Sutiksit, kad visi šioje Žemėje, neskaitant žmogų,  atlieka jiems skirtą užduotį: žolė maitina triušį, triušis - vilką, medžiai duoda riešutus, kuriais maitinasi voverės ir pan. Viskas turi savo prasmę ir tikslą. O kokia mūsų gyvenimo prasmė? Atmeskim standartus, tokius kaip - gyvenau dorai, dirbau 35 metus, užauginau vaikus, pastačiau namą, pamačiau pasaulio, aš geras žmogus. Bet kažko trūksta, kažkokia tuštuma viduje. Mes visada trokštam kažką padaryti, kad tai įvertintų kiti - daugiau, stipriau, geriau. Bet ko mes iš tiesų norim patys giliai širdyje? Ar suprantam, ar žinom tai?

Kažkas iš mūsų bando ieškoti dvasinio mokytojo, gurų, kažkas bando atrasti save religijoje, kažkas skaito ir gyvena pagal šimtus tūkstančių parašytų knygų apie asmenybės ugdymą, dvasinį tobulėjimą, pasąmonės jėgą, sėkmės biblijas, norų išsipildimus ir t.t., ir t.t.

Bet  mes nebandom įsiklausyt į save, ir vėl paliekam viską spręsti kitiems. Nes taip lengviau, nes jei nepasiseks, bus galima sakyti, kad tai ne mūsų kaltė, juk darėm kaip visi. Ir paieškos prasideda iš naujo.

O gal  užtenka apgaudinėti save? Vergauti sistemai, tradicijoms, nuostatoms ir nusistatymams, rėmams, kuriuos mums pastatė, neklausdami ar norim mes jų? Vaikas į šį pasaulį ateina su švaria Siela ir protu, jis džiaugiasi viskuo ką mato aplink save.Viskas šiam pasaulyje jam atrodo  tobula ir nepakartojama, kol prasideda  visiškai ne tai, dėl ko jis atėjo į šį gyvenimą.

Tik jis spėja paaugti, o jam jau sako: "negalima to! negalima ano!”  Kodėl!? Todėl, kad taip turi būti! Bet kodėl? Nes taip priimta, taip buvo iki mūsų. Bet kodėl? Nežinodami atsakymo ir patys, mes sakom užaugsi, suprasi!

Kitą dieną jis pradeda vėl klausti to paties, jis juk jau viena diena vyresnis! Jam sako atstok, mes suaugę, neturim laiko tavo nesąmonėms, neturim laiko tau. Ir niekada neturės, patikės jo auklėjimą darželiui, mokyklai, universitetui, gatvei. O jai vaikas nepateisins jų lūkesčiu, kaltins visus, tik ne save.

Ar suprantam, kad mes esam vergai? Paklustam tėvų  norams, užgaidoms, bandom realizuoti savo tėvų neišsipildžiusių svajonių, o mūsų svajones realizuot bandysim per savo vaikus. Mokykloje mokomės net jei neįdomu, nes taip reikia, taip priimta. Už gerą pažymį gausi gal dviratį, už blogą panieką. Dar, nespėję suprasti savęs, savo kelio, pamatyti gyvenimo, mes turim apsispręsti kur stoti,  ką studijuoti, kuo būti. Keturi, septyni metai  mokslų dėl perspektyvaus ir pelningo, bet nemėgiamo darbo, po to karjera, paskola banke, 40-dešimčiai metų, gyvenimas nuo savaitgalio iki savaitgalio, laiko stoka sau pačiam, rutina, nuobodulys, apatija, depresija, kiekvienam žinomi žodžiai, ir mes laiminga visuomenė?

Kiek iš mūsų gali pasakyti, kad noriai eina į darbą ir taip pat noriai skuba po darbo į namus pas mylimą žmogų?  Apsidairykim aplink save, pažvelkim į savo draugus ir pažįstamus, kiek tokių laimingųjų tarp mūsų?

Mes be abejo mokame save apgaudinėti: gražiais rūbais, mašinomis, statusu visuomenėje ar kitokiomis ”gėrybėmis”. Bet ar mums viso to reikėtų, jai mes būtume vieni negyvenamoje saloje? Ar mes turėtume tiek psichinių ir psichologinių problemų, streso ir nerimo? Ne, tada vadinasi mūsų tikslai yra klaidingi ir mes gyvename iliuzijose.

Jei sutinkate su manimi, vadinasi atėjo metas atrasti tikrąjį savo Aš, pažinti save  iki galo. Ne su jogos ar meditacijų pagalba, ne sumokant kažkam kitam, kas pažadės sutvarkyti ir išspręsti visas jūsų bėdas.O dirbant pačiam ir pačiam siekiant būti laimingu, žinot savo kelią, savo prigimtį ir savo tikslą.

Ar Jūs nebijotumėte dirbti uoliai su savimi, ir tik su savimi, tam kad pakeist viską, kas yra aplink Jus?

 Karma (atlygis,pamoka.Visuma visų gerų ir blogų darbų, atliktų asmens ankstesniuose ir šiame gyvenime, kuri apsprendžia likimą šiame ir būsimuosiuose gyvenimuose.)

 Visi esame patyrę akimirkų, kai atrodo, kad čia jau buvai, šitą jau matei, girdėjai, išgyvenai. Daugumai iš mūsų yra buvę, kad susimąstęs pasukti ne tuo keliu, pyksti dėl to, bet po to sužinai, kad ten buvo kamštis ar net avarija. Kas tai? Angelas sargas? Likimas? Nuojauta ar intuicija? Visi žino posakį - ką padarysi, matyt ne likimas, bet ar mes suprantame kas yra likimas?

Jis yra, bet mes jį kuriam patys, ir jis permainingas, nes galime pasukti į dešinę arba į kairę. Dauguma iš mūsų norėtų žinoti, kur pasukti ir kas už to posūkio laukia. Todėl ir dygsta kaip grybai po lietaus būrimo salonai, daugėja ekstrasensų, astrologų kurie rodos geriau žino apie jus, negu jūs patys apie save.

Ar tai normalu?Kol nesuprasim kad mes patys esam kūrėjais ir viskas priklauso tik nuo mūsų, mūsų gyvenimas nebus mūsų.

 Citata:

Nėra nepagydomų ligų, nėra neišsprendžiamų problemų. Yra žmonės, kurie nori nekeisdami savo įpročių, nesikeisdami patys, kažkaip pasveikti, būti  laimingais, turtingais. Per daug nesistengia arba visiškai nieko nedaro, tik pergyvena,tik nori.

 Aš esu vienas iš Jūsų, kuris nusprendė pakeisti savo gyvenimą ir susigrąžinti jo kontrolę. Apie savo atradimus ir pasiekimus dalinsiuosi su Jumis ir pasakosiu Jums naujo savo gyvenimo istoriją. Ar jūs su manimi?

 Visus norinčiu užduoti klausimus, sužinoti tai,  į ką neradote atsakymo kol kas niekur kitur, prašome rašyti  el. adresu jcsiela@yahoo.com. Įdomiausius ir aktualiausius klausimus ir atsakymus spausdinsime žurnale.

JC