Nuo to laiko, kai mokslininkai pripažino, kad smegenys – pagrindinis žmogaus organas, valdantis visus procesus organizme, ir sugebantis priimti ir apdoroti visą iš išorės ateinančią informaciją, jos įgavo sielos saugyklos reputaciją. Iš tiesų, kur dar galėtų būti siela, jei ne organe, kuris generuoja mūsų mintis? Tačiau keletas atsitikimų objektyviai įrodo, kad smegenys ir sąmonė, t.y. siela, tarpusavyje nėra taip tampriai susieti, kaip įprasta galvoti.

1935-ais metais Šv.Vlncento ligoninėje Niujorke gimė nepaprastas kūdikis, kuris visiškai neturėjo smegenų galvoje. Tiesa, ši aplinkybė paaiškėjo tik po to, kaip po vaiko mirties buvo atliktas skrodimas. Visas 27 savo trumpo gyvenimo dienas jis elgėsi lygiai taip pat, kaip ir visi kiti naujagimiai: verkė, valgė, miegojo, ir visa tai darė priešingai medicinos sampratai apie tai, kad gyventi su tokiu rimtu defektu, kaip smegenų nebuvimas, paprasčiausiai neįmanoma.

Kitą įdomų atvejį aprašė vokiečių tyrinėtojas Huflandas. Kurį laiką jis stebėjo ligonį, surakintą paralyžiaus. Po paciento mirties Huflandas atliko skrodimą ir aptiko, kad vietoje galvos smegenų kaukolėje buvo apie 300 ml į vandenį panašaus skysčio. Kad ir kaip greitai vyktų irimo procesas, tačiau tokia metamorfozė negalėjo būti pomirtinių pakitimų rezultatas. Tai reiškia, kad ligonio organizmas kažkaip apsiėjo be vadovaujančio galvos smegenų vaidmens. Pagal giminaičių ir paties gydytojo liudijimus, paralyžuotasis žmogus iki pačios mirties buvo aiškios sąmonės.

Pagal senovės egiptiečių supratimą, jausmų buveinė yra ne smegenys, o būtent širdis. Senovėje įvairiose tautose buvo skirtingai galvojama, kur žmogaus kūne gali gyventi siela – vieni galvojo, kad siela randasi diafragmoje, kiti – pilve, kepenyse ar net ausyse (taip galvojo senovės babiloniečiai). Žydai galvojo, kad žmogaus siela tolygiai pasiskirsčiusi visame kūne – ją išnešioja kraujas, o eskimai sielos buveine laikė pirmąjį kaklo slankstelį.

Šiuo klausimu susidomėjo vokiečių psichologai iš Liubeko. Jie atliko savo pačių sugalvotą eksperimentą. Medikai laisva forma kalbėjo su 7-17 m. amžiaus vaikais ir klausė, kur, jų nuomone, randasi siela. Respondentų nuomonės išsiskyrė: vyresnieji paaugliai rodė į sritis nuo kaktos iki kelių, vidurinio amžiaus grupė – galvą, o štai patys jauniausieji ranką priglausdavo prie vietos, esančios truputį kairiau širdies. Beje, ši versija pasirodė labiausiai paplitusia.

Yra ir kitokio pagrindo manyti, kad būtent širdyje yra ta paslaptingoji substancija, vadinama siela. Gydytojas psichologas Polas Pirselas iš Detroito apklausė 140 pacientų, kuriems buvo persodinta širdis, ir savo sensacingas išvadas paskelbė knygoje "Širdies kodas”. Pagal šiuos tyrimus, informacija apie asmenybę, žmogaus charakterį ir temperamentą yra kažkokiu būdu užkoduojama širdies ląstelėse, ir širdies persodinimo metu pacientas gauna ne tik naują gyvenimą, bet ir naują sielą.

Pvz., 41 metų amžiaus vyrui buvo persodinta 19-metės merginos, žuvusios geležinkelio katastrofoje, širdis. Po šios operacijos vyriškis iš apmąstančio kiekvieną žingsnį, lėtapėdžio žmogaus tapo asmenybe, tiesiog trykštančia energija. Žinoma, tai galima paaiškinti noru visiškai išnaudoti antrąjį šansą gyvenime, tačiau ši versija negali būti taikoma kitam atvejui iš transplantologijos srities. Šokių mokytojai iš Niujorko Silvijai Kleir širdis buvo persodinta, kai ji buvo 50-ies metų amžiaus. Pirmasis jos noras po to, kai atsigavo po operacijos, buvo šaltas alus ir kepti vištų sparneliai. Naktimis jai ėmė sapnuotis nežinomas vyriškis su inicialais T. L. Silviją visa tai labai suintrigavo, ji atliko savarankišką tyrimą ir gavo detalią informaciją apie savo donorą. Pasirodo, tai buvo 18-metis jaunuolis su inicialais T. L., kuris labai mėgo šaltą alų ir keptus vištų sparnelius.

Tačiau visi šie faktai nepadeda išsiaiškinti to, kas vyksta su siela, kai ji atsiskiria nuo kūno, ir neatsako į klausimą, kada tai įvyksta. Mokslininkai į šia problemą bando pažiūrėti, pasinaudojant sutuoktinių Kirlianų atrastu metodu: praėjusio amžiaus viduryje jie nustatė, kad elektromagnetiniame lauke biologiniai objektai švyti. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad toks švytėjimas sklinda ne tik nuo gyvų ar mirusių organizmų, bet ir nuo bet kokio materialaus objekto – tik labai skiriasi švytėjimo charakteris, t.y. aura. Būtent šia aplinkybe pasinaudojo Kirlianų pasekėjas Konstantinas Korotkovas, vystydamas savo teoriją. Jis sukūrė prietaisą, leidžiantį ne tik stebėti švytėjimą, tačiau matyti jo dinamiką laike, o gautus duomenis apdoroti ir saugoti kompiuteryje.

Korotkovas atliko seriją bandymų, kurių metu "nufotografavo” mirusių vyrų ir moterų, kurių amžius buvo nuo 19 iki 70 metų, kūnus. Pagal tyrimo rezultatus švytėjimo pobūdį galima suskirstyti į tris grupes, kurių kiekviena atitinka tam tikrą mirties pobūdį. Pirmajai grupei priklausė natūraliai, t.y. nuo senatvės mirę žmonės – jų kūnų švytėjimas palaipsniui vis silpnėjo. Antroje grupėje buvo autoavarijose žuvę žmonės, t.y. tie, kurių gyvenimo kelias nutrūko staiga. Šioje grupėje buvo pastebimas 2 kartus švytėjimo pikas – pirmąsias 8 valandas po mirties ir pirmosios paros pabaigoje. Po to švytėjimo intensyvumas taip pat palaipsniui silpnėjo. Trečioje grupėje buvo savižudžiai ir tie žmonės, kurių mirtis buvo atsitiktinė, t.y. jos buvo galima išvengti (pooperacinė plaučių trombozė, neteisingai suteikta pirmoji pagalba). Siai grupei priklausė tie žmonės, kuriems mirti dar nebuvo laikas. Tikriausiai tuo ir galima paaiškinti, kad šios numirėlių grupės kūnų švytėjimas truko ilgiausiai ir jis buvo pats stipriausias – siela dar nepasiruošusi atsiskirti nuo savo žemiškojo apvalkalo.

Apie šių rezultatų patikimumą galite spręsti patys: jei ekspertizė buvo atlikta teisingai, tai išvadų apie mirties priežastis, atliktas Korotkovo metodu, sutapimas su realiais faktais siekia 70-80%!

Kitas svarbus informacijos šaltinis apie sielos atsiskyrimo nuo kūno momentą ir po to sekančius įvykius yra pasakojimai žmonių, išgyvenusių klinikinę mirtį. Vienas iš pirmųjų atspausdintų darbų šia tema buvo mirštančiųjų matymų aprašymai, kuriuos 1926-ais metais išspausdino Karališkosios geografų draugijos narys seras Viljamas Baretas. Praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžioje šį klausimą ėmėsi spręsti filosofijos ir psichologijos profesorius, medicinos mokslų daktaras Raimondas Moudis, kurio knyga "Gyvenimas po mirties” tapo tikru bestseleriu.

Dauguma žmonių, grįžusių iš ano pasaulio, pasakoja, kad jie matė ilgą tunelį, kurio gale švietė ryški šviesa. Kitas neretai pasitaikantis pasakojimas – tai gydytojų brigados darbo stebėjimas kažkur iš palubės ir suvokimas to, kad gyvenimas jau baigėsi. Kai kurie pasakojimai tokie ryškūs, kad net nekyla mintis apie falsifikaciją ar melą.

Olandų gydytojas Van Lomelis aprašo atvejį, kai vienam pacientui teko išimti dantų protezą, nes jis trukdė atlikti reanimaciją. Vyrui pavyko sugrįžti į gyvenimą, nors jo širdis buvo sustojusi 1,5 valandos. Po savaitės pacientas pareikalavo, kad jam grąžintų dantų protezą, tačiau personalas niekur negalėjo jo rasti. Tada vyras liepė patikrinti staliuką ant ratų, kuris stovėjo operacinėje. Kai med.sesuo šio staliuko stalčiuje iš tiesų rado dantų protezą, ją apėmė savotiškas siaubas.
Tad kas ten, už paskutinės ribos? Kiekvienas iš mūsų turi mažiausiai po vieną galimybę apie tai sužinoti…

Skeptikai neigia tokį potyrį, priskirdami jį smegenų kūrybai. Jų teigimu, yra įmanoma sukurti vietos vaizdo planą, kaip tai atliekama kompiuteriais sukant vaizdus ir sukuriant trimatės erdvės vaizdą iš užprogramuotų pradinių duomenų, įvestų į kompiuterį. Bet tai nepaaiškina, kaip išgyvenusieji tą potyrį vėliau gali apibūdinti pokalbį, vykusį tuo metu greta jų kūno, ir matyti veiksmus, atliekamus tuo momentu, jei patys normaliu būdu negalėjo jų matyti.

Dženė Rendls tyrė atvejį su penkerių metukų berniuku, kuriam Mersisaido ligoninėje buvo įstatytas dirbtinis plastmasinis širdies vožtuvas.
Atsigavęs jis nuoširdžiai paklausė mamos, kodėl daktarai operacijos metu nereagavę, nekalbėję su juo, kai jis juos kalbinęs. Jis primygtinai tikino, kad tuo metu sklandęs prie lubų ir stebėjęs, kas vyksta apačioje. Jis apibūdino vožtuvą, kuris buvo įstatytas į jo kūną, nors iš tikrųjų anksčiau niekada nebuvo jo matęs. Seselė, dalyvavusi operacijoje, patvirtino, kad berniuko nupasakotasis tiksliai sutampa su tikruoju vožtuvu.
Kai kurie žmonės tiki, kad atsiskyrimo nuo kūno metu jie aplanko kitą erdvę anapus šio pasaulio ir susitinka keistas būtybes.

Šis reiškinys nėra naujas. Istorijos apie tokius išgyvenimus pasiekia mus iš laikų prieš Kristaus gimimą. Apie tai kalbama „Bardo Thodel” ir „Tibeto mirusiųjų knygoje”, kuri parašyta aštuoni šimtmečiai PK. Dar iki 1975 m. jos buvo laikomos „mirties patalo vizijomis”, o tais metais Amerikoje medicinos daktaras Reimondas Mudis išleido knygą „Gyvenimas po mirties”, paneigiančią visas iki tol egzistavusias teorijas tuo klausimu.

Per pastaruosius dvidešimt metų atlikta daugybe medicininių tyrimų, mėginant nustatyti, ar tie išgyvenimai vyksta tikrai, ar tai tik mirštančių smegenų fantazijos vaisius. Skeptikai teigia, jog AMB pojūčiai ne KELIONĖS ARTIMOJE MIRČIAI BŪSENOJE gali būti moksliškai pakartoti, todėl tėra paistalai. Jie kalba apie psichozę ir smegenų sutrikimus, tokius kaip smilkinių smegenų skiltelių epilepsija, sukelianti haliucinacijas. Pagaliau, jie tvirtina, jog subjektai tėra tik arti mirties, taigi kažkokia menka sąmonės žiežirba vis dėlto rusenanti, nes priešingu atveju smegenų veikla nebeatsistatytų, ir jos liktų pažeistos visam laikui.

Patyrusieji tokius pojūčius pasakoja keliavę tamsiu tuneliu ar ilgu giliu slėniu. Pasak mokslininkų, pavyzdžiui, Karlo Sagano, tai esantis pasąmonėje likęs gimimo prisiminimas. Patyręs didelį stresą – mirštant – protas stumiamas atgal į rudimentinę atmintį,
kai buvo verčiamas sklisti per gimimo kanalą į šviesos ratą. Neseniai psichologė daktarė Zuzana Blekmor iškėlė teoriją, kad AMB būsenos pojūčius sukelia haliucinacijos dėl deguonies trūkumo ir vaistų, suleistų pacientui kritinėje būklėje. Iš tiesų, įprasta manyti, jog smegenų veikla sutrinka arba nutrūksta, jei jos neaprūpinamos deguonimi ilgiau nei tris minutes. Vis dėlto žinoma atvejų, kai pacientams buvo konstatuota smegenų mirtis, bet jie visiškai atgijo – kartais net po pusvalandžio. Daktaras Melvinas Morse pateikia pavyzdį, kai mažas berniukas automobilyje buvo paniręs į vandenį ilgiau nei penkiolika minučių, o pasveikęs pasakojo apie savo kelionę į „dangų”.
Pritariantieji priešmirtinės būsenos pojūčiams nurodo nesusijusių kai kurių išgyvenimo aspektų pasitvirtinimą. Pavyzdžiui (aprašyta 3 skyriuje), subjektai atsiskyrimo nuo kūno būsenoje tiksliai apibūdina medicininę veiklą ir pakartoja pokalbio žodžius, kuriuos jie girdėjo, „mirę” gulėdami ant operacinio stalo. Šioje būklėje jie keliauja kiaurai per sienas ir nupasakoja įvykius, vykstančius kituose kambariuose, apie kuriuos tikrai nieko nežinojo. Tyrinėtojai daktaras Reimondas Mudis ir britų psichologė Margot Grei turi surinkę nemažą tokių nutikimų kartoteką.
Be to, šalininkai teigia, jog priešmirtinės būsenos pojūčius sukelia vaistai, ir remiasi Ronaldo K. Siegelio studijomis. 1970 m. jis atliko testus su savanoriais ir nesugebėjo pakartoti įvairių AMB pojūčių etapų. Galiausiai jis atsisakė teiginio, jog reiškinys vyksta haliucinacijų pagrindu, atliko cheminius ir elektrinius pakitimus smegenyse ir iškėlė kitų „racionalių” teorijų.

Trečiame dešimtmetyje atlikti bandymai su savanoriais, kuriems buvo iš lėto mažinamas aprūpinimas deguonimi. Tai sukėlė protinės ir fizinės veiklos sutrikimus ir konvulsijas. Priešmirtinės būsenos išgyvenimai yra tvarkingi, nuoseklūs ir ramūs, o šito negalima atkurti smegenų chaotiška veikla ir būsenoje ant išnykimo slenksčio. Daktarai ligi šiol nežino, kas atsitinka ilgų komos būsenų metu, bet jie spėja, jog smegenų veikla, nors ir menka, vis dėlto lieka, nes pacientai suvokia esant draugus ir giminaičius šalia jų lovų. Todėl lankytojai yra skatinami kalbėti su komos būsenoje esančiu ligoniu, lyg jis sugebėtų girdėti.

1996 m. sausį Britanijoje vienas pacientas, gulėdamas su gyvybę palaikančiu aparatu, netikėtai atsigavo iš „nuolatinės vegetuojančios būsenos, trukusios keletą mėnesių. Nė vienas gydytojas nepranašavo pasveikimo. Jis teigė, jog viską suvokęs, kas dėjosi aplink, ir stengėsi bendrauti, bet jo kūnas nepaklusęs. Dauguma žmonių, atsigavusių po komos, nėneprisimena, kas vyko tuo laikotarpiu po įvykio, atvedusio juos į komos
būseną. Vis dėlto pasitaiko išimčių

Pats žaviausias žmogaus psichikos sugebėjimas vadinamas levitacija. Tai daiktų ir, svarbiausia, kūno sklandymas. Levitaciją
sukelia psichokinetinės galios. Kartais šis fenomenas pasireiškia ir pas mus, tačiau dažniausiai jį naudoja Tibeto ir Mongolijos lamos. Budistų piligrimai iki XIV a. galėjo Tibeto vienuolyne Chaldan išvysti savo reformatoriaus Tsong Kaba kūną, sklendžiantį 20 cm nuo žemės.

1998 m. pavasarį į  Tailandą per dienų dienas traukė minios žmonių iš visos šalies. Jie keliavo į Vat Tham Mongkon Thong šventyklą, esančią Kanchanburi provincijos vakaruose. Žmonės norėjo pamatyti tą fenomeną, maldauti išgydymo. Budistų vienuolė Anong Lanong kelis kartus per dieną nusileidžia į uoloje iškaltą baseiną, esantį šventyklos viduje, ir medituoja.

Keisčiausia, kad per meditacijas ji nejudėdama plūduriuoja lediniame vandenyje. Rankos sukryžiuotos ant krūtinės, veidas pakeltas į dangų. Kiti bendruomenės nariai taip pat bandė plūduriuoti vandenyje, tačiau jiems pavyko tik kelias sekundes. „Sklendžianti vienuolė” Anong Lanong kaskart baseine plūduriuoja 45 min. Jos kūnas laikosi vandenyje be jokių pastangų. Ji būna transe ir nieko neprisimena.

Išlipusi iš šalto vandens atsigręžia į įveikusius tolimą kelią lankytojus, kad šie būtų išgydyti nuo kūno ir dvasios negalių. Anong Lanong kam kojas paliečia, kam rankas ar nugarą, daugelis piligrimų pasakoja apie stebuklingus  išgijimus. Garsas apie vienuolę pasklido po visą Tailandą. Vat Tham
Mongkon Thong šventykla garsėja stebuklais jau tūkstantį metų.