A. Paminėjote, kad Visatoje yra 72 išmatavimai, skaitytojams būtų įdomu sužinoti apie tai, kad išmatavimų skaičius Visatoje apribotas.

R. Taip, paraleliniai pasauliai ir išmatavimai – tai ne vienas ir tas pats. Paralelinių pasaulių gali būti daugybė. Jie, vienaip ar kitaip susipynę su įvairiais išmatavimais. Bet visa tai egzistuoja vienoje globalioje Visatoje. Kas tai yra paralelė? Tai paaiškinsiu vaizdiniu pavyzdžiu, iš žmonių gyvenimo.

Kiekvienas žmogus gyvena tarsi savo kasdieninėje "realybėje”, savo mikro pasaulyje, kuris, kokiais tai momentais, persikerta su kai kuriomis kitų žmonių gyvenimo "realybėmis”. Kitaip sakant, individuali sąmonė gyvena kaip ir savo paralelėje, bet pasaulyje bendrai dėl visų. Paraleliai su juo gyvena kiti žmonės, apie kuriuos jis netgi nežino, kiekvienas su savo gyvenimu, mintimis, vidiniu pasauliu, išorine aplinka. Taip ir paraleliniai pasauliai, jų daugybė, kai kurie susiliečia, kai kurie egzistuoja visiškai paraleliai, išliekant individualiais. Bet visi jie įeina į globalios Visatos 72 išmatavimų sistemą.

Tie 72 išmatavimai, iš esmės, sudaryti iš subtilių ir grubių energijų, kurios sudaro atitinkamus energetinius laukus, formuojančius vienokį  ar kitokį išmatavimą. Juose nėra aiškaus apsiribojimo, sienų. Vienos ir tos pačios energijos gali egzistuoti ir viename išmatavime, ir kitame, ar trečiame. Visi išmatavimai tarpusavyje susiję ir tuo pat metu, sudalinti. Skirtumas, sakysime taip, kiekvieno išmatavimo energetinėje architektūroje. Netgi pats mažiausias pasikeitimas išmatavimuose, kuriuose dominuoja labiau subtilios energijos, gali pagimdyti globalias permainas kituose išmatavimuose, kuriuose dominuoja grubi energija (sudaryta iš subtilių energijų). Vienas, iš sudėtingiausių, pagal energetinę struktūrą, yra 71 išmatavimas. 72  išmatavimas, sudėtingesnis, aukščiausias, pats universaliausias išmatavimas Visatoje. Iš jo galima įtakoti į bet kurį išmatavimą Visatoje. Iš jo galima įtakoti į bet kurį išmatavimą arba jo paralelę ir atlikti iš ten, bet kokius pakeitimus, tai yra tiesiogiai įtakoti ezosmosą. Tai aukščiausias išmatavimas, kurį gali pasiekti individualus Dvasinis protas, savo vystymosi dėka, šiame, pasireiškusiame per Visatos garsą, pasaulyje. Nors ir pats sudėtingiausias 72 išmatavimas, bet tuo pat metu, pakankamai paprastas. Jis susijęs su 1 išmatavimu. 1 išmatavimas - iš esmės, tai ir yra pirminis postūmis, ezosmosas, nešantis visus sekančius išmatavimus kituose išmatavimuose ir įtakojantis į visą materiją, tame tarpe į laiką, erdvę, gravitaciją ir taip toliau. Be ezosmoso nebūtų nei judėjimo, o tai vadinasi, nebūtų ir gyvybės.

Šitos žinios buvo ir senovėje, tiesa, tik tokiose asociacinėse formose, kurios buvo suprantamos tada gyvenusiems žmonėms. Pavyzdžiui, senovės Indijoje, Kinijoje, Egipte, nuo senų laikų egzistavo žinios apie erdvės geometrija, pasaulėdarą. Septyniasdešimt dviejų išmatavimų simboliu buvo gyvatė, kandanti į savo uodegą.

Jos kūnas buvo vaizduojamas iš 72 žiedų (tiksliau kūno "grandžių”), kurie simboliškai ir vaizdavo Visatos išmatavimus.

Gyvatės galva, kaip tik ir simbolizavo labai sudėtingą 71 išmatavimo energetinę architektūrą, pereinančią į 72 išmatavimą. O gyvatės kandimas, į savo uodegą, simbolizavo, sudėtingo perėjimą prie paprasto. 72 išmatavimo ryšį su pirmu išmatavimu.

A.Taip, aš ne kartą buvau sutikusi tokį senovinį artefaktą archeologiniuose darbuose, skirtuose įvairioms pasaulio tautoms. Manau skaitytojams bus įdomu sužinoti, kaip turi būti išsidėsčiusi gyvatės galva, pagal laikrodžio rodyklę, ar prieš ją, juk skirtingose kultūrose vaizduojami skirtingi variantai.

R. Pradžioje, gyvatės galvos išdėstymas buvo būtent pagal laikrodžio rodyklę, kaip kūrybos, vystymosi simbolis. 72 išmatavimų vaizdavimo simbolis, kaip žvynų-žiedų, atitinkamai išsidėsčiusių iš kairės į dešinę. Ratas (gyvatės vingis), taip pat buvo kūrybiškumo simboliu, spiralinio Visatos judėjimo (pagal laikrodžio rodyklę, teisinga svastika), tai yra judėjimas, atitinkamai Allat jėgų veikimui (Dvasios pirmenybės, prieš materiją). Senovėje, tas simbolis dažnai buvo vaizduojamas šventyklų papuošime, kaip šventas simbolis, skelbiantis apie Dieviškumo Žinias (propaguojamas tame pastate). O štai gyvatės galvą, išsidėsčiusią prieš laikrodžio rodyklę, kaip taisyklė, vaizdavo materialaus Proto pasekėjai (Gyvuliško proto), kaip mažos jėgos simbolį, kuris įsuka Visatą prieš laikrodžio rodyklę (atvirkštinė svastika), griovimo ir naikinimo kryptimi. Tie žmonės, paklūstantys Gyvuliško proto valiai, skelbė sau materijos pirmenybę prieš dvasią, diegė gyvenime materialinės valdžios dominavimą.

A. Iš esmės, tai gaunasi ženklų pakeitimas, iš pliuso į minusą. Aš tokį gyvatės vaizdavimą, prieš laikrodžio rodyklę, kaip tik mačiau "laisvųjų mūrininkų” bendrijos architektūroje.

R. Toks reiškinys buvo pakankamai išplitęs, pavyzdžiui viduramžiais, alchemijos klestėjimo laikais, kur dažnai tos senovinės reptilijos galvą vaizduodavo prieš laikrodžio rodyklę, kaip dirbtinio susilaikymo simbolį, arba atvirkštinio vystymosi. Nors apie tokias subtilybes žinojo tik siaurame "pašvęstųjų” rate. Masėms gi, būdavo pateikiamas pakankamai teigiamas to supratimo traktavimas, todėl į gyvatės galvos padėtį mažai kas ir kreipdavo dėmesį. O veltui, simboliai, kaip ir ženklai, vaidina svarbų vaidmenį visuomenės gyvenime, net jei visuomenė apie tai net neįtaria.

Bet vieni vaizdavo gyvatės galvą prieš laikrodžio rodyklę, su to reikalo tikru žinojimu, kiti dėl elementaraus žmogiško susipainiojimo, žinių praradimo, arba neteisingo perkopijavimo, nuo labiau senesnių šaltinių. Pavyzdžiui, kažką panašaus galima matyti ir senovės Indijos legendinės gyvatės Ananta atvaizdavime.

Pagal Indijos mitus, Visata yra gigantiška pasaulinė gyvatė, kandanti į savo uodegą ir apjuosianti pasaulėdarą žiedu. Žiedo viduje ji nešė gigantišką vėžlį, ant kurio nugaros išsidėstę keturi drambliai, palaikantys pasaulį. Pasaulio centre – gyvenama žemė, Džambuvipa, pagal formą primenanti išsiskleidusį lotoso žiedą. To žiedelio centre išsidėstęs Meru kalnas.

Gyvatės, kandančios į savo uodegą, simbolis senovėje buvo gana paplitęs visose tautose. Mituose tai susiedavo su Visata, su pasaulio tvėrimo aktu, ar žemės palaikymu.

Laikui bėgant, žmogiškose interpretacijose, gyvatės, kandančios savo uodegą, simbolis įgavo vienio reikšmę, tapo amžinybės ir begalybės simboliu, žymėjo pradžią ir pabaigą (alfa ir omega, kūrimą ir griovimą), o taip pat gamtinių ciklų savi palaikimą, laiko cikliškumą, gimimą ir mirtį. Šis Visatos simbolis įamžintas senovės Egipto vaizdiniuose, vėliau atsirado ir pas finikiečius, taip pat pas graikus, kurie jam sugalvojo savarankišką pavadinimą – "urobas”, kas vertime reiškia "ryjantis savo uodegą”. Po to, tas žodis įėjo į alchemikų bendravimą ir to žodžio prasmė pasiekė dar didesnių iškraipymų. Šiuolaikiniame pasaulyje, lengvu kabbalistų padavimu, šis simbolis iš vis papuolė po "giluminė psichologija” traktavimu. Tokiame, nuo žmogiško proto persuktame variante, jis jau vertinamas kaip "bazinis archetipas, simbolizuojantis iki istorinę moteriško ir vyriško vienybę”. Iš esmės, kuo toliau nuo tikrų žinių ir giliau pasineri į žmogiškos logikos verpetus, tuo daugiau prarandama Tiesa. Nors tai nereiškia, kad ta Tiesa šiandiena nežinoma. Tie patys šiuolaikiniai Žyniai, kurie turi priėjimą prie senovės žinių, bando nuslėpti Tiesą nuo žmonių masės, kad išsaugoti savo valdžią toms masėms. Bet juk žinios pirmapradžiai buvo duodamos visai žmonijai.

A. Taip, iš tikro, kaip viskas paprasta tame pasaulyje, kai valdai žiniomis. O kas liečia 72 skaičiaus paminėjimą, tas skaičius sudaro kombinacija 12 kartų (ciklų) po 6.

R. Visiškai teisingai. Tas skaičius daugeliu atžvilgiu nėra toks paprastas. Pavyzdžiui, senovės Egipte, buvo pagrindinės žinios apie erdvės geometriją, apie geometrinių figūrų išmatavimų tikslias skaitmenines reikšmes. Paskutiniosios, sudarė žinių pagrindą įvairiems projektams statybose ir architektūroje, tame tarpe ir unikaliems, kurių dėka formavosi ir atitinkamos sąlygos, erdvės fizikos pakeitimams. Akivaizdus pavyzdys – "didžiųjų piramidžių” kompleksas Gyzoje. Tačiau tikroji jų paskirtis, su tokia sudėtinga architektūra, iki laipsnio tikslumo išstatytais kampais, atitinkamų medžiagų panaudojimu, suprantama tik tiems, kurie turi žinių apie laukų tarpusavio sąveiką, apie subtilias energijas ir jų darbo kituose išmatavimuose principą, o taip pat, apie ženklų įtaką pasauliui. Bet esmė ne tame. Duotuoju momentu svarbiausia mums yra tai, kad tokios žinios buvo senovės Egipte.

A. Buvote užsiminę apie senovės Egipto Dievybę Ozyrį ir apie 72 skaičiaus sakralines religines reikšmes.

R. Teisingai. Tą patį Ozyrį vaizdavo ne tik kaip žmogų, bet ir kaip lotoso žiedą (pirmapradžiai, su 72 žiedlapiais). Kai kuriuose jo pavaizdavimuose buvo užšifruotos žinios apie Visatą. Pavyzdžiui, atitinkamuose siužetuose, balta apranga, kurioje vaizdavo Ozyrį, kaip aukščiausią žmogiškų Sielų teisėją pomirtiniame gyvenime, buvo padengta mezginiu, su atitinkamu mazgų-lotoso butonų skaičiumi (pirmapradžiai 72). Vėliau, po daugkartinių perpiešimų ir žmonių kopijavimų, nežinantiems, apie įamžintas sakralias žinias, skaičius keitėsi. Ozyrio rūbus pradėta vaizduoti kaip pas mumiją, tai yra, labiau suprantamoje tuometiniams gyventojams išvaizdoje. Bet vėl gi, jei valdyti tikromis žiniomis, netgi turint  tuos tekstus, jų nuotrupas, kurie pasiekė mus, po tūkstantmečių, iš esmės, šventyklų apipavidalinimo dėka, galima suprasti, apie ką eina kalba, kaip sakoma, "atskirti grūdus, nuo pelų”.

A. Nenuostabu, kad tokių tekstų iššifravimas ir perskaitymas sukelia didžiulius sunkumus šiuolaikiniams specialistams. Juk tam, kad suprasti, apie ką rašė senovėje, reikia kaip minimum turėti ne vartotojo mastymo formatą, o iš principo, naują mastymą, kokybę ir visai kitokį žinių lygį.

R. Taip, nes vėl gautus toks pat susipainiojimas, kaip ir pas viduramžių kabalistus. Šiandiena jau ne paslaptis, kad žydų Žyniai, daugelį žinių pasiskolino iš kitų tautų, tame tarpe ir iš egiptiečių, savaip interpretavo ir po to pateikė kaip savo dvasinį mokymą. Taigi, skaičių 72, kabalistai susiejo su neištariamu Dievo vardu, atsieit su kurio pagalba galima valdyti visus Visatos lygius. Viduramžių kabalistams, tas slaptas vardas buvo pagrindinis tyrimų objektas. Iš tikro, duotasis skaičius niekuo nesusijęs su Dievo vardu, nors įsivaizdavimas apie tai, jog tai yra susiję su Visatos esme, turintis savyje visas gamtos jėgas – teisingas. Jų klaida buvo tik grynai žmogiškuose momentuose – neteisingame vertime ir neteisingame senovės Egipto žinių ir ženklų išaiškinime, pasekoje kurie, buvo arba pakeisti, arba išduodami kaip kabalistinis mokymas. Toks žinių iškreipimas būdingas žmonėms, kai dvasines žinias jie pradeda traktuoti nuo savo Gyvuliško prado logikos.

Žmonės pakimba ant Gyvuliško prado primetamų iliuzijų, nesigilinant, ignoruojant savo pagrindinę dovaną – Dvasinę esybę. Panagrinėkim, kad ir tokį pavyzdį. Nuo senovės Egipto, iki šiuolaikinių dienų, pasiekė legenda apie Ozirį ir Setą. Joje sakoma, kad Oziris išmokė žmones naujos pasaulėžiūros, žemdirbystės, gydymo, statybos, varinės ir aukso rudos išgavimo ir apdirbimo, iš esmės, visų šiuolaikinės civilizacijos atributų. Setas – jaunesnysis Ozyrio brolis, laikomas piktu dykumos dievu, pavydėjo savo brolio garbės ir valdžios, panorėjo valdyti vietoje jo. Setas sugalvojo gudrų būdą sužlugdyti Ozyrį. Realizuojant savo planą, jis atėjo pas jį su visais savo 72 sumanytojais, patarėjais. Jų planas pavyko ir jie sužlugdė Ozirį. Bet Ozyrio žmonos – Izidos dėka, blogis buvo nubaustas ir teisingumas nugalėjo. To pasekoje, Ozyris prisikėlė, bet jau kaip žmogiškų Sielų teisėjas pomirtiniame gyvenime.

Tai štai, ką ta prasme aš noriu pasakyti. Žmonės dažnai masto iš savo žmogiškų norų pozicijos, praleidžiant iš akių svarbiausią.  Kadangi skaičius 72 reiškė Ozyrio (Bodhisatvos) žinių lygį, tai Dvasinio pasaulio priešininkai šita irgi prirašė sau, kad pabrėžti savo priešpastatytą jėgą. Dėl ko, vėliau, Archontams pavaldžiose struktūrose (Virgio trigrašis: Atchontai – pasaulį valdanti 12-os žmonių grupelė, kuriems paklūsta visos slaptos ir neslaptos organizacijos, tokios, kaip: "Laisvieji mūrininkai”, "Masonai”,”Gyvatės brolija”, "Drakono brolija”, "Žaliasis drakonas”, "Iliuminatai”, "Rozenkleiceriai”,  "komitetas 300”, Rokfeleriai, Rotšildai, Fordai, Reiganai ir tt. Jie domina galima ir daugiau, atskiru straipsniu...), formavosi atitinkami valdžios ratai, kurių skaitmeninė sudėtis varijavo nuo 72 "išrinktųjų”, Žynių ir taip toliau.

Bet tokia žmogiškos minties eiga juokinga, nes Dvasinės Būtybės jėgos kokybė, iš vis nesulyginama ir neprilygsta niekam, tuo labiau skaitmeniniam kiekiui žmonių ir dar su Gyvuliško prado dominante.

Šioje legendoje, toje formoje kokioje ji mus pasiekė iki šių dienų, Žyniai masėms norėjo parodyti, kad dievai elgiasi lygiai taip pat, kaip ir žmonės. Ypač sėkmingai tokia idėja išpopuliarėjo senovės graikų legendose (apie Olimpą), ir tai ne šiaip sau, vėliau taip palčiai išplatintomis po visą pasaulį, visose tautose. Kam tai buvo daroma? Tam, kad įteikti masėms, jog karai, kurios iš esmės, sukursto Žyniai, kariaujant tarp savęs, dėl žemiškos valdžios, tai "normalu”, nes dievai atsieit elgėsi taip pat, kad auksas ir jo kaupimas tarsi irgi "natūralu”, nes jis būdingas ir dievams. Kitaip sakant, Žyniai įteigė žmonėms, kad jeigu virš jūsų yra Karalius, siunčiantis juos į karą – tai "normalu”, juk ir dievai taip elgėsi; jeigu virš jūsų stovi piktas "viršininkas”, tai irgi "normalu”, o tu plebėjau klausyk jo ir paklusk jam. To pasekoje, formuojama vergiška visuomeninė sąmonė, nuvedanti žmones nuo realaus dvasinio kelio. O Žynių sekančiai kartai, tokia ideologija – jų gobšumo turtams ir valdžios troškimo patogus pateisinimas. Todėl ir šiandiena, beveik nuo pačios vaikystės, šią informaciją pasąmoningai sukiša žmonėms į galvas. Tokią informaciją galima rasti įvairių šiuolaikinių "civilizuotų” šalių mokykliniuose vadovėliuose. Štai taip ir iškreipiamos dvasinės žinios, masių pavergimo tikslu, pakeičiant tai materialiomis nuostatomis ir supratimais.

A. Žmonėms tarsi neužtenka ryžtingumo nusipurtyti nuo savęs tuos pelus ir gyventi pagal Sąžinę – taip, kaip ir pataria Siela. Minėjote, kad žmogus, savo gyvenimo eigoje, gali pasiekti dvasinio išsilaisvinimo ir pasiekti septintą išmatavimą.

R. Visiškai  teisingai. Viskas Visatoje tarpusavyje susiję. Žmogus, dėka savo unikalios energetinės konstrukcijos, susijęs su visais 72 išmatavimais. Tačiau, vienas reikalas būti susijusiam ir netgi nesuprasti tuos nematomus ryšius ir visai kitas reikalas, visų tų išmatavimų sąmoningas pažinimas, be to, dar ir naujoje savo dvasinėje kokybėje. Dvasiškai išsivystęs žmogus, savo gyvenimo eigoje gali pasiekti visus 72 išmatavimus ir išeiti į Bodhisatvos lygį. Bet kaip jau sakiau, žmogus pasiekęs septintą išmatavimą, nustoja būti žmogumi, jis tampa tarsi dvasinio pasaulio naujagimiu – nemirtinga Dvasine Būtybe, su individualia sąmone ir dideliu dvasiniu potencialu. Tai yra būtybe, kuri atsilaisvina iš reinkarnacijų rato ir bet kuriuo metu gali palikti savo laikiną apvalkalą – fizinį kūną, esantį trimačiame materialiame pasaulyje, sąmoningai išeiti į dvasinį pasaulį. Įsivaizduok, kokie pasikeitimai jame vyksta, kai pasiekiama visų Visatos išmatavimų, kokybiškai naujoje jo būsenoje. Bet vėlgi, toks staigus dvasinis vystymasis yra įmanomas tik jam esant gyvam, gyvenime. Deja, tokių žmonių, praktiškai, buvo visai nedaug. Žmogus, pasiekiant aukščiausius išmatavimus, sakysime taip, giliau ir plačiau pažįsta ne tik dirbtinai sukurtą Visatos pasaulėdarą, bet ir Dievo idėją, dvasinio pasaulio jėgą ir savo dalyvavimą Jame. Žinoma, pasiekti Dievo sugalvoto pasaulio pilno supratimą, tai nėra paprastas kelias. Kaip ir moksle, reikalinga tikslių, teisingų instrumentų - meditacijos technikų, duodančių galimybę pakopiniam dvasiniam tobulėjimui. Suprantama, kad tas kelias ne visiems, bet vis tik, dvasiškai trokštantis Tiesos, gali ją pasiekti.

Net pats didžiausias dvasinis kelias prasideda nuo mažiausio, nuo pirmų žingsnių. Reikia mokytis dvasinio suvokimo, o ne pripildyto žemiškais norais svarstymų, nuo egoizmo ir proto. Jei norintis dvasiškai vystytis žmogus, apsiriboja tik tais norais: "aš noriu”, "aš tapsiu”, "aš būsiu”, bet nieko realiai tam nedaro ir nesikeičia, tai naudos nuo to nebus jokios. Bet jeigu žmogus realiai užsiima saviaukla, saviugda, nepavargstant dirba su savimi, disciplinos, savikontrolės ir dvasinių praktikų pagalba, tai su laiku, jis išmoksta kontroliuoti savo emocijas, savo elgesį, savo mintis. Ir tik kada žmogus įsisavina naują pasikeitusią savo sąmonės būseną, stabilizuos, sutramdys savyje Gyvulišką pradą – nematomas pasaulis atskleis savo paslaptis.

Senovės Rytų šalyse, Bodhisatvos lygių pasiekimo etapai, vaizdžiai buvo sulyginami su lotoso žiedu, kada šis išaugdavo tarsi iš drumzlino pelkės ar ežero vandens ir išskleisdavo jo paviršiuje idealiai baltą žiedą. Dvasinio kelio pradžią, sulygindavo su lotoso sėkla, kuri pradygdavo pelkės, ar ežero dugne, kas prilygo trimatį materialų pasaulį. Dvasinis žmogaus augimas, kova su Gyvulišku pradu, abejonių ir žemiškų norų atsikratimas, darbą ties minties disciplina, dvasinių praktikų įsisavinimą, sulygindavo su stiebelio augimu, jo prasiskverbimu, per storą drumzlino vandens sluoksnį, kada šis pramušdavo sau kelią į vandens paviršių. Asmenybės susiliejimas su Siela ir dvasinis išsilaisvinimas, pasiekiant septintą išmatavimą, kada užgimdavo nauja Dvasinė Būtybė ir ji tapdavo pastebima dvasiniam pasauliui, sulygindavo su butono atsiradimu vandens paviršiuje, tai yra jo pasireiškimą visai kitokiame pasaulyje. Ir svarbiausia – butonui  tampa prieinami tiesioginiai, neiškreipti drumzlinu vandeniu, Saulės spinduliai (dvasinio pasaulio jėga), kuriuose butonas pradeda skleisti savo nuostabiai baltus žiedlapius, kas prilyginama  Asmenybės sekančio išmatavimo pasiekimui. Ir šis procesas vyksta, kol žmogus nepasiekia visus 72 išmatavimus, tai yra kol pilnaverčiai neišsiskleidžia visi 72 lotoso žiedlapiai ir nuostabus lotosas pasirodo visame savo dieviškame grožyje, spindinčiuose Saulės spinduliuose. Taip ir žmogus, pasiekęs Bodhisatvos lygį, visoje savo dvasinėje vertybėje, atsistodavo prieš Tą, Kuris sukūrė tą dievišką sėklą ir davė jam amžiną gyvenimą.

A. Labai įspūdingas sulyginimas. Kodėl senovėje vieno lotoso lapelio išsiskleidimas buvo prilyginamas su dar vieno išmatavimo pasiekimu. Gal galima plačiau?

R. Žinoma, žmogaus pažinimas, kiekvieno išmatavimo ir šiandiena gali būti prilygintas su naujų lotoso žiedlapių išsiskleidimu, kurie pasireiškia, išauga, įgyja jėgą savo vystymesi, nors iki tol jų projekcija buvo tik duotos gelegės genetinėje programoje. Taip ir žmogus pažįstant, įsisavinant kiekvieną naują išmatavimą, tarsi savo konstrukcijoje išryškina "naują žiedlapį”, atsakingą už tarpusavio ryšius tame išmatavime. Žinoma, kad lotoso žiedas - tai sąlyginis sulyginimas, taip sakant, dėl proceso esmės supratimo. O jeigu kalbėti apie realybę, tai dvasiškai vystantis žmogui, jo energetinėje konstrukcijoje įvyksta pasireiškimai,  pirmapradžiai, turimų ryšių vystymasis ir tobulinimas.

Aš jau pasakojau, kai šiame materialaus pasaulio kūne gimsta žmogus, jo sąmonės būsena nuderinta į Gyvulišką pradą, naujos Asmenybės startiniam trimačio pasaulio suvokimui, jutiminių organų pagalba. Žmogaus, esančio dvasinio vystymosi kelyje, užduotis, ne tik išmokti savarankiškai persijungti į kitą sąmonės būseną, bet ir pažinti pasaulį sau naujoje kokybėje, plečiant savo galimybes, suprantant potencialų skirtumą, tarp materialaus pasaulio ir dvasinio, tai yra vykdyti savo sąmoningą pasirinkimą.

Pasaulyje iš tikro, viskas tarpusavyje labai susiję. Bet ką žmogus žino apie pasaulį? Sakysime taip, šiai dienai šiek tiek ištyrinėti atitinkami trečio išmatavimo laukai, pavyzdžiui, tie patys fiziniai laukai: akustinis, elektromagnetinis, gravitacinis ir taip toliau. Pastebėk, jog tai tas išmatavimas, kuriame save identifikuoja kiekvienas žmogus nuo vaikystės ir laiko jį "gimtu”, "pažįstamu”, "daugumoje pažintu”. Bet ar žino žmogus, kad pagal savo esmę, tie laukai sudaryti iš grubių energijų? Savo ruožtu, tos vadinamos grubios energijos, sudarytos iš subtilių energijų, kurios deja, šiandiena dar neišnagrinėtos šiuolaikinio mokslo.

Bet reikalas tame, kad jos, tos subtilios energijos, įeina ir į sekančio išmatavimo sudėtį. Tokiu būdu, tarp išmatavimų vyksta tarpusavio sąveika ir apykaita.

Paprastas pavyzdys – žmogaus mintis. Kodėl mokslininkai niekaip negali atskirti jos užgimimo? Kadangi jos formavimasis susijęs su kito išmatavimo subtiliomis energijomis, kuriuose irgi egzistuoja žmogus, tiksliau, jo energetinės konstrukcijos dalis. O mūsų išmatavime pasireiškia tik grubios energijos, taip sakant, to žybsnio tik produktas, kurį ir fiksuoja mokslininkai, stebintys galvos smegenų aktyvavimąsi. Bendrai, reikėtų pažymėti, kad visi išmatavimai, laikas, erdvė susiję tarpusavyje, sudaryti iš tų pačių, mūsų nagrinėtų, sąlyginių pasaulėdaros informacinių plytelių įvairių kombinacijų.

A. Taip, mokslui mažai kas žinoma apie kitus išmatavimus, bet jau yra informacijos, kuri priverčia protingus žmones susimastyti. Infraraudonuosiuose, ultravioletiniuose spinduliuose (nematomoje akims šviesoje), arba fotografuojant Kiriljano metodu (Virgio trigrašis: kai aplink fotografijoje, aplink kūnus, matoma juos gaubianti aura), žmogus atrodys jau šiek tiek kitaip.

R. Neabejotinai, paprasčiau sakant, pasinaudojus šiuolaikiniais prietaisais ar atitinkamomis meditacinėmis technikomis, galima pamatyti įvairias švytėjimo formas, žmogaus elektromagnetinį lauką, auros formą ir taip toliau. Ir visa ta, nevienareikšmė žmogaus forma, matoma ir trimatėje erdvėje, kuri kartu su laiku yra jau ketvirtas išmatavimas. O štai penktame išmatavime žmogus, iš subtilių energijų pozicijos, atrodo jau kitaip – piramidės, su atskirta viršūne, formoje. Šeštame išmatavime seka jau nedidelė tos atkirstos piramidės modernizacija.

Svarbu pažymėti, kad Gyvuliško proto įtaka apsiriboja tik šešiais išmatavimais, kurie ir sudaro Visatos tą materialų pasaulį. Grubiai sakant, materialus pasaulis sudaro viso labo tik 5%  visos Visatos. Pradedant nuo septinto išmatavimo ir baigiant 72, yra energijų ir informacijos pasaulis, kuris, tame tarpe, formuoja ir materialų Visatos pasaulį, o taip pat, tobulina energetines struktūras, Allat jėgos ir judėjimo dėka. O štai už Visatos ribų, yra nuo jos pačios kokybiškai besiskiriantis pasaulis – dvasinis pasaulis, Dievo pasaulis, kur taip sakant gali papulti žmogus, kaip nauja Dvasinė Būtybė. Tam, jam pakanka pasiekti septintą išmatavimą, ištrūkti iš materialios nelaisvės, kad po to, pagal savo norą, pereiti į dvasinį pasaulį.

Bet grįžkime prie materialaus pasaulio. Žmogus sugeba (netgi dominuojant jame Gyvuliškam pradui) prajausti, energetiškai sąveikauti ir sąmoningai įtakoti į materiją iki šešto išmatavimo imtinai. Paprastai, žmogus savyje siekia išvystyti tokius neeilinius sugebėjimus tam, kad turėti valdžią į save panašiems trimačiame pasaulyje. Tai pagrindinis noras, jai dominuoja Gyvuliškas pradas. Nors pačio žmogaus sąmonei, panašus noras praktiškai išlieka nepastebimas. Geriausiu atveju, žmogus bando save pateisinti geromis priežastimis, atsieit dėl rūpesčio kitais žmonėmis ir pagalbos jiems.

Tokiais žmonėmis gali būti įvairūs ekstrasensai, magai, burtininkai, žmonės su paronormaliais sugebėjimais, tai yra tie, kas pasikeitusioje sąmonės būsenoje, sugeba pasinerti iki šešto išmatavimo ir iš ten įtakoti žemutinius išmatavimus ir silpnas struktūras (pareikšti energetinį aktyvumą ir atlikti kai kuriuos performavimus). Trečio išmatavimo įtakojimas, iš aukštesnių išmatavimų pozicijos (4,5,6), žinoma atsiliepia informaciniame lauke, grubiai trimačio išmatavimo materijai. Tik darydamas tokią įtaką, žmogus pats iki galo nesupranta, kam jam duota ta jėga ir ką jis iš tikro daro, kokius atlieka pakeitimus ir kam jis, pagal faktą, tarnauja? Visa šita energetinė įtaka, netgi iš šešto išmatavimo, bet iš žmoguje dominuojančios Gyvuliško prado pozicijos, nėra dvasinio vystymosi rodiklis.

A. Jūs kažkada sakėte, kad jeigu žmogus nesivysto dvasiškai, jo energetinė struktūra sekančiuose išmatavimuose (turima omenyje aukščiau šešto) supaprastėja.

R. Stebėtojui, iš aukštesnių išmatavimų, bet kuris žmogus, pirmame išmatavime, kalbant žmogiškomis asociacijomis, paprastas taškas, tai yra niekas. Svarbu pažymėti, kad žmogus, kuris nesivysto dvasiškai (nežiūrint į tai, kad materialiame pasaulyje jo konstrukcija žymiai sudėtingesnė ir šeštame išmatavime ji turi piramidės formą), septintame išmatavime jo energetinė konstrukcija primena rūką, tiksliau išblukusią dėmę, kuri sekančiuose išmatavimuose dar labiau supaprastėja. Ir galutiniame rezultate, 72 išmatavime, kaip ir pirmame, žmogus lieka tik taškas, niekas. Ir tame yra atsakymas į patį svarbiausią klausimą žmogui. Tikiuosi, kad protingi žmonės supras.

 Materialaus pasaulio stebėjimas, jau iš septinto išmatavimo, vaizdžiai sakant, panašu į drumzlinos pelkės vandenis, stovinčiam krante. Kaip ir materialus pasaulis, pelkė irgi yra natūralus pasaulio sanitaras, vandens valymo savotiškas filtras, tai yra išvalymo to, kas ir sudaro gyvenimo prasmę. Jos gilumoje vyksta sudėtingi procesai, bet Stebėtojui įdomu tik jų rezultatai, kurie pasireiškia drumzlino vandens paviršiuje. Daugelis žmonių, pragyvenusių savo gyvenimą veltui, taip ir neišnaudojus savo dvasinio šanso, jie kaip ir išnyrantys iš pelkės burbulai, prisipildę tik tuščių materialaus pasaulio norų. Jų likimas vandens paviršiuje liūdnas ir apspręstas. Susiliečiant su kokybiškai nauja aplinka, burbulai sprogsta, pavirstant į "nieką”. Bet yra ir tie, kurie savo gyvenime susilieję su savo Siela, panašiai kaip nuostabaus lotoso butonas, atsiranda paviršiuje iš drumzlino vandens. Šis baltas žiedelis pritraukia Stebėtojo dėmesį, savo švarumu ir naujumu. Stebėtojas žavisi žiedeliu ir skiria jam dar daugiau dėmesio, stebint kiekvieno žiedlapio išsiskleidimą. Lotoso žiedas kokybiškai skiriasi nuo oro burbulo, kadangi jis jau tampa naujo pasaulio neatsiejama dalimi.

Kitaip sakant, jeigu žmogus dvasiškai vystosi, jo siekiai ir norai susiję su Dievo pasauliu, tai yra jame dominuoja Dvasinis pradas, tai kaip galutinis rezultatas, jis dar gyvendamas čia gali išeiti už materialaus pasaulio (šešių išmatavimų) apribojimų ir įeiti į septintą išmatavimą, tada jo energetinė struktūra, septintame išmatavime, sudėtingėja. Jai apie tuos sudėtingus energetinius procesus kalbėti asociacijomis, suprantamomis trimačio išmatavimo "gyventojui”, tai pas žmogų įvyksta konstrukcijos transformacija, iš piramidinės formos, į kubo formą, pastatyto ant vieno iš nuosavų kampų. Kitaip sakant, tokio dvasinio atsilaisvinimo energetinis statinys, kokybiškai skiriasi nuo piramidinės formos, žmogaus energetinės konstrukcijos šeštame išmatavime. Ir kuo toliau žmogus gilinasi į dvasinį savęs vystymąsi, tuo sudėtingesnė tampa jo energetinė konstrukcija.

Tokią persitransformavusią žmogaus energetinę konstrukciją sunku nepastebėti tiems, kas iš tikro valdo dvasiniu matymu. Žmogaus piramidinė energetinė struktūra užima žymai daugiau erdvės, nei fizinis kūnas, o kubinė – dar dešimt kartų daugiau. Tokio unikalaus reiškinio sunku nepastebėti netgi Stebėtojams iš aukštesnių išmatavimų. Kaip sakoma, tikras žmogaus šventumas neišsprūsta iš Stebėtojo, nuo Dvasinio prado, žvilgsnio.

Tačiau, žmogiškoje visuomenėje tokia transformacija įvyksta labai retai. Tiesa, senovėje, žmones, gyvenime pasiekusius septinto išmatavimo ir gavusius dvasinį išsilaisvinimą, simboliškai vaizdavo kubo forma, su atžima, ant vieno iš jo kampų. Tokiu simboliu žymėdavo ir Aukščiausia Būtybę iš dvasinio pasaulio.

A. Tam yra turtinga archeologinė medžiaga, patvirtinanti panašią simbolika, daugelyje pasaulio tautų. Gyvenusių skirtinguose kontinentuose.

R. Labai daug iš pradinės informacijos šiai dienai užmiršta, arba prarasta, todėl daugelis surastų artefaktų, fiksuojančių senovės žinias, apie simbolius ir ženklus, iki šiol išlieka ne visai suprantami mokslininkams.

A. Ar negalėtumėte papasakoti, kaip žmogaus energetinė struktūra, kiekviename sekančiame išmatavime tampa vis sudėtingesne?

R. Kad žmonėms butų lengviau įsivaizduoti, kas iš savęs yra jų konstrukcija, šešiuose išmatavimuose ir kaip visa tai susiję tarpusavyje, pateiksiu paprastą asociacinį pavyzdį. Yra toks vaikiškas žaislas – kaleidoskopas. Tai vamzdelis, kuriame atitinkamu kampu išdėstyti veidrodžiai ir įvairiaspalviai akmenukai. Sukant vamzdelį, galima stebėti įvairių raštų kombinacijas. Kuo veidrodėlių daugiau, tuo sudėtingesnės stebimų raštų struktūros ir figūros. Tai štai, mūsų atveju veidrodėliai – tai išmatavimai, o akmenėliai - energetinės žmogaus konstrukcijos dalys. Jų skaičius stabilus, bet koks kokybinis pasikeitimas dvasinio tobulėjimo procese, veda prie žymiai sudėtingesnės savo konstrukcijos transformacijos.

Jeigu mes nagrinėsime žmogaus konstrukciją pirmame išmatavime (vienmačiame) tai ji atrodys kaip taškas, tarsi žvaigždė danguje. Ir jei tą tašką priartinti, o po to, įsigilinti į jo struktūrą, tai galima pamatyti visa sudėtingą žmogaus konstrukciją, tai yra atsekti ryšį, nuo pirmo išmatavimo iki paskutinio, per visą nuoseklią išmatavimų grandinę.

O štai jau antrame išmatavime (dvimačiame), žmogaus konstrukcija bus matoma kryžiaus formoje, be to, kryžiaus, kurio viduryje, susikirtime, yra ratas. Na o kaip atrodo žmogus trečiame išmatavime, manau visiems ir taip žinoma.

Bus daugiau