Jeigu  žmogaus gimimą mes laikome kokia tai paslaptimi, kažkuo tuo, kas nesuprantama, tam mes galime paskirti visą savo gyvenimą ir mirti. Supratus, nesupratus, tačiau mirti, taip ir pragyvenus visą gyvenimą su klausimu "kas yra žmogus?".

Tačiau pažvelkim trumpam ir į kitas galimybes. Žmogaus gimimas. Jeigu pažvelgti į tą reiškinį ne kaip į kažkokią paslaptį, kokią tai svarbią mįslę, o kaip į stebuklą. Tai bus nuostabu ir su tuo galima toliau laimingai gyventi. Paprastą paslaptį stengsimės atskleisti, bet kokią mįslę stengsimės įminti, na o su stebuklu visai ne taip.

Kiekvieną kart susiliečiant su stebuklu, žmogus tampa turtingesnis, protingesnis, nuostabesnis ir tuo pačiu neprarandant ramybės. Susilietęs su gimimo stebuklu jis nustebęs, džiugus ir dėkingas. Tačiau jei tą patį reiškinį pažvelgti kaip į paslaptį, kokią tai užduotį, kurią būtina išspręsti, žmogus tuoj pat praranda ramybę. Tada jo jau nebedomina pats gyvenimas. Jis tampa abejingas netgi mirčiai, nes yra užsiėmęs klausimų ir paslapčių, paieška.

Vienas ir tas pats reiškinys gali būti įvardintas vienaip ar kitaip. Nuo to priklausys mūsų gyvenimas. Jei gyvenimas, pasaulis vertinamas kaip kažkokia užduotis, paslaptis, gyventi žinoma bus nelinksma.

Tačiau jeigu pakeisti tokias susiformavusias nuostatas ir pažvelgti į gyvenimą kaip į stebuklą, kaip į nuostabumą, grožį - viskas keisis iš esmės. Ar gi tame bus mažiau gyvenimo prasmės ir tiesos? Kas sprendžia kaip mums žvelgti į save, kitus, į pasaulį? Ar yra tam kokios nors taisyklės, nuostatos kurių privalome laikytis?

Tarsi ir ne. Skirtingais laikais, skirtingų tautybių, religijų žmonės žvelgia į pasaulį visiškai skirtingai ir visada yra įsitikinę, jog tik  jų požiūris vienintelis svarbus dalykas žemėje. Tačiau mes visada galime rinktis kaip ką vadinti, tuo pačiu neapgaunant nei savęs, nei kitų, Tam pakanka  pastebėti tai, kad galimybių turime žymiai daugiau, nei mes įpratę buvome manyti.

Pavyzdžiui medis. Ant jo gali augti naudingi vitaminai, jis gali būti kaip grožio šaltinis, gali būti kaip malkos. Medis taip pat gali būti mitologija, vertinga atmintimi, šeimos vertybe, relikvija. Nėra taip, kad medis yra tik medis ir viskas, lygiai taip pat, kaip žmogus yra tik žmogus.

Žmogus -  tai įvairovės galimybė. Kas yra žmogus? Iš kur jis atsirado ir kodėl? Kame yra naujo žmogaus gyvenimo prasmė? Kokia mano gyvenimo prasmė? Tokie klausimai dažnam neduoda ramybės. Ir kiekvienas bando surasti atsakymus....

Galvojate jog tai klausimai, dėl kurių verta kankintis ir nerimauti, bandant žūt būt į juos atsakyti?  O jeigu iš tikro yra viskas  atvirkščiai? O jeigu tokie klausimai paprasti ir bet kuris atsakymas tiks?

Ieškoti gyvenimo prasmės tada, kada tu pats gali būti  tos prasmės kūrėju - tiesiog kvaila. Jei pavyzdžiui turi darže  žemės lysvę, ar tau yra būtina užsiduoti sau klausimą, kas yra žemė, dangus, oras, kam esu aš?  Jei turi žemės lysvę, tiesiog imk pasodink ridikėlius, pavaišink jais kaimynus ir draugus.  Lysvės prasmė bus nauja - skanūs ridikėliai, o kur ridikėliai ten nėra nežinomybės ir retorinių klausimų.

Jei žmogus sugeba sukurti gyvenimo prasmę pats, jis niekada neatsakys į klausimą kokia yra jo gyvenimo prasmė. Tai tiesiog neįmanoma. Tas, kas gali sukurti prasmę, negali turėti tik kokią tai vieną prasmę.

Mes galime susikurti gyvenimo prasmę, tačiau apie tai retai kalbame. Gali sugalvoti visiškai naują prasmę kokios dar niekada nebuvo. Ir kaip galima mus apibūdinti viena prasme, viena paskirtimi, viena misija? Juk mes visi esame skirtingi.

"Visi žmonės gimsta tik tam, kad mokytis ir kiekviena gyvenimo klaida, tai pamoka." Nejaugi iš tikro visi žmonės gimsta tik tam, kad mokytis? Ar vis tik ne? Taip  gal būtų galima pasakyti, jei suprasta ištirta ir išsiaiškinta žmogaus gimimo paslaptis. Tačiau iš tikro taip nėra.

"Mes gimstame tam, kad pažinti save, suprasti savo prigimtį ir išeiti." Nejaugi visi, net katalikai tam gimsta? Nejaugi viskas taip paprasta ir vienoda? Aš pavyzdžiui taip negalvoju. Aš pats galiu sukurti savo gyvenimo prasmę, taip pat galiu ją bet kada pakeisti ir tai nėra jokia dangiška paslaptis ar stebuklas. 

Kai gimstame, niekas nelaukia mūsų su instrukcijomis ir nurodymais kaip reikia gyventi. Iš tikro nėra nei angelų, nei demonų tuo pastoviai užsiimančių, jei žinoma patys jų sau nenusipiešiame.

Gimstame laisvais žmonėmis, niekam nieko neskolingais, nei pasauliui, nei sau. Džiugina, jei gali tai suvoki. Supratus, jog čia žemėje nėra pirmapradžių prasmių, tu gali pasinaudoti ta tuščia erdve ir užpildyti ją savo prasmėmis, savo svarbomis. 

Gyventi tampa nuostabu, kada nėra vienos prasmės. Gyvenk kaip nori dėl savęs ir visų. Nori pažink aplinką, tyrinėk ją, nori džiaukis, nori liūdėk, gyvenk neprisirišęs. Gyvenk ramiai, nes tu laisvas žmogus, galintis kurti gyvenimo prasmę.

Kada yra žmogus, galintis sukurti prasmę, kam jam save riboti kokiomis tai prasmės dogmomis. Jei žmogus nori gyvenimo prasmės, jis turi ją sukurti pats, o ne verkti dėl to, jog jis gimė ir jam niekas nepaaiškino dėl ko jis čia.

Žmogus trokšta meilės. Kam jam jos prašyti, melstis, tikėtis meilės, jei jis pats gali būti jos šaltiniu? Kas maišo žmogui mylėti pačiam, o ne laukti, kol likimas jį apdovanos tuo atsitiktinumu? Kas maišo žmogui pradėti mylėti pirmam? Kas maišo žmogui beprasmybę užpildyti savo gyvenimo prasme?

Žmogus gimė su žinių troškuliu ir savo gyvenimą paskiria žinių paieškai? Jei trokšti žinių, sukurk tas žinias pats, surask tas žinias, įdėk pastangų ir įsigyk žinias. Sugalvok kažką tai naujo, tai ko dar nebuvo. Padaryk tuo gerai kitiems. Kam laukti kol pasaulis suteiks tau malonumą?

Tie patys žodžiai, tas pats pasaulis, tik akcentas kitur ir viskas. Ne aš laukiu kol mane užgrius laimė, o dedu visas pastangas, jog tą laimę įgyvendinti savo gyvenime. Ne aš laukiu kada į mano gyvenimą ateis meilė, o aš myliu. Nepašvenčiu savo gyvenimą  prasmės paieškai, o pats kiekvieną gyvenimo akimirką, sekundę  užpildau prasme.

Štai taip viskas keičiasi, tik akcentai kitose vietose. Nebelieka jokių religinių kančių, dvasinių paieškų bei kelių, jokių psichologinių pergyvenimų ir nerimų, jokių sudėtingų retorinių klausimų paieškų.

Tą akimirką, kada supranti, kad esi paprasčiausias žmogus, jog gali atlikti tai, ko trūksta dabar tau ir tavo mylimiesiems, suvoki, kad nuolankumas tau ir artimiesiems neateis iš aukščiau, ar dėl kaž kieno tai malonės. Kas tau maišo kurti gėri tiesiog dabar? Juk niekas tam nemaišo iš tikro.

Septyni milijardai žmonių, septyni milijardai gyvenimo prasmių. Koks didis neapsakomas turtas. Įsivaizduokite kas būtų, jei tai virs septyniais milijardais gėrio ir meilės kūrėjais. Kokiu gėrio ir meilės sodu virs mūsų planeta?

Septyni milijardai skirtingų požiūrių į  pasaulį, teisingumo gynėjų, pažįstančių, kuriančių, mylinčių. Septyni milijardai ne laukiančių atsakymo, ieškančių prasmės, bet kuriančių čia ir dabar, darančių gėrį. Tie patys žmonės, tas pats pasaulis, tačiau akcentai kitoje vietoje ir viskas keičiasi ar ne?

 Esmė ne tame, ką man duos pasaulis už mano kančias ir nerimą, skausmus, o tame, ką aš galiu padaryti pasauliu, vien tik už tai, kad aš esu, kad gimiau. Ką man duoti pasauliui, jog jis taptų geresnis? Tą akimirką kai suvoki, kad esi paprastas žmogus, suvoki savo galimybes, gebėjimus, neišvengiamai atsiranda noras kurti. Juk mes visi esame Kūrėjais iš tikro, negalintys nekurti.

Tačiau, jeigu visą laiką  užsiėmę ir pavargę nuo gyvenimo prasmės paieškos, toliau sėdėsim ir lauksim, būsim nuskriausti, sėdėsim ir tikėsimės. Kas tada ką nors darys, jei visi tik lauks? Kas tada kurs gėrį ir sodins gėles, jeigu tik lauksime, kada pasaulis iš niūraus dilgėlyno pats virs žydinčiu rojumi?

Žmogus gimsta kaip naujos prasmės galimybė, todėl nesurištas kokia nors formalia prasme. Jis visiškai laisvas. Todėl tas, kuris ieško savo gyvenimo prasmės, niekada jos taip ir neras, kad ir kiek jos ieškotų. Negalima surasti to ko niekada nepametei ir pamesti tai, ko niekada nesukūrei. O tas, kuris kuria prasmę pats, jos niekada neieško. Jis visada užsiėmęs ir tokioms paieškoms nebus laiko.

Žmogaus gimimas - tai neapsakomas ir nepaaiškinamas stebuklas.  Juk  bet koks stebuklo supratimas, paaiškinimas užmuša jame stebuklingumą. Ne viskas šiame pasaulyje turi būti suprantama vienodai ir visiems.  Pavyzdžiui gėlės grožis negali būti suprantamas ir paaiškinamas matematikos kalba. Meilės skonis žinomas ir jaučiamas tik mylintiems ir jokie filosofai to neišdėstys, neaprašys dėsniais. Ne viskas suprantama vienu būdu.

Mes laisvi užduoti teisingus ir savalaikius klausimus, tačiau niekas šiame pasaulyje neverčia mūsų juos sureikšminti pagal svarbą ir po to kankintis, kada negalime rasti atsako. 

Čia svarbus ne tik atsakymas bet ir pats klausimas. Tačiau nepriklausomai nuo klausimo ir atsakymo, svarbiau yra pats žmogus, esame mes. Mums nereikia suprasti save, mes esame Tai kas esame, kas Neaprašoma ir Neišreiškia jokiais žodžiais. Mūsų nereikia suprasti ir kitiems.

Tačiau jei pažvelgti giliau į save, pajusime tą paslaptį, Tai, kas Nepažintina. Tai, kas ir neturi būti pažintina, kas turi teisę būti paslaptimi neramiems smegenims, norintiems suprasti viską. Juk iki galo pažinta meilė - mirusi meilė. Pažintas pilnai gyvenimas - miręs gyvenimas...

Taikos ir ramybės