Jei pasielgėte blogai, pripažinote tai, pajutote kaltės jausmą (mane
reikia nubausti), sukūrėte potencialą. Jei jūs pasielgėte gerai,
supratote tai, pajutote išdidumo jausmą (mane reikia apdovanoti), taip
pat sukūrėte potencialą. Pusiausvyros jėgoms nesuprantama, už ką reikia
bausti ar apdovanoti. Jos tik pašalina energetiniame lauke susidariusius
nevienodumus.
Atlygiu už kaltės jausmą visada bus vienokia ar kitokia bausmė. Jei
to jausmo nėra, bausmės gali ir nebūti. Deja, pasididžiavimo jausmas
dėl gero poelgio taip pat užtraukia bausmę, o ne apdovanojimą. Juk
pusiausvyros jėgoms būtina pašalinti perteklinį išdidumo potencialą, o
apdovanojimas jį tik sustiprins.
Induktyvinis kaltės jausmas, tai yra iš šalies „teisingų" žmonių
primestas kaltės jausmas sukuria potencialą tarsi pakeltą kvadratu, nes
ir be to žmogų kankina sąžinė, o dar užgriūva teisuolių pyktis.
Nepagrįstas kaltės jausmas, kurį sukelia įgimtas polinkis „už viską būti
atsakingam", sukuria didžiulį perteklinį potencialą. Visiškai nėra
reikalo jausti sąžinės graužaties, juk priežastis paprasčiausiai
sugalvota. Kaltės kompleksas gali gerokai sugadinti žmogaus gyvenimą,
nes jis nuolat veikiamas pusiausvyros jėgų, t.y. baudžiamas už
įsivaizduojamus nusižengimus.
Štai kodėl dažnai sakoma: „Įžūlumas – antroji laimė". Paprastai
pusiausvyros jėgos neliečia žmonių, kurių negraužia sąžinė. Juk norima,
kad Dievas nubaustų niekšus. Rodos, teisingumas turi triumfuoti, o
blogis turi būti nubaustas. Nors labai apmaudu, bet gamtoje teisingumo
jausmas nežinomas. Atvirkščiai, dorus, bet turinčius įgimtą kaltės
jausmą žmones nuolat užgriūva visokios nelaimės, o begėdžių ciniškų
piktadarių ne tik nebaudžia, bet jiems dar ir sekasi.
Jūsų sąmonei net nesuvokiant, kaltės jausmas išjudina bausmės eigą.
Pagal tą scenarijų pasąmonė būtinai atveda į bausmę. Geriausiu atveju
įsipjausite, patirsite nedidelę traumą arba atsiras kokių nors
nesklandumų. Blogiausiu – įvyks nelaimingas atsitikimas, kurio pasekmės
bus liūdnos. Štai ką daro kaltės jausmas. Jis neša tik griovimus, yra
nenaudingas ir nieko nesukuria. Nereikia kankinti sąžinės graužatimi,
tai nieko nepadės. Stenkitės elgtis taip, kad nereiktų patirti kaltės
jausmo. O jei taip atsitiko, beprasmiška kankintis, nes nuo to niekam
nebus geriau.
Biblijos priesakai – tai ne moraliniai nurodymai, kaip teisingai
elgtis, o rekomendacijos, kaip nepažeisti pusiausvyros. O mes,
remdamiesi savo vaikiška psichologiją, į Dievo įsakymus žiūrime
atsainiai, tarytum į mamos liepimus nešėlti, kitaip – pastatys į kampą.
Atvirkščiai: nusižengusių žmonių bausti niekas nesirengia, pažeisdami
pusiausvyrą žmonės patys susikurią problemų. Dievo įsakymai juos apie
tai tik įspėja.
Kaip minėta anksčiau, kaltės jausmas yra siūlas, kurį tampo
švytuoklės, ypač manipuliatoriai. Manipuliatoriai – tai žmonės,
veikiantys pagal principą: „tu turi daryti, ką liepiu, nes esi kaltas"
arba „aš geresnis už tave, nes tu neteisus". Jie „globojamajam"
stengiasi įpiršti kaltės jausmą, kad galėtų jį valdyti arba įtvirtinti
savo asmenybę. Iš išorės tie žmonės atrodo „teisingi". Jie seniai žino,
kas gerai, o kas blogai. Jie visada išsako teisingus žodžius, jų visi
poelgiai nepriekaištingi.
Reikia pastebėti, kad ne visi teisingi žmonės linkę manipuliuoti
kitais. Iš kurgi manipuliatoriai įgavo poreikį mokyti ir valdyti? Jis
atsiranda todėl, kad jie sielos gilumoje nuolat abejoja ir nepasitiki
savimi. Šią vidinę kovą jie talentingai slepia nuo aplinkinių ir savęs.
Neturėdami vidinės atramos, kurią turi iš tiesų teisingi žmonės, jie
stengiasi įtvirtinti savo asmenybę kitų sąskaita. Poreikis mokyti ir
valdyti atsiranda tada, kai jie trokšta sustiprinti savo pozicijas
žemindami kitą žmogų. Susikuria priklausomybės ryšiai. Būtų puiku, jei
pusiausvyros jėgos atlygintu pagal nuopelnus. Tačiau perteklinis
potencialas atsiranda tik ten, kur yra įtampa, bet nėra energijos
judėjimo. Šiuo atveju „globojamasis" manipuliatoriui atiduoda savo
energiją, todėl potencialo nėra, ir manipuliatorius veikia nebaudžiamas.
Vos tik žmogus išreiškia prisiimąs kaltės jausmą, tuoj pat
prisistato manipuliatoriai ir pradeda siurbti energiją. Nenorint patekti
jų įtakon, reikia tik atsisakyti kaltės jausmo. Neprivalote prieš nieką
teisintis, jūs niekam nieko neskolingi. Jei iš tikrųjų nusikaltote,
atlikite bausmę, bet nesijauskite kaltas. Ar jūs skolingi savo
artimiesiems? Ne. Juk rūpinatės jais iš įsitikinimo, o ne per prievartą.
Tai visai kitas dalykas. Atsisakykite polinkio teisintis (jei turite
tokį). Tada manipuliatoriai supras, kad jūsų nėra kaip užkalbinti, ir
paliks ramybėje.
Beje, pradinė nevisavertiškumo komplekso priežastis yra kaltės
jausmas. Jei nors šiek tiek jaučiate nevisavertišumo jausmą, vadinasi,
tas nevisavertiškumas atsiranda lyginant su kitais. Iškeliama
baudžiamoji byla. Tik atrodo, kad teisėjas jūs pats. Iš tiesų viskas
vyksta šiek tiek kitaip. Pradžioje jūs pasirengęs prisiimti kaltę –
nesvarbu už ką. Tiesiog sutinkate būti kaltas. Taigi sutinkate būti
teisiamas ir atlikti bausmę. Lygindamas save su kitais, leidžiate jiems
būti pranašesniems. Atkreipkite dėmesį, patys suteikėte teisę galvoti,
kad jie geresni už jus! Jie galbūt taip ir negalvoja, bet jūs pats
tapote teisėju ir teisiate save kitų vardu. Vadinasi, jie teisia jus,
nes jūs pats iškėlėte sau bylą.
Susigrąžinkite savo teisę būti savimi ir pakilkite nuo teisiamųjų
suolo. Niekas nedrįs jūsų teisti, jei nelaikote savęs kaltu. Tik jūs
savanoriškai galite suteikti kitiems privilegiją būti jūsų teisėjais.
Gal atrodo, kad užsiimu demagogija. Juk jei yra realių trūkumų, visada
iš tikrųjų atsiras žmonių, kurie tai pastebės. Bet tik tada, kai pajus,
kad jūs pasirengęs prisiimti kaltę už trūkumus. Jei nors akimirką
pasijusite kaltas, kad esate blogesnis už kitus, jie būtinai tai pajus.
Ir atvirkščiai – jei esate laisvas nuo kaltės jausmo, niekam nešaus į
galvą įsitvirtinti kaip asmenybei jūsų sąskaita. Čia pasireiškia labai
subtilaus perteklinio potencialo poveikis supančiai energetinei
aplinkai. Blaiviai mąstant tuo sunku patikėti šimtu procentų. Tačiau
vien žodžiais nieko negalėsiu įrodyti. Jei netikite – patikrinkite!
Esama dar dviejų įdomių kaltės jausmo aspektų: valdžia ir drąsa.
Žmonės, jaučiantys kaltės jausmą, visada paklūsta kitų jos nejaučiančių
žmonių valiai. Jei esu potencialiai pasirengęs, kad galiu būti dėl ko
nors kaltas, pasąmonėje esu pasirengęs būti nubaustas, vadinasi,
paklusti. Jei nesijaučiu kaltas, bet noriu įsitvirtinti kitų sąskaita,
esu pasirengęs tapti manipuliatoriumi. Netvirtinu, kad žmonės skirstomi į
manipuliatorius ir marionetes. Tiesiog atkreipkite dėmesį į dėsningumą.
Didžiūnų ir valdytojų kaltės jausmas išvystytas menkiausiai arba jo
visiškai nėra. Kaltės jausmo neturi cinikai ir kiti be sąžinės žmonės.
Jų metodas – žengti per galvas arba per lavonus. Tad nenuostabu, kad į
valdžią dažnai patenka nedoros asmenybės. Bet ir tai nereiškia, kad
valdžia bloga, ir visi valdžios žmonės blogi. Kiekvienas pats
nusprendžia, kaip vertinti savo sąžinę, šiuo atveju niekas neturi teisės
nurodinėti. O štai kaltės jausmo bet kokiu atveju reikėtų atsisakyti.
Kitas aspektas – drąsa.tai kaltės jausmo nebuvimo požymis. Baimės
esmė glūdi pasąmonėje, jos priežastis – ne tik bauginanti nežinomybė,
bet ir bausmės baimė. Jei aš „kaltas", potencialiai sutinku atlikti
bausmę, todėl bijau. Iš tiesų drąsių žmonių sąžinė rami, jų nekankina
net mažiausias kaltės jausmas. Jiems nėra ko bijoti, nes jų vidinis
teisėjas tvirtina, kad jie teisūs. Bailioms aukoms būdinga visiškai
kitoks požiūris: nesu įsitikinęs, kad elgiuosi teisingai, mane gali
apkaltinti, bet kas mane gali nubausti. Net silpniausias, giliai
paslėptas kaltės jausmas atveria pasąmonės vartus bausmei. Jei jaučiu
kaltės jausmą, vadinasi, potencialiai sutinku, kad grobikas ar
nusikaltėlis turi teisę mane užpulti, todėl ir bijau.
Žmonės sugalvojo įdomų kaltės jausmo išsklaidymo būdą – prašymą
atleisti. Tai iš tiesų veikia. Jei žmogus savyje turi kaltės jausmą, jis
stengiasi išlaikyti neigiamą energiją ir taip didina perteklinį
potencialą. Atsiprašęs paleidžia potencialą ir energija išsisklaido.
Atsiprašymas, savo klaidų pripažinimas, meldimasis už nuodėmes,
išpažintis – tai kaltės potencialo atsikratymo būdai. Vienokiu ar
kitokiu būdu išrašydamas sau indulgenciją, žmogus atleidžia savo paties
sukurtą kaltinimą, ir jam pasidaro lengviau. Tik reikia, kad kalčių
išpažinimas netaptų manipuliatorių įranku. Jie to tik ir laukia. Paprašę
atleidimo, pripažįstate savo kaltę, kad paleistumėt potencialą.
Manipuliatoriai stengsis apie šią klaidą jums ne kartą priminti,
provokuodami neprarasti kaltės jausmo. Nepasiduokite provokacijoms, jūs
turite teisę atsiprašyti už klaidą vienintelį kartą.
Atsisakymas kaltės jausmo – pats veiksmingiausias būdas išgyventi
priešiškoje aplinkoje: kalėjime, gaujoje, kariuomenėje, gatvėje. Ne
veltui nusikaltėlių pasaulyje galioja nerašyta taisyklė: „Netikėk,
nebijok, neprašyk". Ši taisyklė ragina nesukurti perteklinių potencialų.
Agresyviose aplinkose galinčių būti žalingų potencialų pagrindas yra
kaltės jausmas. Galima ginti save demonstruojant jėgą. Pasaulyje,
kuriame išgyvena stipriausias, tai puikiai veikia. Tačiau tai per daug
ekstensyvus būdas. Daug efektyvesnis yra galimos bausmės potencialo
visiškas išmetimas iš pasąmonės. Pateiksiu pavyzdį. Buvusioje Tarybų
Sąjungoje už politiką nuteistieji buvo kalinami kartu su kriminaliniais
nusikaltėliais, taip tikintis palaužti jų valią. Tačiau rezultatas
dažnai būdavo priešingas, daugelis politinių kalinių, kurie buvo
neeilinės asmenybės, ne tik netapdavo pasityčiojimų aukomis, bet ir
užsitarnaudavo nusikaltėlių pagarbą. Asmeninė nepriklausomybė ir
savigarba vertinamos labiau nei jėga. Fizinės jėgos turi daug kas, o
asmenybės jėga – retas reiškinys. Raktas į savigarbą – kaltės jausmo
nebuvimas. Tikra asmeninė stiprybė pasireiškia ne gebėjimu ką nors
pagriebti už gerklės, o kiek asmenybė sau leidžia būti laisva nuo kaltės
jausmo.
Žinomas rusų rašytojas Antonas Čechovas sako" „Aš po lašą iš savęs
išspaudžiu vergą". Šią fraze išreiškiamas siekis atsikratyti kaltės
jausmo. Atsikratyti – vadinasi, kovoti. Tačiau gyvenime nėra vietos
kovai ir prievartai prieš save. Tinkamesnis būdas – atsisakyti, t.y.
pasirinkti. Nereikia iš savęs išspausti kaltės jausmo. Pakanka tik
gyventi pagal savo kredo. Niekas neturi teisės jūsų teisti. Jūs turite
teisę būti savimi. Jei leisite būti savimi, nebereikės teisintis, o
bausmės baimė išsisklaidys. Tada įvyks išties nuostabus dalykas: niekas
neišdrįs jūsų nuskriausti. Kur jūs bebūtumėte: kalėjime, kariuomenėje,
gaujoje, darbe, gatvėje, bare. Jūs niekada nepateksite į tokią padėtį,
kur kas nors grasina prievarta. Kiti retkarčiais patirs vienos ar kitos
formos prievartą, bet ne jūs, nes iš savo pasąmonės išvijote kaltės
jausmą, vadinasi, šiose jūsų gyvenimo linijose bausmės tiesiog
neegzistuoja. Štai taip.
Būkite laisvi,būkite savimi ! |