Norėčiau kiek panagrinėti, mano nuomone, kartais susidarančius klaidingus samprotavimus, anksčiau ir neseniai patalpintų kai kurių čenelingų fone.

Iš žmonių, besidominčių ezoterika, tenka skaityti, arba išgirsti išsireiškimus, panašius kaip šie: "Manęs nesupranta artimieji, nes visi jie yra senoje energijoje.”, arba "Aš nebegaliu gyventi su savo vyru (žmona), tai mane siutina”, "Aš negaliu būti šalia motinos”, "Aš negaliu harmonizuoti santykius su savo vaikais” ir taip toliau. Pabandykime pasamprotauti iš kur visa tai atsiranda?

Kažkada skaitytuose čenelinguose, žmones įtikino tuo, kad jie yra Dievai ir viskas. Taip, tai iš tikro yra, absoliučiai kiekviename iš mūsų slypi Dieviškumo dalelė. Tiksliau, kiekvienas žmogus nuo gimimo savyje turi tą potencialą tapti Kūrėju.

Kodėl įvairios Aukščiausios būtybės pastoviai sakydavo ir sako mums apie tai? O gi tam, kad prabudinti žmones, kad jie greičiau pajaustų save Tuo, Kas Jie Yra – ne mažu, niekingu, nieko reikšmingo negalinčio nuveikti žmogeliu, "varžteliu”, ką ir akcentuoja daugelis religijų, o galinga Dvasia, įsikūnijusią į formą, atėjusia čia tam, kad pažinti  materialaus gyvenimo patirtį ir tuo pačiu toliau tobulėti. Daugelio sąmonei tai yra savotišku perversmu, labai svarbiu perversmu dvasinio vystymosi pirminiame etape. Padeda susivokti, kad tu – ne šiaip sau tik kūnas, kuris kada nors numirs ir viskas tuo baigsis, o iš tikro -  nemirtinga Dvasia, jog esame dalelė didelės dvasinės būtybės, kurios didžioji dalis yra už uždangos. Ir tai, jog pas mus yra neribota parama, iš "už kitos uždangos pusės”, kad tave myli ir veda reikiamu keliu, visa Visata – tavo sąjungininkė, jei tu iš tikro eini Dvasios keliu. Ir tai, kad savo minties pagalba daug ką galime, iš esmės, galime patys kurti savo geriausią realybę. Štai kodėl mus vadino ir vadina Dievais ir tas teiginys padėjo geriau pažinti save, sužinoti kas mes tokie iš tikro.

Bet daugelio žmogiškasis ego dėja, visa tai priėmė savotiškai ir žmonės pradeda reikštis taip: "Aš Dievas, vadinasi aš esu aukščiau už kitus; vadinasi aš galiu tverti tai, ką tik noriu, o tie kiti, kurie to nesupranta - trimačiai žmogeliai – žemiausios būtybės.” Taip klaidingai mano, kai kurie. Tuo labiau, kad tokius klaidingus samprotavimus palaiko įvairūs šaltiniai, pastoviai tvirtinant apie mūsų "išmanumą” ir "išskirtinumą”, tai, kad mes - senos ir išmintingos sielos, o kiti tipo, šiek tiek žemesni už mus. Nesvarbu kokie ties "šaltiniai” ir ar tie teiginiai teisingi, kai kurių žmonių ego to tik ir laukia, kad pasireikšti. Ego matydamas, kad žmogus pradeda vystytis ir tampa vis daugiau suvokiančiu, supranta, tai jam reiškia, jog jis po truputį praranda savo valdžią. Todėl ego atlieka visokius, gerai užvualiuotus bandymus tam, kad vėl pilnai užvaldyti žmogų ir sustiprėti pačiam, dėka žmonių dvasinio išdidumo. Ir to savyje daugelis paprasčiausiai nepastebi. Tas kartais jaučiasi ir tarp mūsų tinklapio lankytojų. Pamatyti patį save tikrąjį, be iškraipymų, yra žymiai sudėtingiau, nei iš šalies matyti kitus ir jų trūkumus. Ir štai, kai kurie iš žmonių jau pradeda save laikyti aukščiau už kitus, savo artimus: savo vyrus (žmonas), motinas, tėvus, giminaičius ir pažįstamus.

Tokiu atveju žmogui iš tikro tampa sudėtinga suderinti savo santykius su aplinkiniais. Juk jis Dievas, o kiti...

Kaip dar galima būtų paaiškinti, kad kiekvienas žmogus yra vertingas?  Nesvarbu koks jis bebūtų, kokį sąmoningumo lygį turėtų. Kiekvienas žmogus yra unikalus, turi unikalius savalaikius ir tik jam būdingus sugebėjimus ir kiekvienas yra Visatai vertingas savaip. Kiekvienas turi savo potencialą.

Kiekvienas žmogus mokosi, praeina pamokas persikūnijimų eigoje ir jei mes praėjome, išmokome tų pamokų daugiau, nei mūsų artimieji, tai nereiškia jog jie yra kažkuo tai blogesni, žemesni, mažiau pažengę. Juk dešimtokas nėra nė kiek geresnis už pirmoką, kuris kada nors vis tiek taps dešimtoku.

Daugelis pradžioje bando perdaryti savo artimuosius ir gimines, perteikti jiems savo įsitikinimus, o kartais ir labai įkyriai, nesuprantant to, kad ne visi tai gali priimti. Taip yra todėl, kad kiekvienas turi savo sąmoningumo lygį, tik jam tinkantį duotuoju momentu. Per prievartą įtikinti kuo nors, vesti paskui save, negalima nieko. To ir nereikia daryti.

Ir būtent toje vietoje dažniausiai iškyla konfliktai tarp artimųjų. Giminės nesupranta to, kuo jūs užsiimate ir patys bando savaip jus paveikti, "išgelbėti nuo apsėdimo”. Taip kartais pasiekiama ir nemalonių dalykų. Griūva šeimos ir santykiai. Tačiau beveik visada viską galima pakeisti, jei pradžioje pakeisime patys save ir savo santykius su kitais. Žinoma, neapsieinama be išimčių, kai kartais vis tik yra būtina išsiskirti, dėl abiejų sielų tolimesnio tobulėjimo progreso.

Būna ir taip, kad kita konflikto pusė gali nesuprasti, kaip išeiti iš priešpriešos, bet juk mes, dvasingi žmonės, kuo save laikome, tam čia ir esame, kad surasti tokį reikiamą kelią. Juk tuo atveju mes jau turime kokį tai žinių bagažą. Tačiau, kas dažniausiai būna, tos žinios tik ir lieka žiniomis, bet netampa tų žmonių patirtimi, jų kasdienine praktika.

Atsisakykite artimųjų teisimo ir kritikos. Įprotis būti teisuolio pozicijoje ar kritikuoti kitus – žemo savęs vertinimo požymis. Be to, teisdami ar kritikuodami ne tik švaistote savo energiją, bet ir sukeliame neigiamą grįžtamąją reakciją.

Visuomet klauskime leidimo patarimams. Gerbkime kitų erdvę, laiką, intelektualią ar fizinę nuosavybę. Priešingu atveju turėsime skirti dalį savo energijos pasiteisinimams ar konfliktams spręsti.

Savo dvasinio vystymosi pradžioje, aš taip pat, iš artimųjų pusės patyriau panašius dalykus, konfliktus ir nesupratimus, bet tai labai ilgai nesitęsė ir man tuo klausimu  pavyko suderinti santykius su jais. Netgi kartais jie patys pradėdavo naudotis įvairiomis mano patartomis praktikomis, klausti patarimų. Tai nenuostabu – kas viduje, tas ir išorėje, kai keičiamės mes patys – keičiasi ir mus supantis pasaulis, žmonės. Kai kurie iš artimųjų pradėjo daugiau skirti dėmesio savo sveikatai, sveikam gyvenimo būdui ir nemaišo užsiimti savo vystymusi kitiems.

Suderinti santykius su artimaisiais yra įmanoma, kadangi artimieji yra mūsų sąmonės veikimo lauke, kuris gali būti tuo metu didesnio matmens, nei artimųjų ir paprasčiausiai, esant šalia, jų sąmonė įgija mūsų sąmonės kokybes. Na o santykių pagrindas, žinoma – meilė. Be meilės ir pagarbos žmogui, neįmanoma suderinti santykius.

Savo artimiesiems duokime šansą, neatstumkime jų, nenurašykime. Nėra nė vieno žmogaus, kuris neužsitarnautų to, kad jam būtų duotas šansas dvasiškai prabusti.

Tam, kad turėti harmoningus santykius su artimaisiais, reikia labai daug dirbti pačiam su savimi, o ne tik skaityti čenelingus ir bet kuria proga, ar netgi ir be progos, vadinti save Dievu. Žinoma, galima save pavadinti nors ir Jėzumi, Buda, bet kokia iš to prasmė, jei nuo to niekas nesikeičia? Žodžiai – jie ir lieka žodžiai, vidinė esmė juk nuo to nesikeičia. Geriau reikėtų daugiau dirbti ties savo kokybėmis, išsivalyti nuo daugelio negatyvių sluoksnių, nusėdusių šiame ir praeituose gyvenimuose ir įgyti meilės, harmonijos, susiderinimo su pasauliu būseną. Ir jeigu jau pasivadinome save Dievu, tai dažniau sau užsiduokite klausimus: "O kaip tokiu atveju pasielgtų Dievas?” arba "O kaip tuo momentu pasielgtų meilė?”

Juk tas, kuris stovi prieš jus – toks pats Dievas, nei kiek ne mažesnis, nei jūs. Jis gali apie tai nežinoti, bet jis irgi Dievas. "Tai pamatykite tą Dievą kitame...”, kaip moko mus Krajonas, kad prieš jus stovi tokia pati nuostabi universali būtybė, kuri savo esmėje yra taip pat tobula, kaip ir jūs.

Ir štai tuo momentu, kada norite ant ko nors užrėkti, trypti kojomis iš pykčio, pažiūrėkite jam į akis ir jose pamatykite Dievą, žiūrintį į tokį pat Dievą jūsų akyse. Ir Tas, kas žiūri iš visų žmonių akių – visa tai yra vienas Dievas. Mes visi gimėme su šituo žinojimu. Ir kai tik mes tai atliksime, mes negalėsime pasielgti niekaip kitaip, nei tuo atveju  pasielgtų Dievas.

Tačiau mes darome viską, ką tik galime, kad tai pamirštume, nes su šiuo žinojimu labai nepatogu apgaudinėti ir prekiauti šiuolaikiniame pasaulyje. Bet šis žinojimas yra – ir jį turi visi žmonės…

Taip pat, labai svarbu ne tik mylėti, bet ir gerbti savo artimuosius, elgtis su jais, kaip su Dieviškomis būtybėmis, kiekviena iš kurių yra unikali ir nepakartojama, kiekviena iš kurių įpina savo nuosavą siūlą, į bendrą Visatos audinį. Pagalvokite apie tai, kaip sako Dalai Lama, jog jie su jumis ne visam laikui, "...Atsiminkite juos, laikykitės už rankų ir atsiminkite visus momentus, kada jūs kartu, todėl kad vieną kart tas žmogus daugiau nebebus šalia jūsų...”

Ir taip reikėtų elgtis su visais žmonėmis, artimais ir nelabai, pažįstamais ir nelabai. Žinau, tai nėra lengva ir paprasta, bet juk tam ir duodamos tos gyvenimo pamokos, kad mes jas išmoktume, patobulėtume.

Kiekvienas iš jų – Dievas, ne tik mes. Ir jei kas nors žemina, niekina bet kurį žmogų – jis žemina ir niekina Dievą. Jei kas nors skriaudžia žmogų – jis skriaudžia Dievą. Jei kas nors daro žalą žmogui – jis daro žalą Dievui.

Ir jeigu jau mes Dievai, tai ir Dievai turi išmokti gyventi  pagal principą – "Nepakenk”. Tuo pačiu, palaikant nuosavas ribas ir supratimą, kad mano ribos baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus ribos. Tai įmanoma, jei širdyje yra meilė. Ir atsimenant, kad viską, ką mes darome gyvenime, darome sau. Ne kažkam tai (nors ir kažką darome dėl kitų), o sau, savo nemirtingai sielai.

Daug yra kalbama apie meilę ir kitų žmonių priėmimą, bet ne kiekvienas tai gali iš tikro padaryti. Nedaugelis gali mylėti pilnai, su visomis to žmogaus šviesiomis ir tamsiomis pusėmis.

Ir dar, pagal mane, labai svarbu neprisirišti prie galutinių rezultatų, prie noro, kad viskas pasikeistų greičiau, kad susiderintų santykiai greičiau. Paprasčiausiai reikėtų paleisti situaciją. Priimti žmogų tokiu, koks jis yra, priimti savo viduje, o ne žodžiais išoriškai. Viskas iš karto neįvyksta. Situacijos pasikeitimui reikia laiko. Reikia turėti kantrybės ir mylėti. Paprasčiausiai sukurti žmogui tokį meilės ir priėmimo lauką, su visomis jo teigiamomis ar neigiamomis pusėmis, kuriame jam bus labai komfortiška. Ir atsakydamas į tai, jis pats pasikeis, jis negali nepasikeisti.

Taip pat, jūs jau žinote ir apie tai ne kartą kalbėjo mūsų dvasiniai mokytojai: viskas, kas mus supa, reaguoja į mūsų vidinę energiją. Visa supanti aplinka ir visa, kas gyva joje, reaguoja į tai, kas mūsų viduje. Manau nereikia kartotis, jog tai jau moksliniais eksperimentais įrodyta materialiniame lygmenyje. Įvykiai nėra pirminiais, o tuos įvykius pritraukia mūsų vidinė energija. Jeigu mes susinervinę, išsibalansavę, tai ir visa supanti erdvė yra disbalanse, o kitos gyvos būtybės tą disbalansą pagauna, jaučia ir atitinkamai reaguoja į mus. Tai energetinis dėsnis, bet kadangi daugumai žmonių energijų pasaulis yra nematomas, todėl ne visi tai supranta. Jeigu jūs ryte išeinate iš namų su bloga nuotaika, nes dėl kažko tai susierzinęs, jums kelyje pastoviai pasitaikys vis nauji ir nauji dirgikliai, reikalai nesusiklostys ir visa diena nueis niekais. Nemalonumai gimdo nemalonumus.

Jūs galite bendrauti su kuo tai, kas jums nepatinka, sakyti gražius mandagius žodžius, bet tas žmogus reaguos būtent į jūsų vidinę energiją, o ne į žodžius.

O kada  esame taikoje su pačiu savimi ir visa supančia erdve, tai mes sukuriame harmoningą erdvę mūsų santykiams, visoms mūsų gyvenimo sferoms.

Žinoma, kad neatsitiktinai susitikome su artimais mums žmonėmis. Bet kurių artimų santykių, mūsų gyvenime, pagrinde, partnerių ir giminiškų – gludi karma ir tos pamokos, kurias mes turime praeiti su duotuoju žmogumi, išspręsti su tuo susijusias užduotis. Žinoma, su karma reikia dirbti besąlygiškai, tai visiškai atskiras darbas ir duoda pastebimus rezultatus. Bet, kokia sudėtinga ir kartais sunki karma nebūtų tarp jūsų, viena iš užduočių ir svarbiausių, - priimti žmogų tokį, koks jis yra, pamilti jį kaip Dievišką būtybę.

Galima kiek nori kartu "išmesti iš savo gyvenimo” artimuosius, kaip patarinėja kai kurie, bet tai tęsis iki begalybės. Panašios situacijos kartosis, tik su kitais žmonėmis, kol nepasikeisime, kol nepraeisime meilės, priėmimo ir kantrybės pamokos, kai Dieviškumas įaugs į kasdieninę realybę ne žodžiuose, o tikrovėje.

Tai mūsų jėgoms. Santykiu sureguliavime mums keliami reikalavimai žymiai aukštesni, nei pas mūsų partnerius, kadangi pas mus kitokia sąmonė, mes jau turime išnaudoti savo intuiciją, suprasti, kas žmones pastumia vieniems ar kitiems poelgiams, orientuotis temperamentuose, matyti povandeninius akmenis, prognozuoti jų reakcijas, išgyvendinti savyje visa tai, kas skatina "dirginančių klavišų paspaudimą kituose”.

Kokie bus tie santykiai ir koks bus mūsų gyvenimas, tai priklauso nuo mūsų, o ne nuo jų. Pasikeisime mes ir jie pasitemps. Tai ir yra tikras, o ne menamas dvasingumas, jei mes sugebėsite suderinti santykius taip, kad jie taptų meilės, supratimo ir kito priėmimo šedevru.

Tiek šiandiena man sufleruoja coliukė, kaip kas tai pavadino. Gal kartais ir pasikartoju, gal daugumas teiginių jums yra žinoma, juk mes tobulėjame iš panašių žinių šaltinių ir patirties.  Bet manau, kad tai nors kažkiek padės tiems, kurie bando išspręsti savo apčiuopiamas problemas, bendravime su artimaisiais ir aplink esančiais žmonėmis. O jai bus geriau jiems, tai bus geriau ir visiems mums. Ir jeigu mes tvirtai pasirinkome evoliucionuoti, kartu su Visata, pasirinkome kelią, į meilę ir šviesą, tai niekas ir niekada negali atmesti mus atgal. Permainos vyksta ir tas permainas kuriame mes – žmonės, Dieviškos būtybės, fiziniuose apvalkaluose. Mes ir esame tas Dievas, kuris kuria naują Žemę. Ir kiekvienas iš mūsų nori daryti tai labiau suvokiant, labiau matančiai ir iš tikro žinančiais, ką kuriame.

Ir reikalas čia ne kiek straipsniuose, skaitymuose, kiek juose pateiktų Žinių supratime, teisingame pritaikyme. Juk ta, per amžius einanti išmintis, pateikta mums iš aukščiau, padeda atlaisvinti savo protą nuo žemutinių žmogiškų baimių, įveikti kietą materialų mastymą ir priartėti prie Tiesos...

Mūsų protas – tai tik langelis, atvertas į neaprėpiamą Visatą, bet kai jūs visą laiką žiūrite pro langą, jo rėmai apriboja dangų. Ir nors danguje nėra rėmų – dangus beribis – jūsų suvokime lango rėmas tampa jūsų egzistencijos rėmais.

Linkiu jums ir sau pasiekti to, ką čia bandžiau išreikšti. Ačiu už kantrybę skaičiusiems

Su pagarba ir meile..