Jeigu mes jo reiškinius bandome vertinti klasikinių dėsnių ir dogmų požiūriu, suvokiame, jog tai paradoksai. Jei ir toliau manysime, jog gyvenimas yra pilnas paradoksų ir atsitiktinumų būsime pasmerkti amžinoms diskusijoms, kas tikra, o kas ne.
Todėl sakyti, kad visa tai mūsų neliečia, būtų klaida.
DNR molėkulė, kurioje amino rūgščių grandinėje yra visa informacija apie žmogų, elgiasi dvejopai, kap subatominė dalelė. Vienais atvejais ji banga, kitais - kaip daiktas, o gali būti dviejose būsenose tuo pat metu.
Kalbėdami apie tikrovės reiškinius kvantiniame lygmenyje mes susiduriame su magijos ir parapsichologijos esme, kurią aprašo beveik visos religinės ar mistinės tradicijos, kurios sako, kad turint žmogaus plauką, galima sužinoti beveik viską apie tą žmogų ir netgi jam daryti poveikį. Kvantinė mechanika padeda atskleisti ezoterinių procesų mechanizmą ir atima iš skeptikų argumentus, jog tai yra paradoksai, atsitiktinumai, todėl logiškai jų pagrįsti neįmanoma.
Vaizdiniai, kuriuos regime užsimerkę - garsinės, vaizdinės bei kinetinės hologramos (kartais haliucinacijos) - pagrindinis žmogaus mąstymo ir netgi - komunikavimo su Visata-Kūrinija, o tuo pačiu ir Dievu, instrumentas. Be vaizdinių, be to nenutrūkstamo filmo, kurį mąstymo proceso eigoje sukuria žmogaus centrinė nervų sistema (jo AŠ), neįmanoma jokia normali individo psichinė veikla. Žmogaus galvoje dieną ir naktį vieni kitus keičia milijonai vaizdinių. Ir visi šie vaizdiniai, sapnai, mintys-formos, veikia energijų (anapusinių pasaulių) lygmenyje, jie nuolat koreliuoja su "originaliais” objektais, esančiais trimatėje matomoje bei apčiuopiamoje (holografinėje) tikrovėje, tiek ir su pačiomis įvairiausiomis informacinėmis jų kopijomis, esančiomis Visatos platybėse. Carloso Castanedos aprašytame Dono Chuano mokyme tai pavadinta nagvaliu. Kvantinė mechanika mums suponuoja mintį, kad tam tikrame tikrovės lygyje fizinis objektas, jo mintis-kopija ir visos įmanomos jų ”informacinės” kopijos, nepriklausomai nuo to kur jos bebūtų, yra Vienas nuolat besikeičiantis daugiaplanis, nelokalus kūnas, turintis begales fraktalinių raiškos galimybių. Tokie daugiaplaniai, nelokalūs objektai Visatoje veikia supainiotų būsenų principu ir gali sudaryti kitus bendrinius "virtualius” kūnus, apsijungusius pačiais įvairiausiais rakursais ir pačiais įvairiausiais pjūviais pagal panašumo principą.
Fizinėje tikrovėje yra kitaip - vienas kitą traukia priešingi poliai, o kvantinėje - panašūs. Čia yra vienas iš esminių fundamentaliosios ir kvantinės realibės skirtumų.
Bet koks fizinis materialus kūnas yra vadinamoji mišri kvantinė sistema, kur pagal vienus parametrus yra išskaidyta į mūsų realybės objektus ir yra lokali, o pagal kitus – superpozicinė, t.y. esanti niekus ir visur tuo pat metu. Kitaip tariant veikianti už protu suvokiamo laiko ir erdvės kontinuumo.
Bet koks panašumas jau automatiškai suformuoja naujas informacines koreliacijas, t.y. sukuria naują energetinį objektą ar „lauką”, kuriame gali būti persipynę daugelis kitų informacinių-energetinių "kūnų-laukų”. Fraktalinės jų formos trimačiame, klasikiniame formų pasaulyje atsiranda sąveikoje su stebėtojo mintimi arba kontakte su kitais išorės objektais.
Ir jeigu mes mąstome apie kitą žmogų, sukurdami ar atkurdami jo kopiją vaizduotėje, mes vienaip ar kitaip su tuo žmogumi agreguojamės, t.y. sudarome vieną organizmą ir tokiu būdu veikiame vienas kitą. Kitaip sakant, pagamindami mintyse (t.y fantazuodami) objekto kopiją ar vaizdinį, mes automatiškai su juo susijungiame. Dauguma roko žvagždių perima savo gerbėjų nuotaikas, o gebėjai supanašėja į savo dievaitį. Kaimo žmonės tampa panašūs į savo augintinius ir charakteriais, ir išvaizda (čia kaip komplimentas), o augintiniai puikiai nuskaito šeimininkų mintis. Jei vienoje saloje primatai išmoksta su lazda nusiskinti bananą, to paties išmoksta ir jų gentainiai kitoje, už kelių šimtų mylių esančioje saloje.
Vaizdžiai kalbant, mes pakeliame bevielio kvantinio telefono ragelį ir esame "online” režime per Visatos ryšio tinklą. Norim to ar nenorim bet visa tai vyksta kiekvieną sekundę. Kartais būna taip, kad staiga be aiškesnės priežasties užvaldo mus kokia nors mintis ar idėja. Taip atsitinka todėl, kad kas nors apie mus galvoja arba mes pasijungiame į kokį nors idėjų lauką patys to nežinodami arba neįsisąmonindami leidžiamės valdomi. Kartais stebimės, kodėl padorūs žmonės, patekę į Seimą ar kokią nors kitą valdišką tarnybą, neatpažįstamai pasikeičia. Bet kai suvoki, kokie ten tvyro energetiniai laukai, bet kokie tokie nusistebėjimai išgaruoja. Mūsų Seimo rūmus ekstraseansai, kunigai ir šamanai "valė" ne vieną kartą, tačiau rezultatas visiškai nulinis. Todėl man nekyla liežuvis kaltinti tų žmonių, kurie priima blogus sprendimus. Bioenergetikai neleis sumeluot, dabar mūsų Seimo rūmai yra milžiniška energetinė bėda. Maža to, kad stovi beveik senųjų totorių kapinių ir kalėjimo kaiminystėje, šiandien tiek viskas ten "įsigėrę", kad žmogus neatlaiko spaudimo. Ir vienintelis protingas sprendimas išgelbėti Lietuvą - nugriauti esamus rūmus ir pastatyti naujus ant kokios nors "jėgos vietos", kad apsivalymas vyktų nuolat ir savaime.
Būkime budrūs ir stebėkime save 24 val. per parą.
Žinant šiuos dėsnius, reiktų labai atidžiai save stebėti ir sekti, kokia informacija ateina į mūsų galvą, o kokia išeina. Ir jeigu staiga užvaldo keista, tau nebūdinga mintis, tai nebūtinai ji yra tavo paties fantazijos ar loginio mąstymo vaisius. Greičiausiai pasigavai svetimą agregorą arba patekai į stipresnį minčių lauką. Patekus į ligoninę greičiau galima susirgti ne dėl to, kad kažkas skauda, bet vien dėl aplinkos. Pamenu istoriją, kai visiškai sveika moteris pusę metų lankė sunkiai susirgusį vyrą, o kai jis pasveiko, ji pati susirgo tą pačia liga ir atsigulė į tą pačią ligoninę, kurioje praleido ne vieną bemiegę naktį.
Iš tiesų, įvairias kvantines-informacines koreliacijas mes kiekvieną dieną tūkstančius kartų sukuriame ir tokiu būdų, be žodžių, be verbalinio-fizinio kontakto veikiame vieni kitus, netgi nebūdami šalia. Materialios fraktalinės pasekmės ateina po to, kaip kvantinių reiškinių manifestacija, atsirandanti sąveikos su aplinkos objektais kontekste. Tiesioginis fizinis kontaktas, galima sakyti, tik dar labiau užtvirtina, sustiprina šias koreliacijas. Bet vadinamajame, mentaliniame-astraliniame, pasąmoniniame, nagvalyje arba kvantiniame lygmenyje ryšys užsimezga žymiai anksčiau, ir netgi neužsimezga, jis ten jau yra, tik mes savaime, būdami panašūs į Dievą, būdami kūrėjai, savarankiškai pasirinkę protinės veiklos kryptį, kas dieną, kas minutę, kas sekundę koreguojame tiek savo pačių, tiek artimųjų, tiek viso aplinkinio pasaulio evoliucijos kryptį. Ar tai nėra įdomu ir žavu? Ar tai nereiškia, kad galutinė atsakomybė, dėl viso to, kas vyksta aplinkui, tenka mums patiems, mūsų pasirinkimui. Tad sustokime ir pagalvokime, ar, veikdami asmeninės ar socialinės inercijos, gyvendami automatiškai, kaip biologiniai robotai, nepadarome sau ar kitiems žalos? Ar mechaniškai veikdami netampame aklu instrumentu tų, kurie planuoja mūsų likimus?
Tokiu būdu mes galime suprasi, kaip veikia nuojauta, intuicija, Karlo Gustavo Jungo sinchroniškumo efektas, "nužiūrėjimai”, "prakeikimai”, "bloga akis”, kodėl kai kurios idėjos arba virusai paplinta žaibišku greičiu ir t.t. Jautresniems žmonėms net nereikia gilesnių įrodymų, "kvantinis telefonas” yra jų gyvenimo kasdienybė. Tas ryšys veikia visada nepriekaištingai ir būna kartais žiaurus tiems, kurie nemoka juo tinkamai naudotis arba piktnaudžiauja siekdami asmeninės gerovės kitų sąskaita.
Mistikai ir psichologai perspėja, kad būtent negatyvi informacija, negatyvių vaizdinių kūrinas yra pavojingiausias žmogui ir jo aplinkai. Ne veltui yra kalbama apie minčių ekologiją, pozityvios mąstysenos ugdymą.
Jei minčių-vaizdinių lygyje į vieną informacinį-energetinį kūną susikoreliavusius kvantinius informacinius ryšius sustiprina emocija, nuolatinis galvojimas, o po to pasakoma ir žodžiais, aukščiau paminėti efektai atsiranda žaibiškai. Žodis, sakoma, yra gyvas daiktas, jis yra simbolis, sustiprinantis emocinį kuriamų vaizdinių krūvį. Emocija, nuotaika, taip pat yra nuspalvintas kvantas kuris susikoreliuoja su kitais panašiais "kolegomis” ir tiesiog aplenkdamas bet kokią klasikinę energetiką, paskleidžia gerą arba blogą nuotaiką po visą Visatą. Visata yra žiauri, ji atsako tuo pačiu, nes kvantinis pasaulis leidžia objektams jungtis ir daugintis pagal panašumo principą. Panašumo principas yra ta pati kvantinė supainiota švari būsena, vienas energetinis kūnas, gyvenantis už laiko ir erdvės ribų.
Banali ir nuvalkiota frazė yra teisinga: kaip mes galvojame apie save, tokie ir esame. Kaip šauksime, taip ir atsilieps. Jei mums kas nors pasako, kad mes tokie ir anokie, toks pasakymas jau veikia dviguba jėga, nes tuo pat metu reiškiasi informacinės koreliacijos ir kvantiniame, ir medžiaginiame lygyje vienu metu. Taip gimsta ligos ir prakeiksmai. Prakeikiame dažniausiai patys save, į visuotinį eterį skleisdami negatyvias mintis ir maitindami tamsiuosius agregorus savo gyvybine energija. Bet žmogus gali viską pakeisti, jei išmoks valdyti savo minčių srautą.
Štai kodėl svarbu mąstyti pozityviai. Ir šis šūkis nėra iš piršto laužta banali frazė. Jei mes ką nors keikiame, blogai galvojame apie kaimynus, valdžią, viršininkus, tėvus, vaikus, bet kokius gyvus ir negyvus tikrovės objektus, mes juos iš dalies kuriame ir formuojame atitinkamai pagal mūsų supratimą ir mintis. Kvantiniu požiūriu mes griausime jų pirminę būseną, o tuo pačiu griausime ir savo. Juk pasakyta teisingai - kiekvienam duodama pagal jo tikėjimą. Žinant šį unikalų principą, tampa aiškesnė ir religinių beveik visų kanoninių raštų išmintis. Kartą populiarioje TV laidoje „Znataki" žiūrovas uždavė studijoje sėdėjusiems žinovams klausimą: "Egipto faraonas paklausė žynio, kokiu žodžiu galima būtų aprašyti Pasaulį, koks tas žodis? Znataki niekaip nesugebėjo atsakyti į šį klausimą, o atsakymas buvo paprastas – saikas. Tai yra vidinis indas, asmeninių įsitikinimų tikėjimų visuma. Gralio taurė iš tikrųjų ne moteris (kaip kad sakoma D.Brown'o romanuose), bet individualus žmogaus saikas, pagal kurį seikėjamas apčiuopiamas, išreikštas Pasaulis iš neišreikštos energijų jūros. Žynys faraonui dar pridūrė: jog Pasaulis persitvarko kas sekundę, pagal kiekvieno asmeninį saiką. Mes galime pridurti: koks žmogaus asmeninis saikas, taip jam bus ir atseikėta.
Šriodingerio lygties, Einšteino Podolsko Rozeno (EPR) ir Bello nelygybės ne tik filosofinė bet ir praktinė prasmė unikali ir universali.
EPR ir S.Bello nelygybės filosofinė prasmė yra ta, kad bet kokie objektai, nors kartą turėję kontaktą, nepriklausomai nuo to, kokiu atstumu jie nutolo vienas nuo kito tiek laike, tiek erdvėje, jie sudaro supainiotas sistemas ir tampa vieningu energetiniu kūnu. Kita šios teoremos išvestinė (pagal R. A. Wilsoną) skamba maždaug taip: jei laike ir erdvėje egzistuoja panašių savybių turintys objektai, tai galima manyti, kad jie jau turėjo kontaktą, arba kad juos sieja bendras energetinis-informacinis laukas. Jei taip, tai jie jau yra nuolatinėje kvantinėje koreliacijoje tarpusavyje, t. y. jie jau pagal tam, tikras asmenines savybes sudaro vieną kūną. Nepriklausomai nuo atstumo ar laiko, jie jau yra apsijungę pagal tam tikrus panašius parametrus. Kitaip sakant, jei objektas su kitu objektu bent kažkuo panašūs, kvantiniame pasaulyje jie yra vienas kūnas.
Energetiniai kūnai susijungia informaciniu būdu. Susidaro tik iliuzija, kad teleportuojamas daiktas iš vienos vietos į kitą. Nuo elektrono į elektroną persiduoda savybė, kitaip sakant - mintis, informacija, žinia, emocija, nuotaika. Be to, kaip mes jau išsiaiškinome niekas nieko neperduoda, nes du fotonai tebėra VIENAS KŪNAS, nepripažįstantis nei laiko, nei erdvės. Laikas, erdvė, gravitacija yra tik sąmonės iliuzija, genetinė programa, pasireiškianti ir fraktaliniu pavidalu. Tokių virtualių kūnų yra begalės. Bet kokios mintys, idėjos, daiktai, kurie buvo yra ir bus egzistuoja neišreikštojoje tikimybinėje pasaulio pusėje. Jie yra ir nėra tuo pat metu. Žmogus taip pat gyvena dviejuose pasauliuose vienu metu - išreikštajame ir neišreikštajame. Kvantiniame lygyje mes gyvename neišreiktajame tikimybių pasaulyje, o kūno lygyje - formų pasaulyje. Mūsų sąmonė, siela gyvena ir ten ir ten vienu metu.
Tačiau bet kokiu atveju logiškai seka, kad kvantinių nelokalinių koreliacijų principas yra svarbus Visatos dėsnis, kuris nepasiduoda deterministinei logikai, tačiau be kurio neįmanomas joks lokalus ar globalus procesas. Be jo neįmanomas KOMPLEKSIŠKAS POŽIŪRIS Į ŽMOGŲ IR VISATĄ. Mūsų užduotis, maksimaliai sujungti du visatos aspektus ir mokėti tai panaudoti savęs pažinimui bei ugdymui.
Su meile, Gintaras M. |
