Žmogus turi daug žinių apie pasaulį, bet dabar labai svarbu turėti teisingą ir vientisą žinių sistemą. Šiuolaikiniame pasaulyje vyrauja skirtingos pasaulėžiūros, kurios grįstos nepilnomis žinių sistemomis.

Fizikoje yra dvi sąvokos: statika ir dinamika. Pirmoji studijuoja kūnus bei objektus ramybės būsenoje, antroji – judėjime. Supainioti juos, o juo labiau suvienyti – neįmanoma iš principo!  Tai egzistuoja kaip atskiros disciplinos. Sulieti juos į vieną taip pat neįmanoma, kaip yra neįmanoma sujungti erdvę ir laiką.

Žmogus padalino gyvą, vieningą ir nedalijamą Būties ir savo Gyvenimo Procesą į atskirus mokslus, filosofines sroves bei doktrinas. Visos jos lyg tai ir aprašo Gyvenimą, turi žinias apie jį, bet tuo pačiu dalina į atskiras dalis ir komponentus, neišvengiamai paverčia Gyvenimą statika. Tai vyksta automatiškai ir prasideda nuo Būties suvokimo kairiuoju pusrutuliu, kuris nesugeba suprasti Gyvenimą kompleksiškai.

Suskaldžius Gyvenimą į komponentes, žmogus – kaip mažas vaikas, kuris sulaužė žaisliuką, atskirų detalių gedime bando surasti priežastį, dėl kurios anas nebejuda. Mes visą savo gyvenimą paskiriame Tiesos paieškai visame: sveikatoje, reikaluose, likime, tarpusavio santykiuose ir t t., bet surasti negalime. Tiesa pasiekiama ir prieinama tik ten, kur yra Harmonija (tarpusavio supratimas kaip daugybinis grįžtamasis ryšys) visame. O ji, savo ruožtu, duodasi į rankas tik tiems, pas ką yra įprasmintas vieningo Proceso suvokimas!

Tiesa turi mažai gerbėjų. Daugelis šlovina ją, bet tik iš šalies; kiti seka ja, kol nėra pavojaus; gudrūs apsimeta, o niekšai išduoda. Tik drąsiausieji ją išsaugo: nei minios aistros, nei tirono priespauda nepriverčia jų tiesos išduoti.

Vystydamiesi kaip individai, mes skatiname mūsų visuomenės vystymąsi. Tie, kurie pasiekia vystymosi viršūnę, ne tik patys džiaugiasi augimo vaisiais, bet ir teikia tuos vaisius pasauliui. Vystydamiesi kaip individai, mes nešame ant savo pečių žmoniją. Ir taip vystosi visa žmonija.

 Tačiau dažniausia rakto nemirtingumui žmogus ieško ten, kur jo niekada nebuvo! Jis dažniausiai negali suprasti jeigu Kūrinijos, Visatos ir Dieviškumo lygmenyje – Gyvybė nemirtinga ir amžina, kodėl gi miršta jis pats? Tai jam yra nenatūralu, nelogiška, yra didžiulis prieštaravimas! Jis pats nesijaučia kaltas, juk Gyvybės Svyruoklės Kūrinijos lygmenyje jis nestabdo, tai kodėl gi vyksta Gyvybės sustojimas jame pačiame? Priežastis randasi tik žmoguje, jo Sąmonėje, orientuotoje į kairiojo pusrutulio vystymąsi!

Kūrinijos lygmenyje Gyvybės Svyruoklė turi dvi kryptis: viena į išryškinto Pasaulio, Būties, Gyvybės, visų procesų suvienijimo pusę, kas daro Gyvenimą amžinu. Priešinga Svyruoklės judėjimo kryptis yra Antipasaulio, dematerializacijos pusėn, su tikslu padalyti atidirbtą medžiagą į sudarančias komponentes, su jų tolimesniu utilizavimu. Jeigu kas nors Kūrinijoje ką nors padalija, tai tas, „kas nors", automatiškai turi būti utilizuota ir dematerializuota. Būtent taip veikia Gyvybės Apsaugos Dėsnis, priešingu atveju Ji nustoja būti Gyvybe. Štai kodėl vieningo Proceso padalijimas į sudarančias komponentes prieštarauja jos pasireiškimo sąlygoms.

Analogiški procesai vyksta visose save organizuojančiose sistemose, pavyzdžiui, žmogaus organizme. Visas organizmas yra orientuotas į kiek įmanoma ilgesnį gyvenimą. Į Gyvenimą yra orientuotos visos jo sistemos ir ląstelės. Daleiskime, atskiros ląstelės nusprendė eiti „savo keliu", išsimušė iš vieningo ritmo, ir Gyvenimo Proceso, tuo atjungė savyje Gyvybės Svyruoklę (medikai vadina tokias ląsteles navikinėmis, vėžinėmis). Jų atsiradimas iš karto pajungia ir aktyvuoja organizmo apsaugos mechanizmą. Šios ląstelės-opozicionieriai turi būti sunaikintos. Organizmas tam turi pilną teisę: dėl savo išlikimo jis atsikrato navikinių ląstelių, nei kiek nekrūptelėjus ir nesuabejojus, kad šios ląstelės buvo tokios „protingos ir civilizuotos"! Jokie organizmo altruistiniai palinkimai, jokie prisakymai ir moralės dėsniai, pokalbiai apie gėrį ir blogį čia nepridera. Organizmas dėl savo išlikimo, dėl Gyvybės pasireiškimo savyje, kad netaptų vėžiniu augliu, privalo atsikratyti navikinių ląstelių! Ir atsikrato, kiekvieną minutę ir kiekvieną sekundę kariaudamas su jomis iki galo.

Žmonės visų pirma stengiasi keisti gyvenimo sąlygas, užuot keitę pažiūras ir tikėjimus, kurie tas sąlygas suformavo. Žmonės stengiasi įveikti skurdą, badą, priespaudą, nelygybę, prievartą..karą – visa tai yra gyvenimo sąlygos ir aplinkybės, ir žmonės nori jas pašalinti… Jei norite tikrų permainų pasaulyje, turite keisti žmonijos pažiūras ir įsitikinimus.

Paskelbus save Homo sapiens, žmogus išsimušė iš vieningo Visatos Gyvybės Srauto, atsiribojus nuo jo, tuo įjungė susinaikinimo mechanizmą. Šiuolaikinis žmogus teikia pirmenybę deklaravimui – kad jame viskas turi būti gražu: ir veidas, ir rūbas, ir Siela, ir mintys. Tačiau pačio pagrindinio nepastebim – kad mums pasivadinus žmogumi, esame pavaldūs gyvūno smegenims. Visų žmogaus nelaimių priežastis randasi jo Sąmonėje!

Sąmonė – tai galvos smegenų operatyvi atmintis, kuria mes naudojamės kiekvieną minutę ir kiekvienoje situacijoje: šiandien įsiminei – rytoj pamiršai, nes to nebereikia. Sąmonė – ypatinga psichikos būklė, kuri leidžia realiai jaustis šiame pasaulyje.

Visos pagrindinės Konstantos (kaip bendri egzistavimo bei funkcionavimo Dėsniai) yra įrašytos Visatos Energoinformaciniame Lauke ir žmogui privalomi vykdymui, jeigu jis nori gyventi taikoje bei santaikoje su Visatos Organizmu, turėti amžiną gyvenimą. Per pasąmonę su juo sujungtas mūsų dešinysis pusrutulis, turintis priėjimą prie šių nenykstamų Konstantų.

 Kad kaip nors kompensuoti didelį Konstantų (Tiesų) stygių, savo gyvenimo procese, žmogus užpildo savo Sąmonę įvairiais stereotipais ir dogmomis, tiesiai sakant – kompleksais. Jis tokiu būdu bando pakeisti ir papildyti Konstantų stygių ir pasąmonės funkciją. Pats didžiausias ir žalingiausias stereotipas – tai savęs išaukštinimo stereotipas, žmogaus ypatingo reikšmingumo Gamtai, Visatai, Dievui; jo ypatinga vieta Gamtos evoliuciniame vystymesi (žmogus – Gamtos karalius, jos Dievas ir t.t.).

Šis stereotipas orientuoja žmogaus Sąmonę į jo Ego ir jį hipertrofiškai palavina. Jis perdedant iškreipia savo reikšmingumą, savo vaizduotėje pastatė asmeninę Virtualią Visatą, apsiribojant jos menkais dydžiais, ir tuo liko visiškai patenkintas. Dažniausiai ta Visata neviršija trikampio gabaritų: šaldytuvas – televizorius – unitazas. Jam augant turi paerdvėti ir jo Virtuali Visata.

Psichologai vadina šią asmeninę Visatą žmogaus komfortine zona. Bet kaip nepavadink, prasmė yra viena: žmogus susiformavo kaip gana egoistinė asmenybė, persiorientavus gyvybinius srautus Sąmonėje į asmeninių problemų sprendimą bei savo reikšmingumo poreikių tenkinimą. „Ak, kokia gėrybė, žinot, kad esu tobulybė!" nors tai netrukdo jam vadintis ir „Dievo vergu".

Visi pagrindiniai kompleksai ir principai statomi„Ego" stereotipo pagrindais. Šiuo, gana nepatikimu pamatu, grindžiasi visi mūsų mokslai, visos religijos ir doktrinos. Šiame pasaulyje viskas turi tarnauti žmogaus poreikiams, priešingu atveju jis stengiasi nubausti pažeidėją, nors tai bebūtų net Jėzus Kristus. Tokia yra objektyvi realybė.

Poelgio stereotipus gali puikiai matyti tokiame pavyzdyje – kaip tėvai auklėja savo vaiką. Motina žino, kad jau laikas duoti pavalgyti vaikui, kuris ilgai žaidžia. Motina šaukia pavalgyti, bet vaikui svarbesnis yra tas reikalas, kuriuo jis užsiiminėja dabar, ir visai ne valgymas! Jo Sąmonė dar neišmoko daryti iš valgio kultą – pirminės gyvybės bazės. Motinos Sąmonė orientuota į valgio svarbumą: ji mano, kad jeigu vaikas nepavalgys, tai atsilieps jo medžiagų apykaitai, sveikatai ir vystymuisi. Vaiko nepaklusnumas motinai yra iššūkis! Ji, gindama savo požiūrį, per prievartą priverčia vaiką valgyti. Čia prasideda ašaros, užsispyrimas, supykimas... Tai tik neužgaulus dviejų stereotipų konflikto pavyzdys.

Stereotipų karas mūsų gyvenime gauna vis agresyvesnį pobūdį: žmogus suvokia pasaulį per stereotipus, per juos reaguoja į gyvenimą. Visas jo gyvenimas yra orientuotas tam, kad apginti savo asmeninius stereotipus – nuomonių, sprendinių ir požiūrių formoje! Iš čia ir stresai, ligos, konfliktai, nesėkmės.

Būtent Sąmonės stereotipai ir mūsų gyvenimo patirtis, kuri grindžiasi asmeniniais kompleksais, sustalbo Gyvybės Svyruoklę pas mus viduj, sutrumpina mūsų Gyvenimą ir priveda jo suvokimą prie statikos. Orientuojantis į kompleksų bei dogmų įgijimą (faktiškai nukryžiuojant save), žmogus daro pražūtingą pasirinkimą mirties pusėn ir aistringai tai gina visą savo gyvenimą, viską aplink save paverčiant statika.    

Statika – tai bala, kuri užsiurbia žmogų vis daugiau ir daugiau. Iš ten jis prašo Dievo pagalbos. Kokios pagalbos? Dievas yra Gyvybė, Dinamika, absoliuti ir pilna Harmonija, pavaldi Bendriems Dėsniams. Štai kur Absoliuto šaknys – Absoliuto, kurio žmogus ieško ir su kuriuo, pagal rytų filosofijos vaizdinius, turi susijungti. Apie šią Harmoniją daugelis kažkodėl pamiršo...

Gyvenime nėra vietos jokioms dogmoms! Kaip gali žmogus jų pagalba save realizuoti, net jeigu laikosi dešimties Biblijos įsakymų, bet turi Sąmonę, įdarytą visokiomis dogmomis, visokiais kompleksais? Niekaip, jis gali tik padaryti žalą sau ir aplinkiniams!

Prašyti Dievo pagalbos yra tuščiai, besėdint tokioje baloje. Kad gauti ir pajusti realią ir žymią pagalbą sau, reikia būti vertu jos: atsikratyti stereotipų, orientavus savo Sąmonę į Gyvenimą dinamikoje ir Harmonijoje. Paties savęs laužymas, tai labai sudėtingas procesas kiekvienam iš mūsų. Ne kiekvienas gali padaryti tokį žingsnį, o juo labiau – išlaikyti tai.

 Kaip jūs pasinaudosite tuo šansu – tai jūsų valia ir jūsų problemos. Kokia turi būti Sąmonės orientacija, jeigu mes norime išlikti? Svyruoklė padaro svyravimus tarp kairiojo ir dešiniojo pusrutulių, žmogaus psichikos lygmenyje. Todėl yra labai svarbu išmokti vienu laiku naudotis abejais pusrutuliais. Tiktai šiuo atveju mums taps pavaldūs visi mūsų „Aš" procesai, – „Aš", kuris yra sudėtingiausias biocheminis, bioenergetinis kompleksas ir kuris visada pasiruošęs (ne taip kaip Sąmonė) vykdyti Vieningus Įstatymus.

Kaip Dievui yra pavaldžios Būtis ir Nebūtis, taip ir mums, mūsų Lygmenyje, bus pavaldžios Gyvenimo statika ir dinamika, jeigu mes Sąmonės pagalba išmoksime kontroliuoti ir valdyti kairiojo ir dešiniojo pusrutulių veiklą. Būtent tada gausime priėjimą prie savo nerealizuotų galimybių, išlavinsime ir realizuosime jas savyje, susijungus su savo Aukščiausiuoju Aš. Mūsų Sąmonė šiuo atveju išeina į ypatingą, Ketvirtąją būseną (alfa lygmuo, maldos būsena, nirvanos būsena, meditacinė Nenutrūkstamos Loginės Mąstysenos būsena). 

Dešinysis pusrutulis – tai Būties, Gyvenimo, Gyvybės dinamikos ir Harmonijos suvokimas, jis yra Evoliucijos laidas. Kai kairysis pusrutulis, atsitraukia nuo dešiniojo – tai  Nebūtis, statika, degradavimas ir mirtis. Visas mūsų gyvenimo būdas, Sąmonės išlavinimas ir formavimas dažniausiai orientuoti į kairiojo pusrutulio vystymąsi. Mūsų mąstymo būdas yra stereotipinis. Mes gyvename pasekmių pasaulyje, sudeginame visą savo gyvenimą kovai be galo su jais, tuo pačiu bandome suprasti Gyvenimo prasmę ir Būties paslaptį, suprasti Tiesas, išsiaiškinti savo lemtį ir net atėjimo į Žemę misiją. Mes savo dogmomis suvokiame pasekmes ir kapanojamės mūsų išgalvotame pasaulyje, užsidarome savame kiaute.       

Orientuojant Sąmonę į kairiojo pusrutulio vystymąsi, žmogus automatiškai sustabdo savyje Gyvybės Svyruoklę. Kadangi kairiojo pusrutulio užduotis – suskaldyti vieningą, padarius iš jo diskretinį ir statiką, orientuodamas gyvenimą į sunaikinimo programas, šiuo atveju žmogus savarankiškai nusirašo!

Tokia orientacija sukelia milžinišką psichinės energijos  išmetimą bei nereikalingą sunaudojimą. Tuo pačiu psichinės energijos nuodingi išspinduliavimai sunaikina žmogų ir viską gyvą aplinkui. Žmogus, kaip mirties ir sunaikinimo nešiotojas, automatiškai atsijungia nuo vieningo Gyvybės Srauto, Visatos ir Dievo. Visi jo vengia ir bėga kaip nuo raupsuotojo.

Psichinės energijos limitas duodamas kiekvienam gimstant, vieną kartą ir visam gyvenimui. Kaip mes juo pasinaudosime – priklauso nuo mūsų. Didžioji dauguma Dieviškumo sūnų bei dukterų „netalentingai" sudegina šią dovaną. Per pastaruosius tūkstantmečius tik vienetai (iš jogų) sugebėdavo ateiti iš Žemės į Subtilų Pasaulį su pelnu (tai yra fiziniame kūne). Būtent tokiais mus ten ir laukia – su rankomis, su kojomis, su Sąmone, kuri savanoriškai susijungė su Siela ir Aukščiausiuoju Aš materialiajame pasaulyje, Žemėje! Kai tokio „pelno" gavimo technologija – per gabumą valdyti psichinę energiją bus gauta ir atidirbta – atsijauninimas ir realus nemirtingumas taps kasdieninis dalykas visiems norintiems! 

Bet tai bus įmanoma tik po žmogaus susijungimo su Visatos Gyvybės Srautu – per savo Aukščiausiojo Aš sujungimą su Dieviškumu.

Kol Sąmonė prikimšta įvairių dogmų ir orientuota į statiką, į mirtį, į Ego – iki tol visi sugebėjimai liks nerealizuoti, o įgytos žinios – nepareikalautos. Žmogus, egzistuoja didžiulės jėgų įtampos dėka, būtent egzistuoja, o negyvena!   

Jeigu žmogus nori padaryti savo Sąmonę laisvą, jis turi orientuoti ją į dešiniojo pusrutulio lavinimą. Jis suvokia Gyvenimą dinamikoje ir orientuojasi į visą gyvybinį procesą, o tai – į Būtį ir Dieviškumą. Dešinysis pusrutulis leidžia mums persijungti nuo pasekmių pasaulio į Priežasčių Pasaulį, suprasti Jį ir Jį valdyti.

Sąmonės stereotipai visada trukdys tai padaryti, nes jų pagalba žmogus pritaiko Pasaulį ir Gyvenimą savo poreikiams. Tik laisva nuo kompleksų ir dogmų Sąmonė pritaiko žmogų Pagrindiniams Gyvybės Srautams, padeda jam teisingai įvertinti situaciją, formuojant jam palankius įvykius. Ir tik šiuo atveju bet kuris kreipimasis į Dieviškumą duos jums realią pagalbą – jūs tampate savo likimo šeimininku!

Žmogus turi suprasti savęs viduje, jog jam reikia išplėsti savo Sąmonę. Pavyzdžiui, pasirūpinti sveikata. Jeigu gydytojai jam negali padėti – reiškia, jis turi įleisti į savo sąmonės diapazoną (į savo Virtualią Visatą) informaciją apie sveikatą, pradėti studijuoti šį klausimą! Reikia apmąstyti, suprasti, kas jam reikalinga ir kaip pasiekti sveikatą. Tai yra Sąmonės išplėtimas eina per pažinimą, mokymąsi, supratimą ir naujos informacijos panaudojimą praktikoje.

Jeigu žmogus nori gyventi, jo Sąmonė turi būti orientuota į gyvenimą. Gyvenimas yra Visatos pasireiškimo ir egzistavimo būdas. Tai procesas, reiškia ir žmogaus Sąmonė turi būti orientuota į visą procesą, į savo gyvenimo diapazoną įtraukti visą Visatą. Tik šiuo atveju jis pradeda jaustis Jos dalele, ląstele, pavaldžia vieningam Procesui - Gyvenimui!

Tada ir Visatos bioritmai palaikys gyvybinės veiklos procesus žmoguje be galo ilgai. Štai kur paslėpta fizinio nemirtingumo paslaptis! Paslaptis tame, kad jokios paslapties  kaip ir nėra. Jeigu Sąmonė orientuota į visą Visatą, žmogus suvokia save Jos dalele. Jis žino ir supranta, kad ir kiti žmonės yra tokios pat lygiavertės dalelės, pašauktos tarnauti vieningam Gyvenimo Procesui! Viską, kas yra reikalinga Gyvenimui, jam duoda Visata, todėl nėra būtinumo paveikti į aplinkinius ir pajungti juos savo valiai, savo stereotipams, palaužiant aplinkinius.

Įvairiose pasaulio religijose ir žmonių galvose atkakliai cirkuliuoja dogma, kad Dievas kariauja su tamsiomis jėgomis, su Velniu, ir dar nežinia – kas laimės. Nebūtis – tai ir yra Velnias, kartu su jo tamsiomis jėgomis. Visai Esamybei Dievas duoda Gyvybę, tame tarpe ir žmogui, o kaip jis pasinaudos šia dovana – tai jo asmeninis reikalas ir pasirinkimo teisė! Žmogaus pasirinkimas  – Įstatymas visam Pasauliui, tame tarpe ir Dievui!  

Nenorėjimas imtis atsakomybės už viską, kas vyksta su juo, su visa Žmonija ir su Žeme, jo kategoriškas nenorėjimas augti, pereiti į kitą evoliucinę klasę – reiškia Pasirinkimą į priešingą Gyvenimui pusę, į Nebūties pusę. Šiuo atveju nei paprieštarauti, nei uždrausti niekas jam negali ir neturi teisės, nes jis yra vienvaldis savo dovanos – Gyvenimo – šeimininkas.         

Gražiai gyventi neuždrausi. Susinaikinimo mechanizmo pajungimas ir mirtis yra neteisingo Pasirinkimo patvirtinimas. Visi šitie nenormalūs procesai ir reiškiniai neturi nieko bendro su Gyvenimu Visatoje ir egzistuoja tik Žemėje!

Gyvenimas vibruoja siaurame diapazone tarp Būties ir Nebūties. Tai nuolatinė sąveika, jų abipusis perėjimas iš vieno į kitą. Šis savitarpiškas perėjimas ir yra tas, ką žmogus vadina gyvybinėmis vibracijomis, gyvenimo erdve ir Gyvybe apskritai. Šių dviejų, priešingų pagal savo savybes, Pasaulių sąveika realizuojasi įvairių keitimo procesų dėka: antidalelės pereina į daleles (fotono pavyzdys), chaosas pasiverčia tvarka (ir atvirkščiai), veiksmas – atoveikiu ir t. t.

Keitimo procesai yra universalūs. Jie būdingi viskam, tai yra faktiškai - visur  esantys. Keitimo procesų universalumas pasireiškia masių bei energijų tvermės Dėsniuose, kurie teigia: „Jeigu kūnas prarado kažką, jis turi įsigyti kažko lygiai tiek, kiek prarado". Gamtoje egzistuoja trys pagrindinai keitimo procesai: medžiagų apykaita, energijų apykaita ir informacijos apykaita (žmogui – minčių apykaita).

Iš šių trijų pagrindinių procesų išplaukia visi kiti Tvermės Dėsniai. Negyvajai materijai tai masių tvermės dėsnis, dinamikos dėsnis (veiksmo jėga lygi atoveikio jėgai), šiluminės apykaitos dėsnis ir t.t.

Pagrindinis informacijos tvermės Dėsnis: „Prieš kiekvieną reiškinį pirma būna informacija apie jį". Todėl visa Esamybė, bet kuris Gamtos kūnas yra programinis ir programuojamas produktas. Bet kuris kūnas – yra imtuvas, nuskaitantis iš Visatos Energoinformacinio Lauko informaciją apie savo egzistavimo būdą! Tik toks egzistavimo būdas, kai Laukas valdo viską, turi teisę vadintis procesu.

Kadangi žmogus – nesutvarkytas imtuvas, su atjungtu dešiniuoju pusrutuliu, jis, iki gyvenimo suvokimo būdo proceso, švelniai tariant nepatraukia. Štai kodėl visa Žmonijos istorija rodosi jam kaip pavieniai, atskiri faktai, kai Asmenybė pakyla iki Dvasios viršūnių arba krenta į dvasinio žemumo sūkurį. Tai ir yra diskretinis mąstymas, kuris nesugeba matyti bendrą paveikslą ir žinoti skatinančius motyvus, stumiančius žmones ir įvykius. 

Daugeliu atveju, nepajungus savo sąmonės, žmogus gali naudotis tik statiškais Būties elementais bei vaizdiniais, kurie neduoda bendro matymo. Žinduolio smegenys paprasčiausiai nemoka naudotis informacija, energijų lygmenyje. Jis neturi priėjimo prie Nenutrūkstamos Loginės Mąstysenos. Tai reiškia, jog tokios elementarios sąvokos, kaip psichinė energija (mintis), erdvė, laikas, o taip pat – ir Dievieviškumas, kurios iš esmės suvokiamos tik jų dinamikoje, energijų lygmenyje, žinduolio smegenims lieka paslėptos, nepasiekiamos ir iškritusios iš realybės.

Kokiu kampu nežiūrėtų į gyvenimą, žmogus, su žinduolio smegenimis, būdamas miegančioje Sąmonėje, apžvalgos (realybės supratimo) sektorius lieka nepakeičiamas – tie patys 2 – 5 procentai žinių apie pasaulį, įsisavintų ir panaudotų praktikoje, savo labui.

Žinių šaltinis yra vienas – Visatos Energoinformacinis Laukas. Žinduolio smegenų agresyvumas - priežastis, be kurio žmogus, su miegančia Sąmone, neišgyventų. Prijaukinti, sutramdyti arba išdresiruoti – visiškai neįmanomas sumanymas.

Žmonės, kurie laiko save realizavusiais, stengiasi mokyti kitus, manydami, kad būtent anie turi pasikeisti. Dėl šios priežasties jie stengiasi savo žinias sumaišius su informacija iš Doktrinos ir Sistemos, diegti žmonėms, turėdami omenyje, kad „įsiūlyta" tokiu būdu informacija padės jiems pasitaisyti. Šiuo atveju jie, kaip „teisėjai", sprendžia už kitą – ką ir kaip jam reik ištaisyti, o tai yra proto absorbavimas, kas niekaip nesusiderina su Pasaulio Dėsniais. Mokslininkai nustatė, kad ne tik žmogus, bet ir visa Esamybė pasaulyje, Visatoje, yra valdoma Universalaus Lauko.

Žmogui kaip ir Dievui, yra suteiktas sugebėjimas savo psichinės energijos pagalba valdyti ne tik savo organizmo procesus, bet ir visos Visatos. Štai kodėl nesuharmonizuotas žmogus yra Pasauliui didžiulis pavojus ir nebus išleistas už Žemės (Saulės sistemos) ribų nei „išėjimo į astralą" formoje, nei kosminiuose laivuose, kaip labai jam to norėtųsi!

Anksčiau buvo jau pažymėta, kad „prieš kiekvieną reiškinį pirma būna informacija apie jį". Informacijos nešiotojas yra Laukas. Jį pavadino Morfogeniniu, bet jis ir yra Visatos Energoinformacinis Laukas. Jo šaltinis yra Aukščiausiasis Protas – Dievas. Gyvenimo pasireiškimas, Jo egzistavimas gali būti tik esant pastoviai ir nenutrūkstamai visos Esamybės su Lauku sąveikai. Šiame Lauke randasi visa informacija apie Visatą. 

Morfogeninio Lauko teorijos kūrėjas yra biologas Rupertas Šeldreikas. Jis pavadino Lauką Morfogeniniu, kadangi jis betarpiškai paveikia daiktų struktūrą bei formą. Tai Įvaizdžių Laukas, ko pagrindinė savybė – materializuoti mintį. Yra tam tikras Įvaizdžių laukas, bendras visiems žmonėms. Panašus laukai yra pas gyvūnus, paukščius, vabzdžius, augalus ir net pas metalus bei kristalus. 

Vieno ar kito kristalo sugebėjimas priimti savo, tam tikrą formą (o ne bet kokią!), persiduoda būtent per Morfogeninį Lauką.      

Tai ir yra visuotinis Informacinis Laukas. Visa Esamybė randasi betarpiškame sąryšyje su Juo. Kiekvieną įvaizdį (vienarūšių minčių visumą) atitinka savo Informacinio Lauko ruožas  – egregoras.

Laukas pagal savo struktūra yra nevienarūšis. Jo sluoksniai, atitinkantys subtilius dažnumus, sąveikauja su žmogaus galvos smegenų sluoksniu ir paskatina jį lavinti šeštąjį (psichinį) jausmą. Šiuo atveju Sąmonė suvokia aukščiausių, subtilių Informacinio Lauko sluoksnių informaciją.

Lauko sluoksniai, atitinkantys rupius dažnumus, sąveikauja su žemiausiomis galvos smegenų dalimis ir su įprastais penkiais jutimo organais. Sąmonė nuskaito informaciją nuo šių Informacinio Lauko sluoksnių. Šiuo atveju aukščiausi Lauko sluoksniai jam yra neprieinami.

Kad žmoguje realizuotųsi Dievo duoti įgymiai, jis turi lavinti savo Sąmonę. Tik šiuo atveju jo energetinė Matrica pildosi turinio bei prasmės (Sąmonės), ir jis pradeda sąmoningai valdyti savo vystymosi programas – Evoliuciją. Būtent mokyme ir sugebėjime valdyti save randasi Žmogaus evoliucinio vystymosi užduotis! „Liūtas yra pats stipriausias grobuonis, dramblys gali suvalgyti daugiau už visus kitus, o žmogus atėjo mokytis" (sufizmo posakis).   

Pirmapradžiai žmogus yra pajungtas prie kūrybinių procesų, tačiau savo vystymosi eigoje, orientuojant Sąmonę į griaunamuosius procesus, jis pasijungė prie jų, priklauso nuo jų ir jų valdomas.

Žmogus vėl gali pasijungti prie kūrybinių Gyvenimo procesų. Kad išsilaikytume šioje būklėje, mes turime išdirbti savo tolimesnio Gyvenimo kūrybines programas. Kadangi šis procesas palaikomas tik Sąmone (mąstymo procesais), reiškia, ji turi apimti šį procesą, o mintis – pastoviai palaikyti kūrybinių programų išsivystymo potencialą.

Šias programas Sistemoje pats žmogus užduoda – kaip visam organizmui, visiems jo organams, audiniams, sistemoms, taip ir kiekvienai ląstelei.

Šių dėsnių suvokimas leidžia išspręsti ne tik painius asmeninius klausimus ir suteikti savo gyvenimui prasmę, bet ir užimti aktyvią, konstruktyvią poziciją savo ir visuomenės atgimime bei evoliucijos procesuose.

Todėl, padėk pats sau, nes sunkią akimirką nėra geresnio draugo kaip drąsi širdis. O kai ji pailsta, lai padeda jai išmintis: kas save pažįsta, tas padeda sau apmąstymais tuomet, kai jėgų neužtenka. Išmintingas viską įveikia. Jei nemoki pakelti gyvenimo sunkumų, tai dar labiau sunkini savo naštą.

Laimė, žmonės tai suprato ir didėjantis sąmoningumas, atsakomybė už mūsų ateitį neišvengiamai atves mus į harmoningą sistemą, paremtą humanizmu ir bendruomeniškumu. Tam nereikia nieko griauti ir kariauti, o tiesiog išsivalyti nuo netikrų vertybių, stereotipų, skiepyti naują mąstymą, pajungiant dešinį smegenų pusrutulį, vadovautis senomis kaip Žeme vertybėmis – Tiesa ir Sąžiningumu.