Senėjimas
Yra žinoma, jog organizmui senstant, įvairių organų ląstelėse kaupiasi baltymai, dėl įvairių struktūros pažeidimų praradę savo veiklos funkcijas.
O už tokių ląstelei nereikalingų medžiagų suardymą atsako specialios ląstelinės organelos – lizosomos.
Tačiau su amžiumi lizosomos nesusitvarko su išaugusia darbų apimtimi. Tokių pažeistų baltymų susikaupimo vaidmuo ląstelėse dar yra neaiški. Pagal vieną versiją tokios sankaupos yra susijusios su senėjimo procesais ląstelių lygyje, o pagal kitą – patys yra tokių pasikeitimų pagrindine priežastimi.
Tam, kad patikslinti nefunkcionuojančių baltymų vaidmenį, mokslininkai nusprendė dirbtinai stimuliuoti jų perdirbimus. Tam tikslui jie į pelių genomą pridėjo papildomą geno kopiją, kopijuojantį vieną iš receptorių, dalyvaujančių identifikacijoje ir baltyminių molekulių išardyme lizosomomis. Buvo žinoma iš prieš tai buvusių bandymų, kad su gyvūnų amžiumi tokių receptorių skaičius sumažėja.
Kaip buvo išsiaiškinta, tokia manipuliacija iš tikro sulėtino eksperimentinių graužikų kepenų senėjimo procesą. Taip pavyzdžiui, tokios genetiškai modifikuotos pagyvenusios pelės, susidorodavo su dideliais kiekiais tokių baltyminių dozių ne ką blogiau, nei jauni gyvūnai ir žymiai geriau, nei tokio pat amžiaus bet genetiškai nemodifikuotos pelės, su paprastu genetiniu junginiu. Tokie rezultatai įrodo, kad dėl amžiaus kepenų funkcijų pažeidimų, vienos iš esminių priežasčių yra būtent tokių pažeistų baltymų sankaupos, ką pažymi eksperimento autoriai.
Pagal Ana Maria Cuervo “taip kovoti su senėjimo procesais ir funkcijų pažeidimais žmogaus organizme labai problematiška, dėl etinių veiksnių visuomenėje”.
Tačiau išeitis iš tokios padėties egzistuoja. Juk žemos koncentracijos baltymų dieta iš vaisių ir daržovių padės žmogui susidoroti su deformuotų baltymų sankaupų utilizavimu, nesiimant įvairių genetinių manipuliacijų, arba farmakologinio įsikišimo į organizmo darbą.
Paimto DNR iš žmogaus žarnyno mikrobų tyrimas, padėjo JAV mokslininkams padaryti išvadą apie tai, jog žmogus, kartu su gyvenančiais jo žarnyne mikrobais, sudaro vieningą “super-organizmą”.
Medžiagų apykaita tokio supe-rorganizmo didžiąja dalimi yra apsprendžiama fermentų, kurių genai lokalizuoti būtent ne žmogaus chromosomose, o simbiotinių mikrobų genomuose.
Pagal šiandiena turimus mokslinius vertinimus, suaugusio žmogaus žarnyne yra apie 2 kilogramus mikroorganizmų, priskiriamų šimtams įvairių rūšių. Tiksli tų rūšių sudėtis kol kas nežinoma. Mikrobiologai, taip sakant “iš veido” pažįsta tik keletą dešimčių tipinių jų atstovų, kuriuos galima išauginti dirbtinose terpėse. Kaip išaiškėjo, palyginus visai neseniai (ir tas atradimas mikrobiologams tapo šoku), daugelis gamtoje egzistuojančių mikrobų dirbtinose terpėse neauga. Ir tokius mikrobus jie pavadino “nekultyvuojamais”. Žmogaus žarnyne greičiausiai tokie irgi sudaro daugumą. Ką nors sužinoti apie tokius mikrobus galima tik pagal DNR nuklidines pasekmes bandiniuose, paimtuose iš natūralių jų gyvenimo aplinkų.
Iš dviejų žmonių, ištisus metus nevartojusių jokių vaistų, tyrinėtojai išskyrė iš jų fekalijų DNR ir pravedė didelį sekventavimo darbą – DNR fragmentų nuklidinio nuoseklumo nustatymą. Sekventuoti gabaliukai vėliau buvo surenkami į žymiai ilgesnius fragmentus.
Žinoma, jog eksperimento autoriai ir neplanavo gauti visų žarnyno mikrobų pilnų genomų. Tam tektu pridėti žymiai daugiau pastangų ir kantrybės. Šiame etape jie norėjo tik gauti bendrą mikrobų įvairovės vaizdą, jų struktūrą, o svarbiausia, sužinoti apie vykstančią medžiagų apykaitą.
Toks unikalus būdas - tyrinėti mikrobų bendruomenes – suverčiant visus juos taip sakant į vieną krūvą ir sekventuojant, gavo net specialų savotišką pavadinimą – “mega-geninė analizė”.
Sekančiame etape sekventuotuose elementuose ieškojo genų su jau žinomomis funkcijomis ir bandė nustatyti, kokie fragmentai priklausė bakterijoms, o kokie ahėjoms. Tam reikalui tuos elementus sulygino su jau žinomais bakterijų genais, tai yra, su duomenų baze, o taip pat, su jų pilnais genomais.
Pasirodė, kad žarnyno mikrofloroje žymiai didesnė genų dalis, turinti santykį su augalinės kilmės polisacharidų, kai kurių amino rūgščių ir vitaminų metabolizmu, o taip pat metanogeneze. To pagrinde buvo išskirtos svarbiausios metabolinės funkcijos, kurias atlieka mikrobai žmogaus žarnyne. Pirmiausia tai augalinių polisacharidų virškinimas, kurie negali būti suvirškinami fermentais, užkoduotais žmogaus genome. Su tokiais tvirtais angliavandeniais, pagrinde susitvarko rūgimo bakterijos apykaitos procese ir kaip galutinį produktą išskiriančios žemo molekulinio lygio organines rūgštis (acetatą, propionatą, butiratą). Tačiau tai, kas bakterijoms yra ekskrementais, žmogui – netgi pilnai “valgoma” medžiaga, kuri aktyviai įsiurbiama žarnyno epiteliu į kraują. Pagal turimus duomenis, iš tokio neįprasto energijos šaltinio žmonės gauna apie 10% kalorijų (tai būdinga ir tipinei europietiškai mitybai).
Apart maistingų žmogui medžiagų rūgimo-bakterijos išskiria dar ir molekulinį vandenilį (H2), kuris kenksmingas joms pačios ir stabdo jų augimą. Kad augalinių polisacharidų virškinimo procesas vyktų sėkmingai, kažkas pastoviai turi utilizuoti susidarantį vandenilį. Būtent tuo ir užsiima metanogenas Methanobrevibacter smithii ir gal būt kai kurie kiti ahėjai-metanogenai, bakterijos sulfat-reduktoriai. Metanogenezės eigoje vandenilis ir angliavandenis virsta metanu.
Taip pat mikrobai stipriai palengvina žmogui gyvenimą sintezuojant nepakeičiamas amino rūgštis, bei vitaminus. Be to, žarnyno mikroflora turi didelį fermentų arsenalą, nukenksminančių toksines medžiagas, esančias kasdieniniame mūsų maiste, ypatingai augaliniame.
Tokiu būdu mikrobiniai genomai tarnauja kaip svarbus papildymas Homo sapiens genomui. Taigi autoriai padarė nebūdingas tam laikui išvadas, jog į žmogų verta žiūrėti kaip į vientisą “super-organizmą”, kurio medžiagų apykaita priklauso nuo tarpusavyje suderintų fermentų darbo, kurie kaip tik ir užkoduoti ne tik pačio Homo sapiens genome, o būtent šimtuose mikrobų genomų. Be kita ko, tokio “super-žmogaus” genome, pačio žmogaus genomas sudaro tik nedaugiau 1%.
Dar vienas klausimas apie kurį nekalbama plačiai. Tai fekalijos ir jų skleidžiamas kvapas. Fekalijos – tai netik virškinimo ir bakterinio poveikio veiklos atliekos, bet ir galingas esybės ženklas. Juose yra ypatingos kvepiančios medžiagos odorantai, kurios ir signalizuoja: “čia esu aš, vieta jau užimta”, taip pat, ten yra ir feromonai, kurie įtakoja į humoralinę nervinę reguliaciją, o taip pat ir į medžiagų apykaitą. Jų dėka ekskrementai tampa biologiškai aktyvia sudėtimi, veikianti organizmą įvairiuose lygiuose. Odorantai gali iššaukti nuotaikos prislėgtumą arba pakylėjimą, pyktį, pasibjaurėjimą ir tt.
Odorantų abuojumo signalai papuola į galvos smegenis per gerklės uoslės ertmes. Esant aukštoms koncentracijoms, cheminiai reguliatoriai gali prasiskverbti į organizmą, papuolant į kraują ir limfas per gleivinius apvalkalus, odą. Organizmas ir pats aktyviai skleidžia odorantus per gleivinius apvalkalus ir odinius porus, formuojant personalų abuojumo profilį ir keičiant jį įvairiose būsenose.
Pavyzdžiui, pažąstų prakaitas pagal kvapą sudarytas iš panašaus į šlapimo androstenolą. Tai cheminiai reguliatoriai – steroidai. Jie gali sukelti lytinį potraukį, dirginimą, saugumo jausmą. Kuo yra didesnė žmonių sankaupa vienoje vietoje, tuo yra didesnė odorantų ir feromonų koncentracija – auga dirglumas, kyla kamščių stresas tarp žmonių.
Kvapnių medžiagų įdirbis vyksta žmogiškos mikrofloros dėka. Būtent jį aprūpina individualų savo šeimininko abuojumą. Daugelis cheminių junginių, gaminamų įvairių mikroorganizmų, atrodo mums ne tik kad stipriai smirdantys, bet ir “siaubingai nemalonūs” savo kvapu: indolas, skatolas, merkaptanas, ptomainai, trimetil-aminas. Smirdančios medžiagos išsiskiriamos puvimo procese (balteriniame irime) baltymų ir amino rūgščių.
Maisto baltymų puvimas išskiria aštrų nemalonų kvapą ir toksines žmogaus organizmui medžiagas – taip vadinamus lavoninius nuodus (pavyzdžiui putresciną ir kadaveriną) ir aromatinius junginius (pavyzdžiui skatolą, indolą). O sieros turinčių amino rūgščių puvimas atveda prie sieros vandenilio ir merkaptano išskyrimo.
Pagrindinį puvimo kvapą fekalijose duoda indolas. Jį išskiria mikroflora ir pirmiausia žarnyno lazdelės. Atskiestas indolas kvepia gėlėmis ir jį plačiai naudoja parfumerijoje. Pas žmogų indolas yra svarbiu odorantu. Na o sunkią, grubią natą į tą fekalijų kvapą prideda skatolas. Naftinę, šeško kvapo savotišką bangą suteikia merkaptanai. Rūgštingumo suteikia organinės į kitokios įvairios rūgštys. Jų buvimas stipriau jaučiamas kai išsivėdina indolas bei skatolas.
Kada vartojamas turtingas baltymais maistas, lavoniniai nuodai ir kiti bjauriai kvepiantys junginiai tampa tokio žmogaus kasdienybe. Bet pakanka išimti baltyminį maistą iš savo mitybos raciono ir jūs būsite maloniai nustebinti permainomis savo abuojumo profilyje. Praktiškai dingsta kvapai iš burnos ir pažąstų, maža to, netgi po apsilankymo tualete, po jūsų neliks jokių nemalonių kvapų. Netikite? Pabandykite pereiti prie žemos baltymų koncentracijos maisto raciono ir jūs patys tuo galėsite įsitikinti.
Šiandiena dažnai pastebimas kai kurių žaliavalgių lengvabūdiškumas ne tik savo žarnyno mikrofloros supratimo atžvilgiu, bet ir vitaminų atžvilgiu. Skaitant kai kuriuos žaliavalgių forumus, susidaro toks įspūdis, jog žmonės dar vis gyvena tamsiais viduramžių laikais, kai mokslas nebuvo pakankamai išsivystęs, neprieinamas ir galima buvo spekuliuoti įvairiais niekuo nesiremiančiais teiginiais. Vien ko yra vertos tokios pavyzdžiui citatos, kaip: “Apie kokį vitaminą E čia jus rašote? Ar kas nors gyvai iš vis yra matęs tokį vitaminą?”; “Žaliavalgio organizmas savarankiškai sugeba sintezuoti visus jam būtinus vitaminus, todėl jokie vitaminai-švitaminai papildomai jam nereikalingi.”...
Patikėkit, kad tam, jog interneto platybėse surasti tokios “išminties”, nereiks sugaišti daug laiko. Todėl nenuostabu, jog normaliam žmogui skaitant visas tokias beprotybes, iš vis dingsta bet koks įdomumas ir noras žaliavalgystei. Juk ką galima gero pasakyti apie tokį mitybos tipą, kai aršiausi ir ryškiausi jo atstovai, atrodo kaip neišprūsusių aršių fanatikų gauja?
Tam, kad nors šiek tiek pagerinti žaliavalgystės imidžą ir situaciją, apart viso to, kas buvo rašoma prieš tai buvusiuose straipsniuose mitybos tema, vertėtų įnešti ir kokį tai aiškumą vitaminų bei jų reikšmingumo žmogui tematika.
Taigi, Vitaminai (nuo lotyniško “vita” – gyvybė) – biologiškai aktyvių junginių, būtinai reikalingų normaliai medžiagų apykaitai žmogaus ir kitų gyvūnų organizmuose, klasė. Žmogaus organizmas nesugeba savarankiškai sintezuoti visų jam būtinų vitaminų. Todėl jų pagrindiniais šaltiniais, atitinkamai nuo mitybos rūšies yra, arba pats maistas, arba žarnyno mikrofloros įdirbis. Kokio nors vitamino trūkumas, organizme būtinai iššaukia gipovitaminozę, o visiškas ir pilnas jo nebuvimas iššaugia avitaminozę – pasireiškiančią organizmo medžiagų apykaitos sutrikimais ir sunkiomis ligomis.
Vitaminų klasifikacija.
Šiai dienai atrasta ir visuotinai yra žinoma daugiau nei dvidešimt vitaminų rūšių. Bet kadangi jų įtaka metabolizmui žmogaus organizme buvo aptikta anksčiau, nei jų cheminė sudėtis, tai pirmapradžiai ir buvo įvesta abėcėlinė jų klasifikacija – A,B,C,D,E ir tt. Tokia klasifikacija nurodo tik tų vitaminų atradimo chronologiją, bet absoliučiai neatspindi jų biologinę ir cheminę esmę.
Šiandiena pakankamai sėkmingai vitaminų žymėjimui naudojama jų pačių pavadinimai ir raidiniai simboliai. Taip pat naudojamas vitaminų suskirstymas pagal jų tirpamumą arba vandenyje, arba riebaluose.
Riebaluose tirpstantys vitaminai:
Vitaminas A (sintezuojamas organizme iš provitamino – karotino, kuris patenka į organizmą tik su maistu)
Vitaminas D (sintezuojamas mūsų odoje dėka saulės nudegimų, arba patenka į organizmą su gyvulinės kilmės maistu) Praturtinti tuo vitaminu savo racioną rekomenduojama šiaurinių kraštų žaliavalgiams.
Vitaminas E (papuola į organizmą tik iš maisto)
Vitaminas K ( iš esmės, sintezuojamas tik organizmo mikrofloros)
Vandenyje tirpstantys vitaminai:
B vitamininis kompleksas (sintezuojamas žarnyno mikrofloros ir papuola iš maisto)
Vitaminas C (mažais kiekiais sintezuojamas mikrofloros, o iš esmės, papuola su maistu)
Vitaminas PP (sintezuojamas mikrofloros ir papuola su maistu)
Esant pastoviam jų pasipildymui iš išorės, riebaluose tirpstantys vitaminai, lengvai sukaupiami, o tų sankaupų depo yra riebaliniai audiniai bei kepenys. Tačiau vandenyje tirpstantys vitaminai reikšmingais organizmui kiekiais nedeponuojami, o esant pertekliui iš vis yra išvedami iš organizmo. Toks ypatumas paaiškina tai, jog gan dažnai būna vandenyje tirpstančių vitaminų trūkumas, o iš kitos pusės, gana dažnai stebimas riebaluose tirpstančių vitaminų perteklius.
Kokios gi pagrindinės vitaminų funkcijos mūsų organizme?
Skirtingai nuo kitų nepakeičiamų faktorių, tokių kaip – nepakeičiamų amino rūgščių, arba poli-neprisotintų riebių rūgščių – vitaminai nėra tokiomis medžiagomis įeinančiomis į audinių struktūras ir jie nenaudojami energijos šaltinio kokybėje. Gamta jiems paskyrė visai kitą, ypatingą vaidmenį mūsų organizmo gyvenime. Įvairiausių fermentų didelio kiekio aktyviuose centruose, vitaminai ląstelių viduje yra pačių įvairiausių procesų katalizatoriais ir reguliatoriais.
Yra žinoma, kad kai kurie organizmo sintezuojami fermentai patys sau atlieka ir katalitines funkcijas. Tačiau yra kai kurie sudėtingi fermentai, kuriems reikalingi papildomi komponentai, jog įvykdyti katalitines reakcijas. Panašios molekulės susidaro susijungiant dviems elementams – kofermentui ir apofermentui.
Apofermentas visada sintezuojams organizmo ir yra neaktyviu galutinio fermento komponentu. O štai Kofermentas turi patekti iš išorės, be to, būtinai atitinkamais ir reikiamais kiekiais. Tokiais būtinais mūsų kūnui kofermentais ir yra vitaminai.
Vitaminų pagrindu fiziologinis fermentų veiksmas žmogaus organizmui turi gyvybiškai svarbų vaidmenį. Tai aprūpina kaulų kalcifikacijos reakciją, aprūpina normalų epitelinį procesą, pašalina kapiliartinių kraujagyslių skvarbumą, suskaido toksiškai veikiančias nervines ląsteles medžiagas, aprūpina normalų nervinį susijaudinimą, o taip pat dalyvauja kraujo sudaryme ir laisvųjų radikalų nukenksminime.
Viena iš svarbiausių funkcijų žmogaus mikrofloros yra būtent sintezė ir aprūpinimas dalimi vitaminų. Nuostabu tai, kad tame labai svarbų vaidmenį vaidina plonosios žarnos mikrobai, kadangi jų produkuojami vitaminai gali būti lengvai įsiurbiami į kraują, kadangi vitaminai, kurie sintezuojami storojoje žarnoje, praktiškai neįsiurbiami ir žmogui yra mažai pasiekiami.
Kaip žinoma, žaliavalgio racioną iš esmės sudaro švieži vaisiai, daržovės bei žaluma ir praktiškai yra beveik pilnavertis vitaminų, reikalingų žmogui, šaltinis. Bet kodėl negalime pasakyti, jog pilnavertis pilnai?
Kadangi su tokiu maistu negauna jau mūsų minėto ciano-kabolamino (B12) vitamino, kurio aktyvios pagalbos reikia žaliavalgio organizmui. Juk visiems yra žinoma apie ciano-kabolamino patekimo į žmogaus organizmą sunkumus, pilnai atsisakius nuo gyvulinės kilmės maisto. Nei gyvūnai, nei augalai to vitamino negali sintezuoti. Jis išvysta pasaulį tik mikroorganizmų savotikškos veiklos dėka.
Tas vitaminas dalyvauja kraujo kūnelių susidaryme, o taip pat, apsaugo nuo nervinių audinių pažeidinų, nes padeda susidaryti nerviniam apvalkalui – mielinui. Dalyvauja acetilchlorido sitnezėje – nervinės sistemos tarpininko, kuris įtrauktas į atminties ir mokymosi procesus.
Apie pasireiškiančius fizinius avitaminozės požymius jau rašiau praeitame straipsnyje (silpnumas, galūnių tirpimas, adatinis durimas, apalpimai, atminties susilpnėjimas, silpnaprotystė). Ir visa tai išsivysto tik 5-10 veganiško-žaliavalgiško gyvenimo metuose ir kas “naujai iškeptiems”, neadekvatiems žaliavalgiams leidžia girtis “nuostabia” kraujo analize ir aktyviai kovoti su “mitais” apie kažko tai trūkumus pas žaliavalgius. Visa tai dar būtų puse velnio kaip sakoma, jei jie savo neišprūsimu darytų žalą tik sau ir būtų nekenksmingi informacijos ieškantiems aplinkiniams. Tačiau ne. Jiems būtinai reikalingas dėmesys, taip ir atsiranda visokie “B12 vitamino trūkumo” neigimo straipsniai, nesiremiantys niekuo, apart nuosavų fanatiškų fantazijų, o tai tampa jau pavojinga kitiems pradedantiesiems žaliavalgiams.
Tokia fanatiškai nusiteikusi publika, neišsiskiria adekvatiškumu žmogaus sveikatos tema iš vis. Kai pavyzdžiui pas vieną iš tokių komentuotojų – mono žaliavalgį jo paties akyse, nuo kraujo išsiliejimo į smegenis mirė jo jauna žmona, jis net nesiteikė išanalizuoti tokios tragedijos priežasčių. Iš jo pačio žodžių, jauna moteris paprasčiausiai netikėtai nukrito, gavo insultą ir po savaitės mirė. Bet juk jaunas sveikas, tinkamai maitinantis žmogus šiaip sau nealpsta ir nekrenta, tuo labiau nemiršta staigia mirtimi.
Žinoma, dabar belieka tik apgailestauti dėl jaunos moters mirties. Bet kiekvienas iš mūsų turi pridėti visas pastangas, kad išvengti panašių atvejų ateityje. Todėl kiekvienas žaliavalgis turi būti maksimaliai informuotas tuo klausimu.
Kyla klausimas, nejaugi fanatizmas vertas tokių aukų? O svarbiausia, ar kada nors išviešins savo avitaminozės simptomus tie žmonės, kurie kviečia kitus ignoruoti visus žmogaus organizmo biologinius poreikius, ar jie paprasčiausiai patyliukais taip ir nulips nuo tos susikurtos autoritetų scenos?
Praktika rodo, kad, kai asmeniškai susiduriama su B12 avitaminozės problema, tik nedaugelis žaliavalgių su stažu randa savyje drąsos pasakyti tiesą aplinkiniams. Bet svarbiausia iš viso to padaryti tinkamas išvadas. B12 vitamino deficitas, ypatingai kai pradeda reikštis simptomai, tai kenkimas pačiam sau, jei formakologiškai ar kaip nors kitaip nepasipildyti juo. Todėl žmogui, su adekvačiu požiūriu į savo sveikatą, vertėtų praeiti tokio vitamino profilaktinį kursą.
Jei pas jus nėra jokių fobijų tablečių atžvilgiu, gali pavartoti jas reguliariai, arba kelis kart per metus išgerti kursą.
Visiems mums būtina suprasti, kad bet koks per didelis žaliavalgystės idealizavimas ir fanatinis gyrimas, įvairiuose informaciniuose šaltiniuose, atvedęs daugelį prie savotiško “Žaliavalgio – Antžmogio” suformavimo – yra ne ką daugiau nei naivi iliuzija. Be to, savo pasekmėmis ji net pakankamai pavojinga tiems, kas panorėjo prisimatuoti tokį vaidmenį sau asmeniškai. Nekontroliuojant visiškai vartojimo, kad ir šviežias augalinis maistas atveda prie įvairių susirgimų lygiai taip pat, kaip ir termiškai apdorotas maistas, o žaliavalgio kūnui irgi reikia mineralų bei vitaminų lygiai taip pat, kaip ir bet kokio kito žmogaus kūnui.
Žinoma, jog žaliavalgystė yra teisingas gyvenimo kelio pasirinkimas, bet pasirinkti kelią tai dar nereiškia jį teisingai praeiti. Tik sąmoningas elgesys su savo mityba gali padėti žaliavalgiui apeiti pavojus ir įveikti visas kliūtis tokiame kelyje.
Būkite jautrūs bei dėmesingi savo kūnui ir tiems pojūčiams kuriuos jis siunčia jums. Jeigu jums blogai ir jūs ilgai jaučiate kokius tai negatyvius simptomus, tai ir yra signalas, kurio jūs neturite teisės ignoruoti. Žmogui yra būtina išnaudoti bet kokias galimybe ir turimas žinias, kad padėti savo organizmui pasveikti ir išlikti pastoviai sveikam. Bet tam, kad išmokti pasinaudoti tokiomis žiniomis, pirmiausia reikia atsikratyti vien tik negatyvaus požiūrio į mokslą ir mediciną.
Kiek užtrunka toks pereinamasis periodas iš vienos mitybos į kitą?
Kad atsakyti į šį klausimą būtina apšviesti pagrindinius žmogaus organizmo elementus, kurie labiausiai dalyvauja perėjimo į žaliavalgystę procese.
Žarnyno mikroflora – tai greičiausiai atsinaujinantis elementas, kadangi pasikeitus sąlygoms į palankias, mikroorganizmai tuojau pat padvigubina savo kiekį, laiko intervale nuo 10 minučių iki valandos. Tai reiškia, kad esant žemai baltymų koncentracijai mityboje, kardinalus puvimo bakterijų pasikeitimas į sacharolitines bvakterijas įvyks kelių savaičių bėgije. Ką ir įrodo daugelio žaliavalgių patirtis, pasitvirtinanti nemalonaus kvapo dingimu.
Virškinimo sistema – taip pat turi adaptacijos naujam mitybos racionui didelį greitį. Ir tai labai vaizdžiai patvirtina XX amžiaus žymaus fiziologo akademiko I. Pavlovo eksperimentai. Jis paimdavo šunų grupę, kuriai buvo būdinga mityba mėsos produktais ir pervesdavo jas į kitokį mitybos tipą. Gyvūnai valgė arba vien duoną, arba pieną. Buvo imama bandiminiai mėginiai iš skrandžio ir pankreatinių sulčių, fermentacinei sudėčiai nustatyti. To pasekoje buvo nustatyta, kad keturių savaičių bėgyje gyvūnų virškinimo sistemos sėkmingai adaptavosi prie naujo raciono. Tai yra, jog šunų virškinimo sultyse atsirado reikiamu kiekiu fermentai, reikalingi naujo maisto suvirškinimui, kurie visiškai nebuvo įdirbami mintant prieš tai buvusiu maisto racionu.
Žmogaus kraujas – kaip žinoma vykdo transportavimo ir apsauginę funkciją, o taip pat, atsako už vidinės aplinkos pastovumą (šarminę-rūgštinę pusiausvyrą; vandens-elektrolitinį balansą ir tt.). Kartu su nervine sistema mūsų kraujas reguliuoja visų medžiagų ir audinių tonuso aktyvumą. Kraujo plazmos atsinaujinimas įvyksta mėnesio eigoje, o pilnas atsinaujinimas ilgiausiai gyvenančių kraujo ląstelių – eritrocitų, įvyksta per tris-keturis mėnesius.
Kadangi mūsų kraujas labai jautriai reaguoja į bet kokias permainas mitybos racione, jo gera būsena yra pagrindinis kriterijus, liudijantis apie sėkmingą perėjimo pabaigą. Užfiksuoti apie puvimo procesų pabaigą žarnyne laboratoriniu keliu galima jau po kelių mėnesių, atlikus paprastą kraujo analizę. Žmogui, esančiam ant žemos baltymų koncentracijos dietos, duotasis patikrinimas užfiksuos agregacijos greičio pamažėjimą ir kraujo raudonųjų kūnelių nusėdimą, kas nurodo į kraujo reologinių savybių pagerėjimą.
Psichinė adaptacija – tai procesas, kurio dėka žaliavalgis atpranta nuo tradicinės mitybos būdo ir formuoja įpratimą maitintis vaisiais, daržovėmis ir žaluma. Naujo įpročio formavimui, tame tarpe ir maistinio, pagal mokslinius tyrimus vidutiniškai reikalinga kiek daugiau nei dviejų mėnesių.
Įskaitant visą aukščiau pateiktą informaciją, tampa aišku, jog harmoningai suplanuoto perėjimo metu, pagrindinė adaptacinių pasikeitimų dalis įvyksta per kelis pirmuosius mėnesius. Toliau, būtent dėl tokių pasikeitimų, žmogaus organizme susidaro sąlygos žmogaus efektyviam kūno pasveikimui ir jo funkcinio aktyvumo pagerėjimui.
Šiandiena egzistuoja tokia tendencija, kad bet kokia atsiradusi gera idėja bėgant laikui apauga įvairiais asmeniniais klystkeliais ir nuokrypomis. To pasekoje dėl didelio informacijos kiekio pas žmones prapuola tos idėjos esmės suvokimas.
Tokia tendencija neapėjo šonu ir žaliavalgystės idėjos. Žmogui, susidomėjusiam tokiu neįprastu mitybos būdu, praktiškai neįmanoma apeiti įvairių “povandeninių akmenų” ir “spąstų” išstatytų žaliavalgio kelyje nuo nekompetetingų šaltinių.
Mūsų laikais gal būt pats ryškiausias klystkelis tai – monovalgystė. Tai atsiradusi jos atstovų savotiška skulptūra su savo slengu ir neginčytinai priimta vienintele teisinga ideologija, užpildė didelę interneto erdvę. Atrodytų, jog vis daugiau žmonių bando pereiti į žaliavalgystę? Tačiau, kaip gerai įsižiūri į tokią sistemą, pastebimos iš principo aiškios klaidos jos teorijoje, nežinant žmogaus fiziologijos ir nesuprantant jame vykstančiu procesų, bei bendros biologijos. Toks neapgalvotas svetimos idėjos pamėgdžiojimas tik liudija apie aiškius fanatizmo požymius ir nuosavos nuomonės nebuvimą, pas tokius aršiausius tos teorijos gynėjus. Nesigilinsime į psichologinę viso to analizę, bet paliesime tik tos sistemos pagrindinius postulatus, kurie reikalauja korekcijos:
- Vandenyje išmirkytuose riešutuose, sėklose ar grūdiniuose prasideda savaiminis susivirškinimas “enzimais”;
- Termiškai neapdirbtame maiste vyksta pilna autolizė;
- Simbiotinės mikrofloros vystymasis maitinantis aukštos koncentacijos baltyminiu maistu;
- “Valymaisi” ir “krizės” visada būna ir po perėjimo periodo;
- Atskiro produktų vartojimo, monovalgystės taisyklė labai svarbi.
Dalis iš tokių “išminčių” išsireiškimų jau buvo atskleista prieš tai buvusiuose tekstuose, paliesim tik tai kas dar neaprašyta.
Taigi, pradėkim nuo kliedesio apie tai, jog vandenyje išmirkyti riešutai ir grūdiniai, atsibunda, tampa “stebuklingu būdu” lengvai prieinami ir įgauna tokią savybę, kad gali susivirškinti savaime žaliavalgio virškinimo trakte.
Kad suprasti tokį absurdiškumą, atsiminkime botanikos pradžiamokslį ir jos pagrindus. Ten sakoma, jog sėkla, kuri lieka žemėje arba pats riešutas, arba grūdinių endosperma, pirmiausiai tarnauja kaip maistinių atsargų organas. Priklausomai nuo rūšies, sėklų ir endospermų gyvavimo laikas, sudaro nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių ar net metų. Ir visu tuo laikotarpiu daigeliai išnaudoja esančias juose maistines medžiagas.
Besivystantis daigelis – sudėtinga sistema, tiesiogiai kontaktuojanti su tais atsargų audiniais. Juose daigumo metu iš tikro įvyksta hidrolitinių fermentų, reikalingų nuosavų ląstelių autolizei, aktyvavimas. Vyksta sudėtingų atsargos medžiagų hidrolizė į žymiai paprastesnes medžiagas, pavyzdžiui: baltymų iki peptidų ir amino rūgščių, krakmolo iki maltozės, rūgščių iki riebiųjų rūgščių ir glicerino. Tos medžiagos persiduoda daigui ir tarnauja jo naujų molekulių, lipidų ir kitų darinių biosintezei. Bet kadangi augalai turi pakankamai lėtą medžiagų apykaitą ir žemą dygimo greitį, tai daigui iš atsargų nereikalinga visos tos maistingos iš karto. Tokia augalų augimo ypatybė ir apsprendžia tai, jog didžioji dalis tų atsarginių medžiagų taip ir lieka nepaliestomis ilgą laiką.
Todėl, reikia suprasti, kada tokie produktai, kurie prieš vartojimą išmirkomi, negali įgyti jokių “stebuklingų” persiformavimų ir neįgauna kokio tai papildomo sugebėjimo susivirškinti žaliavalgio organizme. Jiems sudygstant, autolizei pasiduoda tik labai maža jų medžiagos atsargų dalis, o visą kitą tų atsargų dalį vis tik tenka virškinti būtent žmogaus organizmo fermentams.
Nors čia ir lieka neginčytinas klausimas, kad mityba tokiais “prabudintais” grūdiniais yra naudingiau, nei pavyzdžiui “sausu”. Tuo pačiu, sumažinus baltymų koncentraciją ir įvairių vitaminų padidėjimas.
Sekantis mitas apie šviežio augalinio maisto autolizę, kurio esmę sudaro tai, jog visas termiškai neapdirbtas maistas savisusivirškina 100% ir žaliavalgio virškinimo sistemai nereikia atlikti savo funkcijos visai. Kad suprasti esmę, reiktų žinoti pagrindinę informaciją apie šį procesą.
Autolizė – tai gyvų ląstelių ir audinių savisusivirškinimo procesas, jų nuosavų fermentų, esančių specialiuose ląstelės organelose – lizosomose, poveikyje. Pagrindinės lizosomų funkcijos – tai įvairių molekulinių audinių suardymas ir suvirškinimas, kurios yra užgrobtos ląstelės iš išorinės aplinkos, arba yra struktūrinėmis pačios ląstelės molekulėmis.
Žūstant ir suyrant ląstelei, įvyksta jų lizosomų aktivacija. Kurios turi didelį hidrolitinių fermentų rinkinį, katalizuojantį baltymų, lipidų ir angliavandenių skilimą. Tačiau čia verta pažymėti, jog lizosomų kiekis augalų ląstelėse žymiai mažesnis nei tokių kiekis gyvulinės kilmės ląstelėse, todėl savisusivirškinimo greitis jose vyks žymiai lėčiau. Na o apie profesoriaus Ugoliovo bandymą su virta ir gyva varle jau rašiau štai čia (http://atsibudimas.ucoz.com/news/kaip_greiciau_pakelti_kuno_vibracijas/2015-03-07-666)
Po viso šito galima atlikti vienintelę teisingą išvadą, kad jei savisusivirškinimo procesas plėšrūnui ir turi kokią tai reikšmę autolizė virškinimo trakte, tai žaliavalgiui autolizės rolė virškinant augalinį maistą – minimali.
Sekantis kliedesys, vertas analizės, tai mikrofloros būsena, ant tokios dietos, kurioje leistinas nekontroliuojamas aukštos baltymų koncentracijos produktų (riešutų, grūdinių-miltinių, ankštinių) vartojimas. Galima kartais aptikti net unikalių formuluočių apie mikrofloros simbiotinį paaiškinimą kaip pavyzdžiui: “riešutų suvirškinimui reikalinga speciali atitinkama mikroflora” ir kategorinis tvirtinimas kad “išskirtinai tik ant monovalgystės įmanomas naudingos simbiotinės mikrofloros išvystymas” ir tt.
Taigi, pirmapradžiai žaliavalgiui vertėtu žinoti apie žarnyno mikroflorą bent jau tai, jog jos atstovai yra labai įvairūs: bakteriodai, bifido bakterijos, lakto bakterijos ir tt. Naudinga mūsų mikrofloros sudėtis priklauso nuo mitybos, kurios terpėje gali gyventi tie mikroorganizmai. Todėl tik nuo žmogaus mitybos raciono priklausys kokia mikroflora vyraus jo žarnyne. Plačiau apie tai vėl skaityti Čia (http://atsibudimas.ucoz.com/news/kaip_greiciau_pakelti_kuno_vibracijas/2015-03-07-666 )
Na ir viso to fone keistai skamba tvirtinimai apie įvairius negalavimus, esančius pas monovalgius-žaliavalgius su daugiamečiu stažu, kuriuos jie vadina “krizėmis” ir “valymais”, nuo buvusio kažkada tai mitybos būdo.
Taip, neturiu kokių nors ypatingų nuopelnų, aukštų mokslinių laipsnių ir regalijų, kurios galėtų priduoti mano žodžiams svorio. Aš paprastas žmogus, kuris mėgsta paskaitinėti mokslinius darbus, skiriant nemažai laiko savišvietai.
Karjeros iš to nepadariau, bet už tai gavau žymiai svarbesnį prizą. Juk dabar, nepriklausomai nuo išorinių aplinkybių, didžiąją savo gyvenimo laiko dalį praleidžiu geroje nuotaikoje ir tikroje euforijoje.
Nuostabu, kad tai, ko daugelis ieško alkoholyje ar narkotikuose, galima rasti sveikame gyvenimo būde ir harmoningai suplanuotoje mityboje. Tačiau apmaudu, kad tik nedaugelis sugeba suprasti pagrindinius teisingos mitybos principus, o dar mažesnis skaičius sugeba atlikti kokius nors ryžtingus žingsnius savo gyvenime. Vienus sustabdo nusistovėjusios kokios tai tradicijos, visuotiniai mastymo stereotipai, na o kiti paprasčiausiai neturi priėjimo prie žinių ir būtent tokiai žmonių kategorijai skirti paskutinieji pateikti straipsniai.
Juk apart savireklamos tipo: “aš žaliavalgi/monovalgis”, sveika mityba turi pastoviai suteikti žmogui malonius jausmus ir emocijas. Tačiau vietoje to, daugelis tokių žmonių susiduria su įvairiausiais sunkumais bei problemomis, reguliariai jaučia vidinį diskomfortą, arba kamuojasi dėl dujų, kas neišvengiamai veda prie nuotaikos permainų. Bet interneto platybėse jūs retai rasite informacijos aiškinančios apie tokių problemų priežastis. Tačiau gal būt tu mąstantis skaitytojau sugebėjai pagauti pagrindinę esmę ir savarankiškai pajusi visus adekvačios mitybos pliusus.
Taigi pabaigai dar kartą paminėsime pagrindinius momentus optimizuojant savo gyvenimą:
- Fiziškai aktyvus gyvenimo būdas;
- Teisingas mitybos raciono parinkimas;
- Maisto priėmimo dažnio optimizacija, išlaikant žymias pauzes tarp mitybos.
Prie viso to, verta pridurti dar labai svarbų vieną momentą. Juk kiekvienas iš mūsų būtinai turi įvertinti savo individualias organizmo kokybes, produktų ir mitybos proceso režimo organizavime. Tai mūsų kūnų konstitucijos ypatumai ir skonio pirmenybė, sveikatos būklė, žinoma ir fizinio krūvio intensyvumas. Taip pat verta atsiminti ir apie gyvenamos vietovės geografinius ypatumus, metų laikų įtaką produktų asortimentui. Iš čia tampa aišku, jog negalima surasti kokio tai supernaudingo ir vienintelio teisingo raciono, teikiančio vienodą naudą visiems. Tokioje paieškoje egzistuoja tik bendra visiems strategija, o ši pateikta informacija paskutiniuose straipsniuose, tikiuosi bent kiek padės jums priartėti prie norimo gyvenimo efekto ir vidinio komforto. Ir tegul stipri sveikata, pozityvi energija ir gera nuotaika visada lydi jus gerbiamieji.
Taikos ir ramybės Sielai. | 
