšių. Pavyzdžiui tarp žuvų ir roplių, paukščių ir žinduolių ir t.t. Bet, iki šiol antropologai nerado nė vienos tokios iškasenos, tai patvirtinančios. O, jei ir buvo pateikiamos tokios, dažniausiai būdavo vėliau nustatoma, kad tai klastotės. Pavyzdžiui, evoliucijos pasekėjai, netgi sugebėjo kuriam laikui įtikinti visuomenę, kad jie rado tarpinę žmogaus vystymosi grandį, tam tikslui pritvirtinę žmogaus žiauną prie gorilos skeleto, bet vėliau viskas išaiškėjo. Pagrindine, žmogaus evoliucijos žemėje įrodymo dalimi ilgą laiką buvo laikomas Neandartalietis (Tarpinė grandis tarp žmogaus ir beždžionės). Bet atradus jo kūną, visą įšalusį alpių ledynuose, atsirado galimybė patyrinėti jo DNR ląstelę. Ir visų Darvino pasekėjų nuostabai, ji visiškai nesuderinama su žmogaus DNR, kaip pavyzdžiui genetiškai nesuderinami arklys ir zebra, nors abu priklauso kanopinių rūšiai. Tos humanoidinės rūšys ne, tik kad nesuderinamos, bet ir negali turėti sterilių hibridų, pavyzdžiui kaip, tarp arklio ir asilo, juos sukryžminus. Tai reiškia, kad Darvino evoliucijos pasekėjai, neteko pagrindinio savo argumento ir Neandartalietis (jų dar galima kartai pamatyti kalnuose, jie vadinami Jeti, ar sniego žmonėmis), niekaip negali būti žmogaus protėviu. Tuo labiau, kad beveik visos rasės atsirado vienu metu (aš turiu galvoje juodaodžiai, raudonodžiai, geltonodžiai, baltieji atsirado anksčiau) ir skirtinguose kontinentuose. Paleontologai ir antropologai negali rasti nė vieno šiuolaikinio žmogaus protėvio skeleto, nors randa kitų humanoidinių rūšių iškasenas, išmirusių prieš milijonus metų. Prieš atsirandant Homo Sapiens Mitgardo žemėje, Neandartaliečių populiacija buvo gana didelė žemėje ir jie užėmė tą pačią pragyvenimo nišą, kaip ir žmogus. Nors jie buvo fiziškai stipresni ir geriau prisitaikę prie vietinių sąlygų, vis dėlto jų populiacija išnyko, nes reikėjo atlaisvinti užimamą gyvenimo nišą žmonėms. Tam padėjo mūsų protėviai, atsiuntę mus čia į Mitgard žemę. Tuo pačiu galima paaiškinti ir visų gyvūnų atsiradimą, kadangi nerandama jų evoliucinio vystymosi tarpinių rūšių, jie irgi galėjo čia būti atgabenti iš kitur. Nors evoliucinis vystymasis iš primityvaus prie sudėtingo, gal ir turi pagrindo, bet toks gyvūnų ir žmogaus vystymosi kelias, buvo ne šioje planetoje, o tai vėlgi patvirtina, kad mes buvome patalpinti specialiai, į šią ekologinę nišą, kuri buvo kruopščiai paruošta, mūsų protėvių iš anksto. Kiekvienas realiai mastantis žmogus, turėtų užduoti sau klausymą. Kodėl šiuolaikinis žmogus, taip stipriai skiriasi, nuo taip vadinamų "plaukuotų protėvių", kurie ir per šimtus tūkstančių metų, nesugebėjo atsikratyti savo tankaus kailio, tuo tarpu kai šiuolaikinis žmogus atsirado visur iškart ir nuogas.
dievas išvarė žmogų iš rojaus. mata ans su gyvate susimylėja. dievas pamatė ir išvarė žemėn pas žalčius šliaužioti.taip anam ir reikia. nepaklausė dievo, gavo lazdų. žemėj reik klausyt gerų žmonių, dievo, kad daugeu negautum bėdų.
Praeityje būta nindzių kurios praktikuodavo kundalini energiją.Buta tokių nindzių kurie nepasiruošę bandydavo pažadinti savy galingą kundalini energiją.Jų kūnai tiesiog sudegdavo....jų kūnas vargiai atlaikydavo, tai - sudegdavo.Tai gali paaiškinti ir tos moters savaiminį užsidegimą.Dar tai galėjo galėjo būti arkangelo įsiveržimas.Visa kas degdavo kai jie praskriedavo.Bet ką arkangelai čia veiktų ? Argi jie čia gali ateiti ? Ačiū Virgi....
