Kada dvasia pabus?

Kaip rast šiandien atsakymus

Į klausimus visiems svarbius?

Jei mes užmiršom tuos žodžius,

Kurie mums šviesą nešė, šildė mus.

Kai šaltoje nakties migloj lauke

Tu klausi: “Už ką davei tai man?”

Ar ženklus sugebėsi pastebėt šalia,

Kuriuos Jis duos tik tau vienam?

Sunku tai šiandien žmogui pamatyt,

Kai vaikos jis per dien iliuzijas tuščias.

Nežino, kaip jam baimes proto suvaldyt

Ir nusiimt užmaukšlintas būties vadžias.

Baugina juk valdžia kasdien karais,

Kartojant mantrą – “rusai puola”.

Svajoja kaip paverst visus kariais,

Nors mūsų nieks iš tikro ir nepuola.

Nustokit žmonės pagaliau drebėt

Ir klounų pasakom baisiom tikėt.

Patiems jau laikas praregėt

Ir naivų melą kartais pastebėt.

Į dangų žvelgt pamiršome žvaigždėtą.

Koks kvapas rožių nuostabus?

Užmiršom nusijuokt ryte saulėtam,

Kai Saulė dosniai šildo mus visus.

Taip tapom mes dvasia tuščiais

Ir “kaip kiti”, vergais gyvenam paklusniai.

Jei būsim bandoje tik avinais aklais,

Manipuliuos mumis bet kas lengvai.

Kodėl patiems mums nesukurt Taikos,

Nepanorėt pasaulį visą apkabint?

Nėra prasmės to laukt iš mūs valdžios,

Tik Meilėj patys Taiką turim subrandint.

Mes galim viską Meile čia pakeist,

Tereikia panorėt ir tuo tikėt.

O klounų valdžioje neverta teist,

Tik akinius pratrint ir švelniai atsibust padėt.

Kai iš miegų dvasia nubunda,

Materija žmoguj nustoja dominuot.

Pradings puikybė bei valdžios pagunda,

Žmonėms norėsis taiką ir ramybę dovanot.

Taikos ir ramybės Sielai