Primesti gyvenimui doktrinas ir dogmas reiškia iškreipti gyvenimą. Bet visi mes tai darome; visi mes primetame sau doktrinas ir idealus. Kažkas yra įtūžęs ir bando būti neįtūžęs. Kažkas yra piktas ir bando būti taikus. Kažkas yra žiaurus, o bando būti švelnus. Vagis bando būti kilniaširdis, o nuodėmingas bando būti šventas. Taip mes gyvename, mes visuomet bandome vaidinti, kad esame kažkas.

Taip išeina, kad pagrindinis žmonių išskaidymas, gyvenimų iškreipimas eina iš pačių religinių šventikų, taip vadinamų, šventųjų tėvų pusės?

Daugumoje taip. Žinoma, buvo ir tikrai tikintys žmonės, kurie iš tikro tarnavo tik Dievui. Kurie nekalbėjo tiek daug kvailysčių ir pasakų. Tačiau, dažnai kalbėdavo pakankamai sudėtingai paprastam mirtingajam. O sudėtingai gaudavosi tik todėl, kad apie dvasingumą, apie gyva, visada yra sunku kalbėti negyvėlių kalba. Negyviems paaiškinti apie Gyvą, sudėtinga negyvėlių kalba.

O dauguma iš tų taip vadinamų šventų tėvų, tokiais titulais tik ir apdalinti už tai, kad jie sustiprino savo konkrečios religijos pozicijas. Tačiau, jokios laisvės, tikro dvasingumo supratimo, paprasto kelio pas Dievą žmonėms jie taip ir nedavė.  Atvirkščiai, sustiprinant savo religiją ir tikrą dvasinį kelią padarė žmogui dar sudėtingesniu, nes tvėrė tai, ko patys iš esmės nesuprato.

Ir štai  tokie, taip vadinami netikrieji imamai, kunigai, popai, rabinai, lamos ir tt. pridarė daug žalos tiems iš žmonių, kas gyvena  tik savo sąmone, aklai jų klausydami, kad ir kaip tai nebūtų apmaudu daugeliui tikinčių tai girdėti. Tačiau tokia yra karti šiandiena tiesa. Taip mes ir pasiekėme tokius laikus, kai Vienis dabar tapo išskirstytas, išdalintas į atskirus Dievus ir dievukus, atspindinčius tik to Vienio atskirus, sakysime taip, epitetus. Apie ką dar galima čia kalbėti. Tai labai graudu ir liūdina.

Daugelis iš žmonių laukia atėjimo To, kuris jiems padės, juos išgelbės. Bet kam Jis atėjęs padės iš tikro? Taip, Jis ateis, o jei tiksliau, tai gal jau ir atėjęs… Bet padės Jis tik tiems, kas to tikrai nori, siekia to kaip įmanydami patys, o ne tik įsivaizduoja kad jau pakankamai dvasingi, nieko neveikdami, netobulėdami. Padės tik tiems, kas Jį dar nors šiek tiek girdi, o tiksliau jaučia, kas dar nėra visai dvasiškai kurčias ir aklas, prisiklausęs pasakų. Taip, atėję jis padės, Jis atskirs Gyva nuo Negyvo. Tame ir yra Šventosios Dvasios tikroji atėjimo čia prasmė.

Čia  toks gali būti niuansas. Kai skaitančio tai sąmonė, taip sakant, bandys pamaloninti ir sakys: “...tu būtent ir esi tas Gyvas, papulsi tarp gyvų, nes patarnauji bažnyčioj, ar kartais iš nuobodulio paskaitinėji šiuos tekstus...”. Taip vėl sąmonė pabandys Asmenybę apkvailinti. Ir jei tai sakys tik jūsų sąmonė, bet tuo pat metu vidus, giluminiai jausmai tylės ir šie tekstai nesukelia jokio rezonanso, nenuteikia darbui su savimi, vadinasi tai joks dar nėra “dvasingumo rodiklis”. Tam iš vis negali būti kokių nors rodiklių ar aukščio kartelių, kurias, kaip vienas išsireiškė komentare, “reikia peršokti”. Tai ne varžybos ir čia nėra nei laimėjusių nei pralaimėjusių. Yra tik einantys, kas keliais žingsniai priekyje, kas šalia, o kas keliais atsilieka. Todėl, pasitikėti tik sąmonės tokiais “gražiais žodeliais” neverta.

Jeigu žmonės būtų gyvenę taip, kaip kadaise senovėje jiems sakė tikrieji pranašai, atnešę dvasines žinias iš anapus, tai šiandiena žmonija žinotų, suprastų žymiai daugiau, nei mes dabar čia postringaujame apie dvasingumą.

 Tai vis dėlto, ar gerai, ar blogai, kad Šventoji Dvasia ateis?

Daugelis pasakys, kad gal ir gerai bus. Kodėl? Todėl, kad vėl klausys tik savo sąmonės, kuri toliau suoks tik materialius norus ir įgeidžius. Ji sakys: “Jis ateis, mums, mūsų religijai pastatys didžiulius rūmus, šventyklas, atkovos mūsų religijos pozicijas, pakels jos prestižą, taps kiekvieno tikinčio palaima, suteiks mums kokią nors malonę.”

 Klausimas jums tikintieji. O ar Šventoji Dvasia nėra ir taip kiekvieno tikinčio dvasine palaima? Ar tai nėra vidinis dvasinio pasaulio palaikymas, kuris jau yra kiekviename iš mūsų, kaip Asmenybė?  Juk taip yra? Ir buvo taip visais laikais, visada. Bet žmonės tą dvasinio pasaulio paramą ir palaimą patys atstumia, tam panaudojant savo pačių sąmone. Tai jiems koks nors vaizdelis nepatinka, negražus, ar nesiderina su Angelu, tai dar kas tai ten maišo. Taip yra todėl, kad bando visa Tai priimti tik per savo sąmone. Tačiau, vien tik per sąmonę pilnai To priimti niekada negalima ir neįmanoma. Ir tai yra tiesa, norit jūs to ar ne, suprantat, ar ne.

O tie, kurie gyvena ir giluminiais jausmais, kas iš tikro tiki, kas iš tikro girdi Gyvą Dievo Balsą, tiems ir aiškinti nieko nereikia apie dvasingumą.Taigi, dar kartą, Šventoji Dvasia ir ateina čia tik tam, kad atskirti Gyva nuo Negyvo. Tame ir yra To atėjimo prasmė.  Ateina ne tam, kad kam nors rūmus pastatyti, ką nors duoti, suteikti malonę ar išgelbėti.

Toks klaidingas tikinčiųjų suvokimas yra todėl, nes nori kad geras gyvenimas pas juos būtų ir čia ir Ten. Kadangi dar abiem rankom įsikibę laikosi šio pasaulio, tik įsivaizduojant kad yra dvasingi. Tačiau tiems, kas iš tikro pateks Ten, jokių rūmų jau nereikės, nes Ten nėra nieko, tik Meilė ir Laimė. Ten nėra skausmo ir kančių, yra tik Laimė, kurios niekas niekada iš jūsų neatims ir nepavogs. O žmonės, kurie iš tikro yra tikintys, turi gyventi žemėje taip, kad ir čia nebūtų nei skausmo nei kančių. Tame ir yra tikro tikėjimo bei tikros tarnystė prasmė.

Dėl tokio tikslo žmonėms ir buvo duotas Islamas. Jis buvo duotas būtent tam, kad visam laikui išeitu nesantaikos, kad žmonės tarpusavyje susitaikytų, kad žmonės suprastų viso to svarbą ir būtinumą.  Tačiau žmonės kaip ir žmonės. Priėmė tai kas duota nuo Dievo, tik kaip kokią tai eilinę  konkurenciją jau esamoms ir plačiai išplatintoms religijoms.

Jei žmogus yra dvasiškai aklas ir nemato kas pasaulyje šiandiena vyksta, tai jis žinoma ir neskaitys to, kas būna pateikta naujose dvasinėse žiniose per pranašus. Jis iš katro tai atmes, su nepasitikėjimu ir įtarumu sakydamas: “Ne, tai visai ne mūsų. Juk pas mus, mūsų šventųjų yra parašyta kitaip, nei čia yra sakoma. Pas mus niekas neprašo dirbti su savimi, pakanka tik laiku pasimelsti ir ko nors paprašyti. Mūsų Dievas geresnis, patogesnis...”

Sakykite prašom tikintieji. Ar gali koks nors popierėlis, kuris prirašytas juodai ant balto, ką nors dvasiškai išgelbėti? Ar tai išlaisvins jus ir jūsų Sielą? Kad ir ta pati Biblija, Koranas, Tora ar dar kas nors? Ar gali tos, kad ir storos, knygos jus kaip nors išgelbėti, nors ir išmoksite mintinai kiekvieną jose esantį žodį, nors ir laikysite jas garbingiausioje savo namų vietoje, ar miegodami po galva pasidėsite?

Žinoma kad ne, jei nepriimsite tos esmės, kuri jose visada yra, nors kartais tik tarp eilučių. Kol Dievo pasaulio nepriima vidiniai, per giluminius jausmus, neprajautė To patys, tai nei vienas šventas raštas niekada nieko dar neišgelbėjo ir neišgelbės. Taip, žmones gelbsti būtent ta esmė, įdėta tuose raštuose, tačiau ji gelbstinčia tampa tik tada, kada žmogus tai priima taip sakant iš visos širdies, kada jis ir toliau sieks tos esmės didesnio pažinimo, suvokimo tikrai sieks dvasingumo, o ne tik įsivaizduos, kad  jis to siekia, tik retsykiais pavartydamas tokias knygas.

Sakykite prašom tikintieji. Argi yra kas nors blogai tame, kai visa tai priėmęs vidiniai ir prajautęs, žmogus pats tampa Angelu? O kodėl žmonės dažniausiai atstumia tą esmę? Matyt taip yra todėl, kad ta esmė yra pakankamai nepatogi žmogui gyvenančiam tik sąmone ir iliuzijomis, verčia dirbti. O sąmonė ji visada tingi, pilna puikybės ir geismų.

Nors, taip paklusdami sąmonei, žmonės patys tampa žiaurūs vieni kitiems, visam supančiam pasauliui, bandant tik dominuoti, kaip ir visa kita materija, Dievas ir toliau išlieka visada gailestingas. Jis iš tikro yra labai gailestingas ir atjautus, nes visada siunčia žmonėms šansą. Jis visada jiems tai siunčia ir visada juos palaiko. Apie kiekvieną savo potencialų vaiką Jis rūpinasi žymiai daugiau, nei mes rūpinamės savo tikrais vaikais. Ir tai yra Tiesa, bet mes patys visa tai ir atstumiame.

Tikrai tikintys žino, tai yra jaučia patys, o kitiems verta apie tai susimastyti. Jei paimti 12 paskutinių metų, tai  pastebėsime, jog laikas sutrumpėjo mažiausiai apie 20%. Čia nekalbame apie tai, kad dėl tos priežasties, pavyzdžiui žvaigždės skrenda greičiau dangumi, ar sekundės greičiau tiksi. Ne, sekundė kokia buvo, kaip ėjo, taip ir eina toliau ir naktis keičia dieną tokiu pat intervalu. Bet praktiškai, kiekvienas žmogus žemėje, net neseniai gimę vaikai jaučia vidumi tai, kaip laikas vis trumpėja. Jei anksčiau diena praeidavo kaip diena, tai dabar diena prabėga kaip akimirką, o savaitė kaip diena. O kas bus su visu tuo toliau? Ar verta apie tai daugeliui materialistų susimąstyti? Juk tai akivaizdu ir nuo to niekur nepasislėpsi, neišsipirksi. Gali įkišti galvą į smėlį, kaip strutis, tvirtinti jog to nėra, bet nuo to niekas nepasikeis. Ir tokia yra Tiesa šiandiena.

Todėl, žmonėms neverta šiandiena pyktis ir tikėtis kažko tai ypatingo ir gelbstinčio tik iš To, kas ateis, o gal jau ir atėjęs kaip sakiau ... Tuo labiau, kad žmonės Jo nepamatys, nes jie Jo nejaučia. Todėl nereikia laukti, kad kas nors ateis ir ką nors už jį padarys. Žmonėms reikia patiems ištiesti vienas kitam pagalbos ranką, nustoti pagaliau pyktis dėl iliuzijų ir nereikšmingų materialių žaisliukų. Reikia visiems jungtis ir vienytis dvasiniu pagrindu. Juk žmones iš tikro niekas ir neskiria, visi mes esam vienodi, visi mes turime Sielas ir dvasią, ir Dievas yra tik vienas vienintelis visiems.  Ir kokiomis kalbomis žmonės kalba apie Dievą čia, nėra skirtumo. Nes Ten visi jie kalbės tik viena kalba, tik Gyva Kalba, jausmų kalba. Ir tai yra Tiesa.

Islamas iš tikro yra paskutinė duota religija žmonėms, kaip ir paskutinis atnešęs tai pranašas Muchamedas. Tai yra Tiesa, kad ir kaip tai nepatiks kitų religijų “gerbėjams”. Bet gerbėjams ko? Savų tradicijų ir išorės apeigų?

Gaunasi, kad visi žmonės yra dabar tarsi ant globalaus, lemiamo pasirinkimo slenksčio, ar būti mums kaip civilizacijai, ar ne?

To jums negali pasakyti šiandiena niekas, kad ir kas jis būtų. Kad ir ką jums pasakos įvairūs “šaltiniai”, jei juos iš vis dar taip galima pavadinti.  Tačiau tas atsakas glūdi kiekviename iš mūsų ir kiekvienas į tai atsakys pats sau. To nereikia klausti, nes kitam bus kitaip.

Ir jeigu dabar savo galvoje žmogus vis dar klauso demono, tai yra tik jo paties dabartinis pasirinkimas. Nes iš tikro, žmogui niekas negali pamaišyti atlikti savo pasirinkimo. Tai yra tik kiekvieno žmogaus atskirai individualus, asmeninis sprendimas. Ir taip buvo visada, visais laikais, niekas nesikeičia, kaip ir patys žmonės. Paprasčiausiai, kaip ir anksčiau, taip ir dabar, kažkas gyvena tam, kad Gyventi, o kažkas gyvena tik tam, kad – mirti. Kažkas tikrai nori būti Gyvas, o kažkas tik egzistuoja kaip gyvas lavonas. Tame ir skirtumas – pasirinkime. “Iš dulkių atėję, dulkėmis ir vėl pavirs.”  O gyvenantis Dvasia – Dvasia ir liks.

Kas tai yra dvasios padidinimas, kaupimas žmoguje, apie ką minima šventuose raštuose? Kaip tai reikia suprasti?

Tai ir yra tos tikros dvasinės patirties sukaupimas savyje. Kai žmogus iš tikro atsiveria dvasiškai, pradžioje pradeda jausti, gal net truputi daugiau fiziniame lygyje, po to, fizinis lygis nueina į šalį ir jis tuo metu pradeda aiškiai suvokti, kad yra žymiai daugiau, kad yra begalybė, supranta, kad jis čia yra atėjęs visai iš kito pasaulio, kuris – beribis ir tame pasaulyje nėra viso to, kas yra čia.

Tačiau mes kalbame dabar tik bendrai apie viską, tik negyva žodžių kalba, kaip ir daugelis religinių tarnų. Ir mes šiandiena neliečiame pačio svarbiausio. Kaip to žmogui išmokti, pasiekti? Nes apie tai jau ne kartą yra rašyta ir Allat Ra, Sensėjus knygose ir prieš tai buvusiuose tekstuose per paskutinius du metus. Tai yra: sekti savo mintis, mokytis pajusti, suvokti giluminius jausmus, kontroliuoti sąmonę ir tt. Jei žmogus neištiria savo paties sąmonės gudrybių, tai jis net ir nesupras, kad tikrai yra – vergas. O kada supranti, jog esi vergas ir kieno vergas, tai tuo pačiu sužinai, jog negali būti joks dar Dievo Vergas. To negali būti aplamai vien tik todėl, kad tavyje pačiame yra To pasaulio dalis, tu pats esi To šaltinio dalis. O štai demono vergu būtent ir esi, kol jo pilnai klausaisi, vykdai jo nurodymus. Kai tai ištiri ir supranti pats, jog iš tikro taip ir yra, tai tau jau nebereikia jokių patvirtinimų, ar įrodymų šventuose raštuose.  Ir būtent tik tada žmogus gali nutraukti tas grandines, rišančias  jį prie demono pasaulio, tapti dvasiškai Laisvu. Tai ir yra, taip vadinamas, dvasios didinimas, kaupimas žmoguje. O jei atsakyti trumpai, tai yra – jausminis Dievo pasaulio suvokimas. Nei sąmone, nei akimis, ar ausimis, o būtent vidiniu jausmu. Tai ir yra tikras, tiesioginis bendravimas su Dievu.

Daugelio tikinčiųjų sąmonėm tai nepatiks. Juk tokiam tikslui jie eina į šventyklas, pas Dievo Tarnus, dažniausiai tokius pat dvasiškai aklus bei kurčius. Skaitant šventuosius raštus, atliekant kokius tai ritualus ir apeigas, žmonės bando taip suvokti Dieviškumą tik savo sąmone, arba dar geriau, pas Dievą bando dar ką nors išmelsti, išprašyti maldomis. Bet tas toks dirbtinas, netikras, išoriškas nuolankumas ar Dievo gyrimas, garbinimas, neduos absoliučiai jokios naudos dvasine prasme. Dvasinė nauda pasiekiama tik vidiniu jausminiu suvokimu.

Ir kaip tas Šėtonas (sąmonė) gali šlovinti Dievą? Argi tai nėra šventyklose propaguojamas melas? Per sąmonę, per Šėtono dalį savyje, šventyklose žmonės bando šlovinti Dievą.  Apie tai tikintiesiems verta susimąstyti, jei jie iš tikro siekia dvasingumo, o ne tik išorinės demonstracinės kitiems butaforijos.

Reikia pažymėti ir tai, kad dalis dvasiškai aklų religinių tarnų rašo, jog Angelai daugiau nieko ir neveikia, apart Dievo šlovinimo: “O kuo daugiau jiems ten reikia užsiimti? Kodėl taip yra kalbama ir kam visa tai pateikiama kaip kokia tai tiesa?

Tikrieji šventieji tėvai, tie kurie iš tikro pasiekė dvasingumą, kalbėjo tik apie Begalinę, niekada nesibaigiančią Laimę. Tačiau apie tokius jausmus ir tokią Laimę, sunku kalbėti ir išreikšti negyvėlių kalba bet kam. Todėl, apie giluminius jausmus buvo kalba daugiau kaip apie išorines ir laikinas emocijas, labiau suprantamas ir įprastas žmonėms. Na o vėliau, žmonės jau savaip ir interpretavo visa tai. Pavyzdžiui: “visi tik ir šlovina Danguje Dievą, o Jis už tai jiems suteikia Laimę”.  Taigi, vėl tas pats vartotojiškas (velniškas), šiandiena labai daugeliui mėgstamas ir mielas principas: “tu man, o aš tau.” Nors daugelis ir jaučia tą atvirumą, tą vidinį kontaktą su Juo, bet į jį neina, nes juos skiria būtent sąmonė.

O kaip žmogui išmokti nekreipti dėmesio į tą savo sąmonę?

Išmokti nekreipti dėmesio į savo sąmonę žmogui nesigaus tol, kol jis jos pats neištirs, kol ji išliks melaginga daugelyje klausimų. Čia žinoma visai neturima omenyje tai, jog ji negali atsiminti, kad du kart du yra keturi. Visus tokius dalykus ji puikiai atsimena. Ir pretenzijas kokias nors ir kam nors visada moka pareikšti. Tipo, ne taip čia išsireiškei, ar privėlei gramatinių klaidų ir tt. Tai ji puikiai sugeba. Vienintelio ko ji negali ir nesugeba –  gyvai gyventi Ten. Todėl, reikia, netgi yra būtina ištirti savo sąmonę. Ištirti kodėl ji tau maišo, kokiais šablonais pastoviai naudojasi ir kodėl tu pasiduodi tam. Ir tik ištyręs tai pilnai, suprasi – “Kas esi Tu?”. Ir štai tada veidrodyje matysite demoną, kadangi patys tapsite tikru Angelu. Nes veidrodis tai ir yra tik tikros šviesos netikras atspindys. Tai tik šešėlis nuo tikros šviesos.

O ar Šventos Dvasios kaupimas, didinimas yra prieinamas, įmanomas kiekvienam žmogui? Ar tai įmanoma tik labai ištikimiems kokioms nors religijoms žmonėms, ar karaliams, kaip rašoma šventraščiuose?

Tai įmanoma bet kuriam žmogui, esančiam žemėje, kuriame yra Siela ir yra Asmenybė. Asmenybė, kaip jau ir sakėme, tai ir yra Šventos Dvasios dalis. Ir tas, kuris pirmapradžiai turi kokią tai jėgą, nesvarbu, kad ir nedidelę, visada turi sugebėjimą ją didinti, visiškai nepriklausomai nuo to, kur jis ir su kuo jis duotuoju metu. Tai yra, bet kuris žmogus tai gali. Netgi sakyčiau šiandiena tai būtina, norint pakeisti ne tik savo lemtį bet ir visos civilizacijos likimą.

Kas liečia tarnystę Dievui ir kas yra prieinama kiekvienam žmogui. Pirmiausia, jeigu jau prabudai pats, pažadink ir tą kuris šalia tavęs. Tik tai reikia daryti žinoma pakankamai švelniai ir atsargiai, negalima jį griebti ir pradėti purtyti, nes tada atsibus visada piktas. Paprasčiausiai, švelniai pažadinkite jį ir kai jis atsibus, prilaikykite kad svyruodamas (abejodamas) neįgriūtų vėl atgal į miego būseną, nesvyruotų eidamas dvasiniu keliu. O po to, kai tokie būsite dviese, jums jau bus paprasčiau prižadinti ir trečią asmenį. Na o trys gali pažadinti iš karto jau du. Tame ir yra tikros tarnystės Dievui esmė, kas pasiekiama kiekvienam. Atsibudai, padėk kitam atsibusti. Todėl ir šis tinklapis jau šeši metai nekeičia pavadinimo – atsibudimas. Tai toks poreikis, kuris visa atsiranda pas dvasiškai atsibudusius žmones. Kada žmogus pats supranta, ant kiek nuostabus Tas pasaulis ir koks liūdnas likimas laukia tų Asmenybių, kurios lieka čia, šiame iliuzijų pasaulyje, tai bando tą suvokimą pažadinti ir pas kitus, pažįstamus ir nepažįstas. Daroma tai tam, jog suteikti ir kitiems šansą pažinti Tikrą gyvenimą. Ir tai žinoma daroma ne dėl kokios nors naudos ar patogumo sau, ne dėl kokio nors parapijiečių pagausinimo, pripažinimo ar šlovės, pasididžiavo ar dar ko nors panašaus. Tai žmogaus vidinis poreikis, einantis nuo dvasingumo, kas ir yra tarnystė Dievui.

Kas tai yra Tikrai tikintis žmogus ir kuo skiriasi nuo paprasto tikinčio?

Tai tas, kuris iš tikro yra patyręs giluminius jausmus pats ir kuriame jau nebeliko jokių abejonių dvasiniu pasauliu. Na o paprastas tikintysis, tai toks žmogus, kuris dar nežino arba klaidingai manantis kad žino, tik savo sąmone. Ir užsiima kaip taisyklė tuo, tik dėl paprasto padorumo, dėl aplinkinių nuomonės, kad nebūtų gėda, jis “kaip ir dauguma”, priklauso vienai, ar kitai religijai ir tt. Žinoma, dar bando pasimelsti ir tuo ko nors paprašyti pas Dievą. “O gal kas ir pavyks?” Pavyks ir gausi, tik ne nuo Dievo, o nuo...

Tikrasis tikintysis, tai tas – kuriame nėra jokių abejonių kaip sakėme. Tas, kuri gyvena giluminiai jausmais, kuris kalba Gyva Kalba. Tikrai tikintis – yra tas, kuris su dvasiniu pasauliu bendrauja Gyva Kalba.

Antropologijoje yra žymima, kad žmoguje yra trys sudedamosios: dvasia, siela ir kūnas. Ir būtent ten, net yra paaiškinta, jog dvasia – tai protas. Kaip yra iš tikro šioje vietoje?

Pas tuos, kas taip rašo, gal taip ir yra. Pas juos gal ir demonas svarbiausias. Tačiau iš tikro, žmogiška dvasia ir yra būtent Tai, ką mes vadiname mūsų Asmenybe, kas turi išsilaisvinti iš tos materialios demono vergijos. O protas, tai yra sąmonė – kaip tik yra ta dalis, esanti iš priešingos dvasiai pusės. Tai yra mūsų Asmenybės (dvasios) savotiškos grandinės, kurios ir laiko prirakintus prie materialumo. Neverta tarpusavyje maišyti tų dviejų priešingų dalykų. Dvasia – amžina, o sąmonė žinoma – laikina. Ir kas kuo gyvena, tas apie tą ir galvoja, tas tuo ir taps galų gale.

“Apie Šventą Dvasią žymiai sunkiau ir beprasmiai yra kalbėti. Tuo reikia gyventi.” Arsemadritas Kiprianas.  Kalbėti apie Šventą Dvasią, tai būtų tas pats, kas kalbėti apie nieką. Ką reiškia Šventa Dvasia šiame materialiame pasaulyje, jei visa Tai, apie ką kalbame, išeina už pačio materialumo ribų? Gaunasi kaip ir nieko nereiškia, niekas. Žmonės dažnai tai bandė palyginti su vėju, ugnimi, ar dar kuo tai tokiu, kas iš materialaus. Tačiau visa tai tėra tik pačios materijos materialus pasireiškimas, reaguojančios į Dvasios artėjimą. Todėl, geriau Tuo reikia gyventi pačiam ir kada gyveni Tuo, tai ir prisipildai kuo Tai. Pavyzdžiui yra akivaizdus skirtumas, kaip Šventą Dvasią priėmė pirmieji krikščionys ir kas įvyko po to, kas vyksta dabar krikščionybėje.

Žinoma, kad gyvybę visada suteikia tik Dievas, bet tai Jis daro per Šventą Dvasią. Dievas ir pasiima gyvybę ir vėl gi per Šventą Dvasią. Tačiau Šventoji Dvasia nėra joks tarpininkas, Tai yra pagrindinė grandis. Ir tuo pačiu, Šventoji Dvasia nėra ir joks Dievas.

Šventa Dvasia ne kartą šiame pasaulyje buvo pasireiškusi kūne, kaip ir mes dabar su jumis. Kalbėjo, bendravo su daugeliu aplinkiniu žmonių. Iš čia ir iškilo tas toks Dvasios, kaip kokios tai Asmenybės apibūdinimas. Kadangi, kada tikri šventieji tais laikais jausdavo, kas prieš juos stovi, o po to, apie tai kalbėjo jau kitiems, nuo to ir prasidėjo tas momentas, kai Dvasia tapo kaip Asmenybė.

Iš tikro, Šventoji Dvasia kaip Būtybė turi savo individualumą, tačiau tai ir nėra kokia nors dievybė. Šventoji Dvasiai yra tik Tai, kas sąžiningai ir teisingai tarnauja Dievui.

O kas gaunasi tada, kai žmogaus kūne tuo pat metu yra Asmenybė, Siela ir dar įsikūnijusi Šventa Dvasia? Kaip čia gaunasi jiems visiems kartu?

Jau kalbėjome, kad Siela ir Asmenybė, kaip jos atspindys, įsikūnija aštuntoje dienoje po kūno gimimo. O kada įvyksta pačios Šventos Dvasios inkarnacija, tai tam yra išnaudojamas toks kūnas, kuriame pagal vienas ar kitas priežastis nebegali gimti pilnai normalus kūdikis. Ir štai tada, vietoje Sielos į tą kūną įsikūnija būtent Šventoji Dvasia. Tada tokiame kūne nėra nei Sielos, nėra ir besiformuojančios Asmenybės, bet sąmonė, kaip materialaus pasaulio dalis, jame žinoma yra. Ir būtent tos sąmonės pagalba Šventa Dvasia ir bendrauja su egzistuojančiais aplink, negyvėlių kalba. Kitaip sakant, Šventosios Dvasios inkarnacijai yra išnaudojamas iš anksto tuščias indas (kūnas). Šventa Dvasia neatima kieno nors, kokios nors Asmenybės gyvybę.

Šventoji Dvasia išnaudoja ir kitus žmones kasdieniniame savo gyvenime. Nes Ji tada gyvena kūne, kaip ir bet koks paprastas žmogus. Gyvena skirtinguose lygiuose, stengiasi pragyventi įvairiose žmonių grupėse. Susipažįsta su žmonėmis, pragyvena niekuo neišsiskirdama nuo paprastų žmonių. Bet tuo pat metu Jis stebi ir girdi. Todėl, kada jaučia, kad žmonija pilnai funkcionuoti kaip civilizacija nebegali, gali pabandyti padėti per atnaujintas dvasines žinias. Jeigu tai nepadeda, tai tada, kaip ir sakėme, Dievas sukuria gyvybę, Jis ir pasiima ją tik visa tai reikia suprasti jau globaliu mastu.

Visa žmonijos civilizacija yra represyvi. Mes esame užslopinę savyje daugelį dalykų ir bijome atidaryti pandoros dėžę. Mes iš tikrųjų išgąsdinti; atrodo, jog mes sėdime ant ugnikalnio. Mes esame apimti daugelio daugelio baimių. Baimės yra giliai įsišaknijusios. Jos ir trukdo eiti tikro dvasingumo keliu.

Jei taip vadinamuose šventraščiuose žvilgtelsime į Jėzaus aprašytą istoriją, tai pastebėsi. Jo būsimo kūno kiaušialąstė apvaisinta Šventosios Dvasios, Jos ir išauklėtas, išmokytas, Jos ir krikštytas. Ir būtent su Šventa Dvasia Jėzus kūrė visus stebuklus. Ir auka Jo duota Šventos Dvasios ir Jos pagalba "prisikėlė".

Tačiau tai yra absoliučiai neteisinga. Nes visa tai darė ir gali daryti tik pats Dievas, panaudojant tam Šventą Dvasią. Tai yra, per Šventą Dvasią, tame prasmė. Na o žmogiška sąmonė specialiai ir išskiria Šventą Dvasią tam, kad kaip visada galėtų skirstyti, kiršinti. Visa Tai apdalina kažkokia tai sava jėga, valia. Bet kokios tai dar kitos dvasinės valios, apart Dievo ir būti negali.

 Aplamai pasaulyje egzistuoja tik dvi valios. Ir nė vienas žmogus neturi savo kokios tai atskiros asmeninės valios. Daugelis žinoma vėl šioje vietoje  labai sunerims. Sakys: “juk kaip taip, aš juk esu toks, anoks.... ir tt.” Bet kas būtent taip kalba tavyje, žmogau? Kaip tik ir kalba tas, kas laiko tą Asmenybę savo vergijoje. Tai yra – sąmonė, demoniška valia. Nes yra tik dvi valios – Šėtono ir Dievo. Negyva ir Gyva valia, o žmogus visada gali rinktis tarp tų dviejų valių. Rinktis tarp gyvybės ir mirties.  Seniausiame Biblijos rašte Didaktikoje, pirmame skyriuje, pirmame posme apie tai rašoma: “Yra tik du keliai – vienas gyvybės, kitas mirties”. Iš štai čia šioje vietoje, tame pasirinkime, svarbiausia ir yra nesiklausyti savo sąmonės, o būtent intuicijos ir ji paskys į kurią pusę jums pasukti.

Didžiausia Dievo dovana žmogui, didžiausia palaima, tai kaip tik ir yra Šventos Dvasios dalies suteikimas jam. Tai yra Dvasios, kurią duoda Viešpats, būvimas žmoguje, kad žmogus sustiprėtų dvasioje, kadangi tai ir yra kelias į tikrą gyvenimą.

O kodėl kartais Šventoji Dvasia palieka žmogų? Todėl, kad žmogus pradeda klausytis tik sąmonės, domisi tik materialumu, tik negyvu.  Ir Dvasiai nėra kas veikti su negyvais, nes Ji tik ten, kur gyva, Ji gi yra gyva.

Pirmieji krikščionys pažindavo tai tik patirties keliu. Kitaip sakant, jie dirbo patys su savimi. Todėl bendraudami su Šventa Dvasia dvasiškai, gaudavo ir dvasines dovanas, tokias kaip dvasinę palaima. Juk kas tai yra palaima? Tai dvasios būsena, prisilietimas prie To pasaulio. Ir tokių dalykų anksčiau niekas niekur neužrašydavo, nes žmonės tada net nenumanė, jog ateis tokie laikai, kai tokia vertybė bus žmonių prarasta, užmiršta. To jie sau ir įsivaizduoti negalėjo. Nesuvokė, kad galima Tai pakeisti kažkuo materialiu, kažkuo laikinu. Tai pavyzdžiui būtų tas pats, jeigu sveikatą iškeisti į kokią nors neišgydomą ligą. Net materiali sąmonė to negali priimti, suvokti.

Tais laikais, kada iš tikro žmonės galėjo bendrauti su dvasiniu pasauliu, jie negalėjo suprasti to, kaip galima kada nors prarasti vertingiausia ir svarbiausia dalyką. Nesuvokė to, ant kiek reikia žmogui būti absoliučiai kvailam, kad iškeisti gyvenimą į mirtį. Todėl, neužrašant to, Tai ir buvo prarasta ateities kartomis.

Tiems, kas siekia dvasingumo šiandiena, dažniausiai pavyzdžiu tarnauja Buda. Kaip jis atrado Tai ko ieškojo?

Šio žmogaus dvasinės paieškos, trūko apie šešis metus. Jis apkeliavo daugelį vietų, išmoko daugelį mokymų tik tam, kad surasti Tai, kas yra Amžinas ir Begalinis. Daug kur tuo tikslu pabuvojo, bet niekur tos tikros Tiesos taip ir nerado. Tačiau su Tuo jis susilietė tik paskutiniu, kaip jis galvojo tada, gyvybės momentu, prieš pat atsisveikinant su šiuo pasauliu, nuo išsekimo tokiose paieškose.

Taigi, kada buvo pakankamai iškamuotas įvairiomis jogomis ir  kitomis dvasinėmis praktikomis, jį apleido fizinės jėgos. Nebeliko net jėgos pereiti į kitą krantą per sraunią upę. Taip būnant toje kalnų upėje ir nepajėgiant iš jos net išsikapanoti į krantą, mirštant, atsisveikinant su savo kūnu, jam ir nusileido Tai, nusileido Šventoji Dvasia. Tai yra, šį pasaulį jis pradėjo suvokti ne per savo sąmone, o būtent per Asmenybe. Ir Tai jame giliai įsitvirtino. Tada jis kaip tais iš paskutinių susikaupęs išsikrapštė į krantą, išsimiegojo ir po to dar savaitę visiškai tylėjo. Nes jis nežinojo ką galima pasakyti kitiems žmonėms, kada jis suprato Tai, kas yra pilnavertis Šventos Dvasios būvimas jame, kas yra gyvenimas dvasia. To jis paprasčiausiai negalėjo kaip nors išreikšti ir perduoti kitiems žmonėms...

Tačiau Tai niekada niekam nėra duodama priverstinai, per prievartą. Ir tos visokios papildomos jėgos ateina tik tada, kada žmogus jų trokšta dvasiškai pats. Kad ir kaip jis norėtų gauti tokias jėgas savo sąmone, to niekada jam nesigaus.

Ta galinga dvasinė jėga anksčiau buvo vadinama Allat jėga. Tai jėga, kuria Viešpats Dievas apdalina šį pasaulį Šventos Dvasios pagalba. Tai jėga, kuri čia palaiko visą egzistuojančią gyvybę. Galima sakyti Tai yra gyvybės ugnis. Ji išeinanti iš Šventosios Dvasios apdalinta didžiulėmis galimybėmis. Manau jau skaitėte ir žinote, kad materialiame pasaulyje egzistuoja dvi pagrindinės ir esminės jėgos: Allat jėga ir jei priešinga Antiallat. Tai yra, Allat palaiko dvasinę gyvybės dalį, o Antiallat – materialią dalį.

Visa tai, kas susiję su demonišku egzistavimu arba kitaip sakant, su laikinu, su materialiu, yra tik atspindys nuo mūsų jau minėtų septonų kreivų veidrodžių, supančių tikrą stabilią dalelę Po. Tai tik Tikros Šviesos daugkartinis atspindys. Aplamai visa, viskas kas yra, sukuriama tik Allat jėgos. Dings kada nors Allat, dings ir materialus pasaulis. Ir kaip jau kalbėjome, plečiantis Visatai, planetoms tolstant vienai nuo kitos, Allat jėga silpnėja, trumpėja laikas. Todėl anksčiau ar vėliau bus pasiektas momentas, kai ši Allat jėga nustos veikti.

Pati Allat jėga neapdalinta kokiomis tai asmeninėmis charakteristikomis, asmeniškumu, savęs kaip kažko atskiro suvokimu. O štai Šventoji Dvasia tuo yra apdalinta ji save suvokia.

Dievas visada savo žodyje yra tvirtas. Ir tai tiesa. Negali kas nors, net ir pati Šventoji Dvasia paimti žmogų už rankos ir kur nors nuvesti jį prieš jo pasirinkimą. Pasirinkimo laisvė yra niekada nepažeidžiama... Jei jau kartą duota Dievo žmogui pasirinkimo laisvė, tai duota visam laikui. Ir niekas neturi teisės tai iš žmogaus atimti, absoliučiai niekas, niekada. Todėl žmogus tik pats pasirenka ką jis matys savo atspindyje veidrodyje. Tame ir yra Dievo valia, tame ir aukščiausia dvasingumo prasmė.

Jeigu žmogus dar supranta, kad jis, kaip asmenybė, yra Šventos Dvasios dalis, tai tada jis suvokia ir tai, jog jo kūnas, kaip ir jo sąmonė, turi paklusti jam, kaip šeimininkui. Taigi, žmogaus sąmonė turi būti pavaldi Asmenybei. Tačiau mes save daugumoje suvokiame būtent kaip sąmonę, kaip kūną ir tt. Tas vidinis Demonas turi būti pavaldus Asmenybei. Tai jis turi būti vergu, o ne atvirkščiai, ne Asmenybė jam, kas ir vyksta dabar pas daugelius. Taigi, kad ir kaip nebūtų gaila, šiandiena daugumoje materija ir pavergė Asmenybes.

Kai į žmogaus kūną įeina Šventoji Dvasia, ji Asmenybe apdalina jėga, kaip tik ta Allat jėga. Tačiau šiandiena yra naikinama viskas, kas apie tai gali priminti, kas susiję su žodžiu Allat ir jos ženklu, tos jėgos pasireiškimu. Net pačio žodžio tarimas buvo visuotinai naikinamas. Ir dabar, naikinama viskas ir visada, kur tik randama, pastebima, paminklai ir tt. Kodėl?

Iš vienos pusės, ta jėga, kuri Antiallat, tarnauja kaip jėga materialiai kokiai nors magijai. Tai yra, žmogiškų norų tenkinimo jėga. Tokiu būdu, kaupdamas Antiallat jėgas, žmogus gali priversti velnią tarsi vykdyti jo norus. Duoti jam kokias nors materialias gėrybes. Bet čia slypi banalus supainiojimas ir pakeitimas.

Kuo bandoma priversti velnią tai padaryti – sąmone?  Nes Asmenybė, kaip Šventos Dvasios dalis, to niekada pati nepadarys, tik sąmonė tai gali. Kitaip sakant, sąmonė, tai yra, pats demonas mumyse, priverčia demoną dėl jo paties ir daryti kažką. Iš vienos pusės tarsi ir supainiotai atrodo. Bet iš kitos, nieko sudėtingo tame nėra. Tai tik paprasta apgaulė. Tik žmogiško egoizmo ir iliuzijų suaktyvinimas, kurios labai greitai, kaip sapnas praeina. Ir tokių įkliuvusių į tas sąmonės pinkles Asmenybių būsima realybė aiški – subasmenybės kančios. Kada ir mirti negalima, nes dvasia nemiršta ir gyventi nėra kuo. Tada tikrai bėda.

Nors iš tikro, nežiūrint visų tų demoniškų išdaigų ir įmantrybių, žmogus – tai Asmenybė – tai Dvasinė Būtybė. Tai, kas atėjo čia ne iš šio pasaulio. Ir taip yra iš tikro, nepaisant to ar jūs tai suvokiate ar ne.

Tai įdiegta čia iš kitokio, amžino, Dieviško pasaulio. Ir subrendus, apsijungus su Siela, įgijus tikrą amžiną gyvybę, Tai turi ir išeiti iš čia. Na o kūnas, tai tik ir yra kūnas, tik indas. Juk kokonas tai ne drugelis? Tai tik kokonas, kuriame vikšras (Asmenybė, Šventos Dvasios dalis) turi transformuotis (apsijungti su Siela, dvasinio pasaulio dalimi) į drugelį (naują Dvasinę būtybę - Angelą).

Dievo prajausti negalima, bet galima prajausti dvasinį pasaulį ir sąlytį su tuo pasauliu. Ir net pats mažiausias, nežymus sąlytis su Tuo, duoda neribotą džiaugsmą ir Laimę. Įsivaizduokite, o jei visada būti Ten? Sąmonei tai nepriimtina ir nesuvokiama, kad ir kaip nesistengtų, kad ir kokiais žodžiais bandytų tai išreikšti. Dvasiška galima pažinti tik dvasingumu. O kad pažintų žmogus Dievą per sąmone – nerealu. Įsivaizduokite, kaip gali pažinti Tai, kas Gyva, su tuo, kas negyva? Niekaip. Ir aprašyti To niekas negalės. Kodėl nėra Dievo aprašymo? O kaip Tai galima kam nors aprašyti, kai Jis beribis? Spalvų jums neužteks, o žodžių tai tuo labiau. Galima tik prajausti.

Šiandiena vyksta ginčai, kokios lyties yra Angelai, o tuo labiau Šventa Dvasia? Daugelis bando tvirtinti, kad vyriškos. O kodėl taip yra?  Iš tikro, kad būtų paprasčiau, Angelai ir Šventoji Dvasia lyties neturi. Dvasiniame pasaulyje to nėra. Tokie skirtumai vyksta tik čia. Bet kada Šventoji Dvasia įsikūnija, tai ji visada įsikūnija į vyriškos giminės kūną. Kodėl?

Todėl, kai Tai yra čia, turi pažinti įvairius gyvenimo lygius, pabendrauti su daugeliu įvairiausių sluoksnių žmonių ir pragyventi tokį gyvenimą. Tai būna įvairiose egzistavimo sąlygose, taip sakant, nuo pat visuomenės dugno, apačios, iki normalaus lygio, bet visada tik vyriškame kūne. Nes toks, būtent vyriškos lyties kūnas, yra ištvermingesnis, paprastesnis, patogesnis pasirinktam tikslui.

Pavyzdžiui, jums reikia pravažiuoti per dirvonus, kur nėra jokio kelio. Kokią mašiną jūs pasirinksite ar visureigį, varomą visų keturių ratų, ar paprastą limuziną? Taip ir čia tas pats, pasirenkama yra tai, kas tam tikslui patogiau. O pavyzdžiui, jeigu reiktų į pasaulį atnešti daugiau Meilės energijos, tai Šventoji Dvasia įeitų būtent į moters kūną. Kodėl?

Kadangi pirmapradžiai daugiau Allat jėgos turi būtent moterys. Ir kaupti tai moteris sugeba žymiai daugiau nei gali tai vyrai, kadangi ji ir pati duoda naują gyvybę. Vyrams tame yra sudėtingiau, jie jaučia tas Allat jėgas, bet su kaupimu jau sudėtingiau. Ir štai čia, galima sakyti, žmogiška sąmonė iškrėtė piktą šposą, todėl moteris šiandiena pradėjo daugiau engti, niekinti. O juk senovėje visose religijose ir net tame pačiame korane, moterys yra labai gerbiamos. Sakoma, kad islame negerbia moterų. Bet taip sako tik tie žmonės, kurie islamo nežino. Ten Moterį  kaip tik dievina, ją gerbia ir net labai gerbia. Viskas kaip visada pas sąmonę, perversta aukštyn kojomis.

Žmonės dažnai pradeda viską maišyti, dvasią, Allat jėgą ir tt. Bet geriausias būdas visame tame išsirinkti, pačiam tai patiriant, prajaučiant. Tada viskas stojasi į savo vietas. Tampa viskas suprantama, aišku ir lengva. Tereikia tik truputi padirbėti su pačiu savimi.

Seniau Šventą Dvasią priskirdavo būtent moteriškam pradui. Tai buvo todėl, kaip ir minėjome, kad Šventa Dvasia, kaip ir moteris, duoda gyvybę. Tokiame, galima sakyti paraleliniame sulyginime ir buvo viso to prasmė. Nors iš tikro, Tai belytė Būtybė, kol neateina į žemišką kūną. Na o kūne žinoma yra skirtumai.

Ką reiškia toks posakis, kad Šventoji Dvasia duoda gyvybę?

Net trimačiame supratime, Allat jėgos suteikia bet kokią gyvybę, bet kokiai materijai. Tam verta vėl įsigilinti į fiziką, molekules ir dar giliau iki to, kas sudaro pirminę materiją. O materija sudaryta iš energijų. Na o pačios energijos iš Allat jėgos. Allat jėga yra Šventosios Dvasios neatimama dalis. Ir Tai ateina kaip moteriškas pradas,  pavyzdžiui kaip Švenčiausioji Marija ir tt.

Kas liečia Mariją. Tai yra pati aukščiausia tarnyba Dievui, kokia gali būti pasiekta žmogumi. Ir taip yra iš tikro. Nes ta moteris, kaip Asmenybė viso to pasiekė pati. Ji pati atliko tokį pasirinkimą, gavusi taip vadinamą graalį (adaptutotą žmonėms pirmapradžio garso formulę nuo Jėzaus). Plačiau apie tai knygose “Sensėjus”, kurias irgi rasite šiame tinklapyje.

Pirmieji krikščionys garbino visada abu šventuosius ir Arkangelą Gabrielių, kaip Šventą Dvasią ir Šventąją Mariją, kaip Allat jėgas. Juos kartu dažniausia ir vaizduodavo.  Aišku, kad po to žmogiška sąmonė visa tai dalinai pratrynė.

Įsivaizduokite kad prieš jus stovi deganti žvakė. Ir ugniai reikalingas deguonis. Kas bus kai ant jos užpilti vandens? Užges. O iš ko sudarytas vanduo? Iš vandenilio ir deguonies. Iš dviejų degių dujų. Bet kada mes sumaišome tas dvi gerai degančias sudedamąsiais į vieną, gaunasi tai, kas tą ugnį ir gesina. Štai kaip viskas įdomu pas Dievą.

Šventoji Dvasia nemėgsta šešėlių. Ir jai yra matomi patys slapčiausi žmonių kėslai. Jei žmogus nori kaupimo, jame dominuoja gobšumas, slapčia svajoja apie magiją, tai dvasingumo jis nepasieks niekada, kad ir kaip tame jį guos sąmonė. Jeigu žmogus nori sukaupti dvasines jėgas ne dėl išsivadavimo iš Šėtono vergijos, o dėl to, kad toliau tarnauti toms savo ydoms, tai jam tos jėgos nebus duotos, kad ir kiek jis to norės ar sieks. Žinoma, jis gali būti apdalintas kokiais nors ekstrasensoriniais sugebėjimais, magija ir tt. Tačiau toks fokusų demonstravimas eina tik nuo Šėtono, Dievas čia ne prie ko. Gyva niekada nesipainioja su negyvu.

Iš tikro, kada žmogus susiduria su kažkuo tai dvasingo, beribio savo viduje, tai jo sąmonė tuo visada piktinasi. Ir sąmonė, kaip demonas, kuris visada keikia kas šventa, kai tik pajaučia ar išgirsta ką nors tokio, pradeda tai negailestingai kritikuoti, net iki kito įžeidimų tai vyksta. Kuo ne kartą teko įsitikinti šiame tinklapyje. Ir kuo tas demonas žmoguje stipresnis, tuo jis tokioms žinioms labiau priešinasi, agresyvesnis.

Kas paradoksalu, jog žmonės dažnai ateina į savo pasirinktų religijų šventyklas, nes prie dvasingumo paieškos traukia jų Sielos, o štai jų sąmone nuo viso to stumia.

Tie žmonės, kurie skiria mažai dėmesio savo dvasiškam vystymuisi yra žiauresni. Tai jau Tikrieji Velnio tarnai, tie kuriuos dažnai vadina negyvėliais, gyvais vaikščiojančiai lavonais. Ką čia dar ir be pridursi? Tai žmonės, kurie patys save  sąmoningai užkasa gyvais į kapą. Tokie žinoma neapkenčia visko, kas tikrai šventa. Kas neatitinka kokios nors religijos jų pasirinkto atspindžio tikros šviesos. Dėl ko taip yra?

Todėl, kad jų sąmonėje dominuoja neigimas to, kas iš tikro gyva, nes puikiai žino, kad patys pasmerkti, likimas nulemtas. Bet pasmerkti yra ne patys žmonės kaip Asmenybės, pasmerktos iš tikro tik jų sąmonės, kaip materialumo dalis. Bet kada žmoguje dominuoja sąmonė, tai priverčia taip manyti ir Asmenybę, skiriant savo dėmesio jėgą dieviškumo keikimui, neapykantai. Tai iš vis blogiausia kas tik gali būti nuveikta čia. Nes atlygis už tai laukia labai sunkus. Tai nėra koks nors bauginimas, o faktas. Ta prasme yra viduramžių sakmė:

“Papuolė kartą žmogus į pragarą. Per dieną jis klajojo dykumoje po karšta saule, troškulyje ir tt. Kartą vidurį dienos, dykumoje pamatė žmogų sėdintį ant kuolo, ne tik kad be rūbų negailestingos saulės spinduliuose, bet ir be odos. Priėjo prie jo ir sako: “na gerai aš nusikaltęs, apgaudinėjau Šėtoną, sudariau su juo sutartį, jį apvogiau. Tiek pridariau jam bėdos. Tai už tai taip jis mane nubaudė, kad esu čia. Kas dieną bastytis po dykumą amžinai turiu. O ką tokio baisaus tu sukūrei Šėtonui, kad jis taip tave žiauriai nubaudė?”. Nubaustasis atsakė: “Nieko. Šėtono aš net nežinojau”. “ Tai ką gi tu baisaus padarei”, vėl klausia žmogus. Tada nubaustasis atsakė: “Blogai pagalvojau apie Šventą Dvasią.”

Tai ne visai gera sakmė, bet joje gili prasmė, kad suprasti. Kadangi baudžiantys Angelai žymiai žiauresni, nei baudžiantys demonai. Tai nėra žmonių bauginimui o paaiškinimui ir pagalbai jiems. Gali keikti ką tik nori tik nekeik Dievo. Ir niekada net negalvok blogai apie Jį. Tai Tiesa.

Ką padarysi, kai žmonėms šventa šiandiena yra tik tai, kas negyva. Tik nukryžiuotas Jėzus jiems gerai, bet ne gyvas... Net kai kurie iš religinių fanų piktinasi tuo, kad Jis išliko gyvas po nukryžiavimo. Apie tai plačiau irgi galite skaityti knygose Sensėjus ir štai čia (http://atsibudimas.ucoz.com/news/po_tos_kvailos_izangos_straipsnyje/2014-05-06-586 ).

Bet ne viskas taip jau ir blogai. Gerų žmonių pasaulyje yra daug. Ir labai daug tokių žmonių, o praktiškai visi, kurie sugeba jausti net mažiausią susilietimą su Tuo pasauliu. Deja daugelis to nedaro, nes yra visiškai dvasiškai akli ir kurti. Todėl ir nemato tai, kas atrodytų matančiam yra daugiau nei akivaizdu. Nes sąmonė jiems visiškai uždengė akis, užkimšo ausis.

Taikos ir ramybės Sielai