Na o dabar apie gerus dalykus iš istorijos. Gerai daugeliui žinomas kaip persų poetas Omaras Chajamas - buvo vieno iš Agapito mokinių - mokinys. Pas Agapitą buvo toks draugas, su kuriuo jis susipažino būdamas Rytuose, vienoje iš privačių įžymių bibliotekų, esančioje Našapur mieste. Tą žmogų vadino Narisas al mila vadin Šeih Muchamed Mansur. Tai buvo pakankamai protingas, dvasiškai išsivystęs žmogus, esantis Tiesos paieškoje. Būtent jis, Narisas Mansuras tapo ne šiaip sau Agapito draugu, bet ir vienu iš pašvęstųjų į artimiausią jo ratą.

Tai štai, Agapitas daug ko išmokė tą žmogų, perdavė jam kai kurias “Beliao-Dzi” mokslo žinias, kurias tam momentui sugebėjo priimti Nasiras Mansuras. Vėliau, tapęs mokslininkų ir tyrinėtojų vadovu, Nasiras Mansuras tas žinias perteikė vertiems savo mokiniams, tarp kurių buvo iš šešiolikmetis Omaras Chajamas.

(Virgio trigrašis: Omaras Chajamas gimė 1048 m. gegužės 18 d. Nišapure, tuo metu buvusioje Korasano sostine (dab. Irane), kaip manoma, palapinių meistro šeimoje. Chajamo vaikystė praėjo seldžiukams užkariaujant Centrinę Aziją – tai buvo žiaurūs metai, žuvo daugybė žmonių. Vėliau „Algebroje“ jis karčiai pastebės: „matėme žūstant mokslininkus, kurių beliko maža daug kančių patyrusi saujelė. Žiaurus tų laikų likimas trukdė jiems atsiduoti visiškai savo mokslo gilinimui. Didesnioji dalis, šiuo metu apsimetanti mokslininkais, tiesą rengia melu, moksle neišeidami už klastotės ir išdidumo ribų“.16 m. amžiaus neteko tėvo, mirusio epidemijos metu, o netrukus ir motinos. Omaras parduoda namus bei dirbtuvę ir persikelia į Samarkandą, kur tampa mokiniu vienoje medresių. Dalį jaunystės praleido Balche (dab. Šiaurės Afganistane), kur mokėsi pas garsųjį Šeiką Nasirą Muhamedą Mansuri. Taip pat mokėsi pas Nišapuro imamą Mowaffaq, laikytą garsiausiu Korasano mokytoju. Čia gavo chakimo, t.y. gydytojo, diplomą.)

Omaras buvo gana talentingas berniukas, turėjo gerą atmintį ir puikius protinius sugebėjimus. Ir kaip sakoma, grūdas įkritęs į tinkamą dirvą, pateisino sėjusio jį viltis, duodant gausų derlių. Jau būdamas 25 metų amžiaus Omaras tapo daugelio fizikos, algebros, geometrijos, astronomijos, medicinos, istorijos, filosofijos, mokslinių traktatų autoriumi, arabų kalbos ir literatūros tyrėju. Domėjosi geografija ir parašė keletą gamtos pažinimo traktatų.

(Virgio trigrašis: Jis parašė „Traktatą apie algebros ir al- mukabalos uždavinių įrodymus“ (1070), kurio pirmuosiuose skyriuose išdėsto kvadratinių lygčių sprendimo būdą, aprašyta dar al-Chorezmio. Toliau pateikia geometrinį kubinių lygčių sprendimo metodą, savo ištakomis siekiantį Archimedą (nežinomasis buvo suprantamas kaip dviejų kūgio pjūvių susikirtimo taškas). Chajamas pagrindė šį metodą, suklasifikavo lygtis, įvertino (teigiamų) šaknų kiekį ir jų reikšmes.Šiame traktate jis rašė ir apie trikampį binominių koeficientų sąrašą, kuris dabar vadinamas „Paskalio trikampiu““Traktate apie neaiškių Euklido vietų paaiškinimus“ (apie 1077 m.) Chajamas iracionalius skaičius laiko visiškai teisėtais. Jame taip pat bando įrodyti 5-ą Euklido postulatą, remdamasis akivaizdesniu jo ekvivalentu: dvi artėjančios tiesės privalo susikirsti: „Dvi artėjančios tiesės susikerta ir dvi artėjančios tiesės negali išsiskirti ta kryptimi, kuria jos artėja viena prie kitos“. Jo kitoks požiūris į šią problemą prisidėjo prie ne euklidinės geometrijos vystymosi)

Jis buvo ne tik talentingas mokslininkas. Agapito žinių dėka, kurias jis gavo per savo mokytoją, Omaras Chajamas aplenkė savo laiką. Ko verti vien jo darbai fizikoje ir matematikoje. O astronomijoje. Sudarytas jo saulės kalendorius, tikslesnio už kurį ir šiandiena dar neišrado. Šiandiena pavyzdžiui, naudojamės grigaliaus kalendoriumi, kurio metinė paklaida laike sudaro 26 sekundes. O Omaras Chajamas jau tais laikais pasiūlė pasauliui naudotis kalendorių, kurio metinė laiko paklaida sudaro viso labo tik 12 sekundžių. Jei paimti tą pačią matematiką, tai jis jau tada traktate “Aritmetikos sunkumai” aprašė binomo formulę, kurią po 600 metų atsieit “išrado” Issakas Niutonas, aprašant teoremoje apie binomo koeficientus, pavadinus tai pagal save “Niutono binomu”.

O kodėl atsieit išrado?

Todėl, kad Niutonas akiplėšiškai nusirašė tą formulę iš Omaro Chajamo veikalų. Ir ne tik šią formulę, bet ir kitas žinias, kas liečia fiziką, matematiką, astronomiją.

Na o šitai istorijai dar yra ir savo prieš istorija. Tam, kad jums būtų kiek suprantamiau, kas už to stovėjo, kas buvo duotos aferos įkvepėjas, atvedusios prie istorinio masto pakeitimo, trumpai papasakosiu apie Issaka Barau – “laisvųjų mūrininkų” ordino narį, “Liuciferio” ordino narį, Niutono mokytoją Kembridžo universitete.

Reikia pažymėti, kad tuo metu Kembridžo universitetas Anglijoje buvo vienas iš geriausių Europoje. Todėl žinoma, be savo dėmesio  jo negalėjo apeiti “laisvieji mūrininkai”, iš esmės, padarant iš jo savo pasekėjų veislyną. Tuo labiau, kad universitetai tais laikais buvo pakankamai pelninga įstaiga.

Issakas Barau papuolė į Kembridžo universitetą būdamas 15 metų. Ir ne šiaip sau papuolė, o papuolė konkrečiai, kadangi vienas iš jo globėjų buvo “Liuciferiečių” ordino narių, kuris priklausė ir  “laisvųjų mūrininkų” ordino ratui. Tokia pažintis ne tik žymiai įtakojo Barau, bet ir pakeitė jo tolimesnį likimą. Būtent tais metais su juo įvyko staigus gyvenimo pasikeitimas. Be to, kad liuciferiečiai panaudojo jį savo slaptose jėgos apeigose, jo globėjas sugebėjo nukreipti jo veržlų charakterį studijuoti kalbas ir mokslus. Po koledžo baigimo Issakas jau gerai valdė lotynų, graikų, arabų, domėjosi matematika, astronomija, filosofija, ypatingą dėmesį  suteikiant senovės mokslams. Bendrai tai gavosi neblogas “kadras” tarnavimui Archontams. Po universiteto baigimo liuciferiečiai priima Barau pas save į ordiną ir pradžioje jį panaudoja kaip savo kurjerį. Per keturis metus jis aplanko Prancūziją, Italiją, pagyveno Artimuosiuose Rytuose, grįžtant aplanko Vokietiją ir Olandiją.

Tai štai, 50-tais XVII šimtmečio metais Smirne (Izmire), kur tada gyveno nemažai “laisvųjų mūrininkų” to dėka nusprendė prasukti vieną reikaliuką, kaip visada liaudies sąskaita. Tam jie išreklamavo vieną iš savo “pėstininkų” – žydą, kabalistą. Žinoma, kad daugelis po tokios reklamos patikėjo ta marionete ir nuėjo paskui jį, įsiliejant į naują religinę tėkmę, judėjimą. Trumpiau tariant, prasidėjo pilnas liaudies kvailinimo procesas. Tai štai, prie tokio ažioatažinio triukšmelio. “laisvieji mūrininkai” atliko savo reikaliukus ir kaip visada, tuoj pat užmiršo apie savo melagingą mesijų.

Tai štai, kaip apdovanojimą už savo slaptus nuopelnus, Issakas Barau nuo liuciferiečių Konstantinopolyje gauna įdomius senovinius traktatus, tarp kurių buvo ir vertingiausi pagal savo darbą Omaro Chajamo darbai, dingę tais laikais slaptu būdu iš Teherano universiteto bibliotekos. Be to, grįžęs į Angliją, Barau jau vadovavo graikų kalbos katedrai Kembridžo universitete. Bet jo tikrai aistringu užsiėmimu, iš tikro, buvo tų senovės traktatų vertimas. Po kelių metų studijavimo, supratęs ant kiek genialūs buvo senovės mokslininkų išradimai ir žinios, žymiai lenkiantys savo laiką (o tokiam Barau buvo prieinami ne tik Omaro Chajamo, bet ir Euklido, Archimedo darbai). Barau įtikina liuciferiečius Kembridžo universitete atidaryti naują katedrą – geometrijos ir optikos. Be to, būdamas gudrus žmogus, Barau pasisavina sau tik kai kurias tas žinias, kurios dar buvo nežinomos plačiai europiečių auditorijai, ypatingai tas, kurios buvo jo išverstos iš arabų kalbos. Ir tuo pat metu, kad pridengti savo nuodėmėles, jis prasišlovina ne tik kaip subtilios linzės “autorius” ir kitų ne jo išradimų, bet ir kaip senovinių Graikijos mokslininkų darbų vertėjas. Tai štai, būtent 1661 metais, kada Barau atidarė naują katedrą, jis susipažįsta su Niutonu, kuris buvo vienas iš jo lekcijų klausytojų, subsaizeriu.

Subsauzeris – tais laikais neturtingas studentas, kuris negalintis užmokėti už mokslus. Jiems buvo leidžiama lankyti kai kurias lekcijas. Bet už tai jie privalėjo patarnauti arba labiau turtingiems studentams, arba universiteto nariams. Tai štai, 1661 metais Issakas Niutonas Įstojo į Kembridžo universitetą kaip subsaizeris. Tuo metu jam sukako 18 metų. O jaunam profesoriui Barau buvo tam laikui 31 metai. Jis ne šiaip sau Niutoną pavertė savo tarnu, bet ir padarė iš jo tarnu savo kūnui, panaudojant jį liuciferietiškose jėgos aktuose. Nors panašūs reikalai tada ir buvo laikomi slaptais, bet buvo pakankamai išplitęs reiškinys, kadangi pagal viduramžių tradicijas, universiteto nariai turėjo išlikti viengungiais.

Barau tapo Niutonui ne tik mokytoju, globėju, bet ir labai artimu jam žmogumi. Tai nepaprastai draugystei dar įtakojo ir tai, kaip Niutonas praleido savo gyvenimo periodą iki 18 metų. Issakas Niutonas gimė kaimo fermoje, mažu ir labai silpnu vaiku. Jo tėvas, taip pat Issakas Niutonas, mirė, nesulaukęs savo sūnaus gimimo. Motina faktiškai metė berniuką ankstyvoje vaikystėje, paliekant mažametį vaiką senelės auklėjimui. Ji ištekėjo už šventiko ir išvažiavo gyventi pas jį. Žinoma, tai papildomai traumavo vaiko psichiką, kuris neapkentė savo patėvio. Jis augo uždaras savyje. Buvo silpnas, baikštus. Kuo darėsi vyresnis, tuo vis daugiau jame pasireikšdavo neapykanta, gudrumas, egoizmas. Bendraamžiai už tai jo nemėgo, todėl vienatvė lydėjo Niutoną praktiškai iki įstojimo į koledžą. O jau toje mokymo įstaigoje berniukas rado savo mokytoją Barau, kaip savotiška palaimą. Tas susitikimas nulėmė visą tolimesnį jo gyvenimą. Jis tapo ne tik pačiu labiausiai besiklausančiu klausytoju, bet ir ištikimu tarnu, Barau draugu.

Barau taip pat viskame tiko paklusnus Niutonas ir pirmiausia kaip artimiausio rato žmogus, kuris buvo ne šiaip sau patikimas, bet ir paklusnus. Todėl Barau pilnai užsiėmė Issako Niutono karjera, varganą subsaizerio statusą Barau dėka pakeičia į stipendiją aspirantūroje. 1665 metais Issakas baigia koledžą, gauna mokslinį laipsnį bakalaurą, pasižymėkite (kalbų mokslų). Tuo metu Anglijoje prasideda maras.

Barau neleido laiko veltui. Prieš tai, kai universitetas atleido savo studentus dėl epidemijos pusantrų metų atostogų, jis įteikia Niutonui išverstus Omaro Chajamo traktatus su tiksliais moksliniais paskaičiavimais fizikoje, matematikoje, astronomijoje. Tarp jų, tiesą pasakius, buvo ir vertingas Omaro darbas “Aritmetikos sunkumai”. Barau duoda Niutonui užduotį perdirbti duotą medžiagą pagal savo autorystę, kad Niutonui greičiau butų suteiktas magistro laipsnis. Niutonas žinoma paskubėjo įvykdyti tą užduotį, praleidžiant visas atostogas savanoriškame užsidaryme (kad nebūtų nereikalingų liudininkų ir kalbų) savo gimtoje fermoje Vulstorpo kaime.

Taip, tas kaimas girdėtas, ten kur jam nukrito obuolys ant galvos ir jis atvėrė visuotinės traukos dėsnį?

Aš pasakyčiau, kas jam tada nukrito ant galvos..., bet geriau patylėsiu...Tiesa, netgi kalbant apie šią istoriją su obuoliu, Niutonas ne pats ją sugalvojo. Reikalas tame, kad Omaras Chajamas, aiškindamas savo darbe apie visuotinos traukos dėsnį, pateikė įvairių pavyzdžių, tame tarpe aiškino ir traukos jėgą su obuolio, krentančio nuo obels pavyzdžiu, tai yra, medžio, labai išplitusio tada Vidurinėje ir Rytų Azijoje. O kadangi Niutono sode irgi buvo obelys, tai jis taip pat panaudojo tą pavyzdį jau savo “genialiam atradimui paaiškinti”.

Niutonas niekada nebuvo kokiu nors vunderkindu. Ir visa ta išpūsta šlovė apie jį, tai tik “laisvųjų mūrininkų” darbas, kurie nuo to reikalo ne mažai paturėjo. Jie net iš nudžiuvusios niutoniškos obels padarė “istoriškai vertingą paminklą” – suolą.

Bet tai tik smulkmenos, palyginus su jų globaliu masių apkvailinimu. Tai štai, perskaitęs ir perdaręs kaip savo Omaro Chajamo darbus, jo paaiškinimus ir formules, susijusias su visuotinos traukos dėsniu, diferencialaus ir integralaus skaičiavo metodais, darbus apie gamtoje vykstančią šviesos dispersiją ir spektrines spalvas, pasiskolinus iš Omaro Chajamo veidrodinio teleskopo išradimą, ko tais laikais siekė daugelis šviesių septyniolikto amžiaus protų, Niutonas vėl pasirodė Kembridžo universitete, kaip sakoma, pilnai apsiginklavęs magistro laipsnio gavimui. O Issakas Barau visam tam suteikė didžiulę reikšmę, kaip savo auklėtinio išradimams ir padarė viską, kad tų darbų dėka išgarsinti Niutoną už universiteto sienų ribų. Jo planuose buvo reikalinga marionetė Niutonas, kuris užimtų solidų postą. O pats Issakas Niutonas stengėsi vaidinti mokytojo jam suteiktą vaidmenį, kuris labai palepino jo didybės ir išdidumo “talentingo mokslininko” maniją. Bet Niutonas būtent tik vaidino, nes pagal savo protą  jis nebuvo toks kaip Barau, besidomintis tiksliaisiais mokslais. Niutoną daugiau traukė žodiniai mokslai – filologija. Savo svajonėse jis turėjo mintį kada nors iššifruoti Bibliją.

“Genialus” Barau sumanymas, prastumti savo statytinį, jam pasisavinant svetimus darbus, suveikė puikiausiai. Jau 1669 metais 26 metų Issakui Niutonui perduoda garbingą fizikos-matematikos katedrą universitete. O pats Barau 1670 metais gauna dievo žodžio daktaro laipsnį ir taip sakant, minkštai nueina nuo tiksliųjų mokslų. Vėliau jis tampa koledžo prezidentu. Ir be to, būtent Barau pasiekia karališkų nuolaidų, kad visa jo buvusios katedros profesūra, tame tarpe ir Niutonas, būtu atleista nuo būtinumo priimti dvasinį saną.

Reikia pažymėti ir tai, kad Niutonas buvo ne labai koks dėstytojas. Studentai jo lekcijas lankė mažai, daugiausia dėl pačio dėstymo nuobodumo. Ir tai visiškai suprantama. Bet kuris tikrasis savo darbų autorius su pakylėjimu pasakotų apie savo išradimą. O tas, kuris užsiėmė klasikiniu plagiatu, gali pateikti tik nuogus skaičius ir daugiau nieko. Niutonas nekentė mokslinių ginčų ir tų, kurie bandė jį įtraukti į tas polemikas, paprasčiausiai todėl, kad jo žinios nesiekė tų atradimų lygio, kuriuos atsieit jis ir padarė. Paprasčiausiai, jam ir pasakyti nebuvo daugiau ką. Jis net knygą “Natūralios filosofijos matematinė pradžia” apie atsieit savo atradimus, rašė beveik dvidešimt metų. Daugelis stebisi, kodėl jis neaprašė tų pasekos laiptelių, kuriais jis pats pasiekė tuos atradimus. O Niutonas ir negalėjo jų aprašyti, todėl kad ir pats nežinojo, kaip tai padaryti. Nusirašyti – tai ne išrasti.

Issakas Niutonas nuo pat pradžių labai pergyveno, jog tą apgaulę gali bet kuriuo momentu atskleisti. Ir vos ne išsidavė su veidrodiniu teleskopu. Dėl ne visai tikslaus vertimo, jis atitinkamai ir sukūrė teleskopą, su elementariomis klaidomis. Bet ir šioje problemoje jam padėjo Barau, padaręs žymiai tikslesnį Omaro Chajamo traktato vertimą, kurio originalas buvo saugojamas slapta pas jį. Pagal antrą vertimą Niutonas ir sukonstravo savo įžymų antrąjį veidrodinį teleskopą, kurio demonstracija 1671 metais padarė stiprų įspūdį tuo laikmečiu, kas ir buvo oficiali priežastis išrinkti Niutoną į Londono karališkos bendrijos narius, kaip tada vadinosi angliška mokslų akademija.

 O ką, tie akademikai negalėjo jo “išaiškinti”, išvesti taip sakant, į švarų vandenį?

Ten ir išsiaiškinti nebuvo ką ir nėra dėl ko. Didžioji tos mokslinės “bendrijos” dalis buvo liuciferiečiai, kurie pirmiausia stengėsi realizuoti savo tikslus, o po to tik mokslinius. Tuo labiau, kad Niutonas tiko jų tikslams, kaip niekas kitas. Juk ne veltui vėliau, jo 60-mečio jubiliejaus proga “laisvieji mūrininkai” padarė Niutoną Londono karališkosios bendrijos prezidentu.

Jau tada, pirmo rimto susimovimo metu, Issakas Barau pasakė žodžius, kuriuos Niutonas įsivedė sau į viso gyvenimo taisykles. Jis patarė jam dėmesingai klausytis, daugiau skaityti ir išreikšti tik tai, kas jau yra, ne daugiau ir žodinę kvailystę geriau stengtis paversti į išmintingą tylėjimą. Niutonas ne šiaip sau atsiminė tuos žodžius, jis tai pavertė viso savo likusio gyvenimo pagrindine taisykle. Dar daugiau, Barau kartą jam tarė: “Jie tu stovi aukščiau ir matai toliau kitų, tai tik todėl, kad stovi ant kitų gigantų pečių”. O Niutonas tuos žodžius perfrazavo į savo “genialių atradimų” temą, nors iš esmės, kalba ten ėjo apie “laisvuosius mūrininkus” , jų pečius ir jo priklausomybę nuo jų.

Bendrai tai, Barau padarė iš Niutono pakankamai įžymų ir populiarų žmogų, kas savaime aišku, išaukštino ir patį Kembridžo universitetą toli už Anglijos ribų. Šlovė apie jauną “genialų mokslininką” tapo ant tiek visa apimanti, kad net pats Niutonas pradėjo tikėti tuo, jog jis iš tikro gal yra genijus. Nepažaboto egoizmo dėka, jo didybės manija pradėjo augti kaip ant mielių. Daėjo iki to, jog viename iš pokalbių su savo mokytoju Barau, jis savo asmenybės “genialumą” pastatė žymiau aukščiau už savo mokytoją. Į ką Barau, turintis pakankamai stiprų ir valingą charakterį, iš karto pastatė jį į savo vietą, pažymint Niutono kvailumo laipsnį, primenant jam, kad pakanka jam išviešinti Omaro Chajamo darbus ir visas pasaulis sužinos koks iš tikro yra Niutono “genijus”.

Issakui tai buvo daugiau nei šokiruojantis jo mokytojo atvirumas ir dabar jau kaip buvusio draugo. Jis buvo ant tiek įbaugintas tuo pokalbiu su Barau, tuo grasinimu, kad kelias savaites vaikščiojo kaip nesavas. Nors pats Barau ir negalvojo įgyvendinti to plano, kadangi į Niutono populiarumą buvo įdėti kai kurie liuciferiečių sumanymai. Būtų kvaila pačiam griauti piramidę jos statymo procese. Tačiau nuo tada pas Niutoną atsiranda idėja – išvogti ir sudeginti Omaro Chajamo traktato “originalus”, kad jau niekam nepasisektų jį šantažuoti ir apkaltinti plagiatu.

Jau po pusmečio po to pokalbio, 1677 gegužyje, būdamas 47 metų amžiaus Barau “greitai miršta”. Pasinaudojus duotomis aplinkybėmis, Niutonas spėjo iš Barau slėptuvės paimti visus popierius, tame tarpe ir Omaro Chajamo darbus, manydamas kad tame jis liko niekieno nepastebėtas. Po to, jis nukopijavo tuos momentus juose, kurie pagal jo nuomonę galėjo atnešti jam dar didesnę šlovę. Ir su pasitenkinimu, kuris būdingas tik psichiškai nesveikam žmogui, sudegino senovinius popierius, taip sakant visą “kompromatą” savo personai.

Tolimesnis Niutono gyvenimas tapo nuobodus. Jis galvojo, kad dabar yra visiškai laisvas, nors iš tikro tai buvo tik iliuzija, tinkamai sukurta jį manipuliuojančiais žmonėmis nuo “laisvųjų mūrininkų”. Iš tikro Issakas tapo dar daugiau priklausomas nuo jų nei anksčiau. Palepinant jo didybės maniją, žinoma savo interesais ir tikslais, jie išstato Issaką deputatu į parlamentą nuo Kembridžo universiteto, kad papildyti ten savo “daugumą”. Būtent papildyti, kadangi Niutonas buvo visai netikęs politikas. Vėliau jie jam už tai ne karto dėkojo ir stūmė į parlamento narius. Tais laikais apie jį plito anekdotas, kad bendrijų Palata tik kartą išgirdo Niutono balsą, kada jis kreipėsi į sargą su prašymu užverti langelį susirinkimų salėje.

Viskas būtų kaip ir nieko, bet po 13 metų, nuo Barau mirties, Niutonas, besimaudantis savo “savarankiškume”, pradėjo rodyti savo“dantelius”, valdžios troškimo, egoizmo, despoto charakterio bruožų, kurie jam būdingi buvo ir anksčiau, tik daugiau užslėptoje formoje. Jis toliau vykdė “laisvųjų mūrininkų” paliepimus, bet tik vis dažniau demonstravo savo atsieit nepriklausomybę ir į tuos paliepimus įnešdavo savo korekcijas, kurios tik pasunkindavo reikalą.

Kartą iškilo rimti Kembridžo universiteto dėstytojų nesutarimai su valdžia, kurie norėjo, jog universitetas būtų sustiprintas ir pavaldus katalikams. Į delegacijos sudėtį su peticija nuo universiteto valdžios, įėjo ir Niutonas. Liuciferiečiai jį specialiai išstatė, kad jis pasinaudodamas savo “didžio mokslininko” šlove ir autoritetu, pasakytų savo ryžtingą “ne”. Vietoje to, Niutonas būdamas baugia natūra, ypatingai prieš valdžią turinčius, prastenėjo neaišku ką. Padėtį išgelbėjo kiti delegacijos nariai ir vis tik universitetą atstovėjo. Bet liuciferiečia tai Issakui neatleido.

Po kiek tai laiko, žiemą, Niutono kabinete įvyko gaisras. Be to, žiaurus gaisras, atsieit kilęs iš nukritusios degančios žvakės ir kaip tai šauniai sunaikino darbus, kuriuos Niutonas ruošėsi išleisti: traktatai apie optiką, chemiją, kūrinį apie “akustiką”, rankraščiai apie spalvas ir šviesą, kiti “jo” darbai. Be to, gaisras lakoniškai praėjęs per Niutono popierius (ir net per tuos iš jo slėptuvės, kurie “nežinomu būdu” atsidūrė ant jo stalo) daugiau nieko nesugadinus taip ir baigėsi.

Kada Niutonas savo kabinete aptiko tą pelenų krūvą tai buvo ne šiaip sau šoke dėl to, kad sudegė darbai, kuriuos prie visų savo norų negalėtų atstatyti pagal atmintį, kadangi jie jo buvo nurašyti nuo Omaro Chajamo traktatų ir kitų senovės mokymų (o ne asmeniškai įdirbti) tai dar viena. Bet tai, kad ant tų pelenų gulėjo laiškelis su užrašu, kad Niutono sunaikinti Omaro Chajamo traktatai, buvo tik viena iš arabiško originalo kopijų, atliktų XIII amžiuje, štai tai iš tikro sukrėtė Niutoną. Be to, ant tiek stipriai, kad jis buvo ant išprotėjimo ribos. Per sekančius trejus metus jį vis lydėjo išprotėjimo priepuoliai, sunkūs psichiniai išsiderinimai, persekiojimo manija.

Į “jausmą” jį atvedė tie patys liuciferiečiai, pareiškę jam, kas jis gyvens ir kvėpuos taip, kaip jie jam įsakys. Niutono asmenybei tai buvo mirties nuosprendis visam likusiam gyvenimui. Jis tapo pilnai priklausomas nuo jų. Daug maž atstatęs savo sveikatą, Niutonas paprašė liuciferiečių surasti jam kokias nors pareigas Londone, kadangi buvo aišku, kad apie jokią mokslinę karjerą jau nebegalėjo būti ir kalbos. (Virgio trigrašis: nes visas genialumas sudegė gaisro metu, nebebuvo nuo ko kopijuoti). Liuciferiečiai suteikė jam galimybę išpirkti savo kaltę prieš juos ištikimai tarnaujant, įtaisant Niutoną Monetų kiemo prižiūrėtojo pareigose. Issakas ėmėsi to reikalo su savo charakterio subsaizerio nuoširdumu, bandant išsitarnauti prieš liuciferiečius, kad atstatyti sau buvusį pasitikėjimą. Ir iš tikro, tame reikale pasiekė sėkmės, sutvarkant Anglijoje monetinius reikalus. Už tai jis iki gyvenimo galo gavo aukštai apmokamą Monetų kiemo direktoriaus laipsnį. Na o toliau privilegijos užgriuvo jį kaip sniego lavina. Jį vėl išrenka ir parlamento narius ir Angilos Karališkos bendrijos narius. Tuo metu Omaro Сhajamo darbai, žinoma su Niutono autoryste, gauna jau aukštą įvertinimą už Anglijos ribų. Tų “darbų” dėka Niutoną išrenka ir Paryžiau mokslų akademijos nariu. Be to, už “mokslinius pasiekimus” Niutoną pakelia iki dvarininko titulo ir jis tampa “seru Niutonu”. Dalyvauja ministerijų ir parlamento komisijose, pagal liuciferiečių protekciją tampa Velso princesės kiemo filosofu.

Bendrai tai, liuciferiečiai per Niutoną stūmė savo darbelius, žymiai vertingesnius nei visi jo titulai sudėjus kartu. Niutonas puikiai suprato visą savo padėties marionetiškumą. Ir tai atsispindėjo jo despotiškume charakteryje senatvėje. Jis tapo susirūpinęs tuo, koks jo vaizdinys išliks sekančioms kartoms. Niutonas pozavo menininkams, kad šie pieštų jo portretus. Be to, taip dažnai pozavo, kaip tai tais laikais sau leisdavo tik karūnuotos asmenybės. Niutonas sėdasi rašyti dieviško žodžio kūrinių ir skaito save “dievo išrinktuoju”, kai kurių Biblijos momentų aiškinime. Jis pradeda rašyti tokias nesąmones...kad vėliau palikuonis stebėjosi, kaip tai galėjo parašyti... “didysis Niutonas”. Už tai pats Niutonas labai aukštai vertino tuos savo kūrinius ir laikė juos pagrindiniu savo gyvenimo reikalu. Todėl, kad tai iš tikro buvo jo darbai, kuriuos jis pats sukūrė,  tame tekste ir buvo tikrasis Niutonas, ne tas “laisvųjų mūrininkų” sukurta “didysis”, o iš tikro, nuostabaus mokslininko Omaro Chajamo darbų dėka. Niutonas mirė, kai jam jau buvo 80 metų. Bet ir po jo mirties “laisvieji mūrininkai” pilnai išnaudojo jo sukurtą autoritetą savo tikslų pasiekimui.

Paturėjo jį Archontai pagal visą programą...

Ne jį, o visą pasaulį, tame tarpe ir jus. Pažvelkite bent jau į mokyklinę programą, kaip ir šiandiena oficialiai pateikiamas Niutonas su “jo” dėsniais.

O koks skirtumas kas pateikė tuos dėsnius Issakas ar Omaras, juk nuo to jie nepasikeitė?

Skirtumas didelis. Pirmiausia, Niutonas nurašė tik tai, ką jam pažymėjo jo mokytojas Barau. O pats Barau vėl gi rėmėsi ne visu tuo ką išdėstė Omaras Chajamas traktatuose, o tik tuo, ką pats įstengė suprasti tų laikų žinių šviesoje. Todėl visuotinės traukos dėsnis pas Niutoną ir gavosi toks “apribotas”, tapo savotišku stabdžiu mokslui. O juk Niutono “moksliniai darbai” ilgą laiką buvo vertinami mokslininkų pasaulyje kaip nenuginčijama aksioma, dėl primesto jo autoriteto nuo “laisvųjų mūrininkų”, padarant iš jo savotišką stabą moksliniam pasauliui. O tai, atitinkamai stabdė bandymus patobulinti mokslą. O kai jau tas “nesusistygavimas” pradėjo aiškiai reikštis, “laisvieji mūrininkai” ir čia nepasimetė, iškėlė savo kitą naują “Niutoną numeris 2” – Albertą Einšteiną. (Virgio trigrašis: apie šį veikėją galima pasiskaityti plačiau čia http://atsibudimas.ucoz.com/news/

kur_veda_mokslo_klystkeliai_ir_kam_

tai_naudinga/2010-06-21-9)

Kas galėjo pagalvoti, kad Omaras Chajamas buvo toks didis mokslininkas?

Dar ir koks mokslininkas. Jis sugebėjo įnešti didelių indėlių į žmonijos mokslą, padarius visą eilę svarbiausių atradimų matematikos, astronomijos, fizikos srityse. Jis pirmą kart šios civilizacijos matematinių disciplinų istorijoje davė pilną lygybių klasifikaciją, tame tarpe linijinių, kvadratinių, kubinių. Išsiaiškino kubinių lygybių sisteminėje teorijoje, pagrindė algebrinių lygybių sprendimų teoriją. Be to, įdirbo muzikos matematinę teoriją. Aprašė bet kurio laipsnio pakėlimą iš sveikų skaičių metodą. Aš jau nekalbu apie kitas teorijas ir formules, kurias pasauliui pateikė Omaras Chajamas, kas liečia ne tik matematiką, astronomiją ir ypatingai fiziką. Tai buvo kaip tik tos žinios, kurios žmonijai būtų žymiai pagreitinusios mokslinių disciplinų pažinimą ir atitinkamai, žymiai daugiau būtų priartinę duotos civilizacijos mokslinį-techninį progresą, aplenkiant “tamsos” ir “egoistinių įsitikinimų” epochas. Bet deja, žmonės ir lieka žmonėmis...

Dar daugiau, tais laikais Omaras Chajamas buvo didingiausia astronomas. Ir jeigu visi tie traktatai, kuriuos jis parašė šioje disciplinoje būtų daėję iki šiuolaikinių mokslininkų, tai dabar žmonės, tų žinių dėka, būtų pasistūmėję moksle toli į priekį, nes jo darbuose yra žinios, kurios šiuolaikiniams astronomams, su visa savo technika, dar neatvertos.

Žinios yra žinios, aš jau kažkada sakiau, kad tai tik duomenų bankas, saugomas Šambaloje. Žinoma, civilizacijos vystymosi procese, egzistuoja atitinkami laiko taškai, per kuriuos išduodama atitinkama informacija, per žmogaus pasąmonę, daug maž toje disciplinoje paruošto. Bet kada tarp žmonių atsiranda tokios dvasinės Asmenybės ir dar su tinkamu interesu mokslui, toks žmogus gali semtis informaciją praktiškai neribotai, atitinkamai, pagreitinant duotos civilizacijos vystymosi procesą bendrai. Kaip taisyklė, tokie žmonės žymiai lenkia savo laiką. Bet čia atsiranda viena problema. Pagreitintas civilizacijos vystymasis daugumoje priklauso ne tik nuo gautų žinių, bet ir nuo žmogiškojo faktoriaus – žmogiško tų žinių suvokimo laipsnio. O tai savo ruožtu, priklauso nuo daug ko: pradedant nuo visuomenės dvasinės būsenos ir atitinkamai, kiekvienos asmenybės atskirai, užbaigiant Archontų veiklos aktyvavimo lygiu.

Pavyzdžiui, kad ir paimti Omarą Chajamą, jo mokytojas, kuris buvo Bodhisatvos Agapido mokinys, pastatė jaunąjį Omarą į dvasinį kelią. Ir tiesa, reikia paminėti, kad pradėjo jį Omaras Chajamas nuo dvasinės praktikos “Lotoso Žiedas”, kuria jis sėkmingai užsiiminėjo per visą savo gyvenimą. Kadangi jaunuolis buvo švarios širdies žmogus ir dar parodė interesą mokslui, mokytojas atskleidė jam tai, kaip galima ant turimų žinių bazės gauti naujas žinias, panaudojant atitinkamas dvasines praktikas. Omaras ne šiaip sau susidomėjo tuo. Jis pradėjo nuosekliai dirbi tikslo pasiekimui. Pradžioje, kaip ir patarė mokytojas, jis papildė savo žinių “bazę” praeitų kartų mokslininkų patirtimi, mokantis mokslų Nišapure, Balche, Samarkande, paraleliai praktikuojant duotas jam dvasines praktikas. Ir jo darbo su savimi rezultatas jau aiškiai buvo, kai jam buvo 25 metai, kada kaip aš jau sakiau, buvo parašyta solidūs moksliniai traktatai. Tai buvo tik pradžia. Dar daugiau, su laiku pas Omarą atsivėrė aiškiaregystės dovana, nors jis to ir nesiekė. Tai, iš principo, buvo jo dvasiniame vystymesi lydintis efektas.

Tai štai, Omaras Chajamas įgavo šlovę tarp žmonių, savo aiškiaregystės dėka ir kaip didis astronomas-pranašas. O tais laikais astronomija neatskiriamai buvo susijusi su astrologija. Astrologas privalėjo valdyti ne tik, kaip šiandiena sakoma, psichologija (žmogiškos psichikos subtilybėmis), kosmografija ir menu sustatinėjant horoskopus, bet ir žinoti geometriją, mokslą apie skaičių savybes, turėti enciklopedinių žinių.

Omaro žinias, talentą įvertino ir tie, kurie buvo valdžioje. To dėka Omaras Chajamas galė užsiimti moksliniais tyrimais princo Hano Šans al Mula dvare. 26 metų amžiuje jį pakvietė tarnauti karališkame dvare pas Malik šacho sultoną Isfarano mieste.

Būtent Omarui buvo patikėta tais laikais stambiausios pasaulyje Isfarano observatorijos statyba. Ji buvo pastatyta pagal Omaro brėžinius o vėliau jo ir vadovaujama. Omaras parinko gerą kolektyvą. Oficialiai jam buvo pavesta įdirbti naują kalendorių, ką jis sėkmingai ir atliko. Bet paraleliai tam darbui Omaras, ne tik kad patobulino stebėjimo įrangą, įdirbo veidrodinį teleskopą, jis išvedė astronomines lenteles “Zindži Malik- šachi” (pavadintomis jo Malik- šacho garbei, kaip tada buvo priimta). Bet svarbiausia – jis padarė tai, kas buvo visiškai neordinaru tiems laikams: apjungė fiziką ir astronomiją formulėse ir dėsniuose, kurie net šiandiena išlieka ne tik kad aktualiais, bet ir daugumoje nežinomi šiuolaikiniams mokslininkams. Vien tik ką reiškia jo aprašymas, šiandiena taip vadinamos “tamsios materijos”, iki kurios esmės mokslas iki šiol negali prisikasti.

Taip kad Omaras Chajamas buvo tikras Mokslininkas-Enciklopedininkas iš didžiosios raidės. Apie jį pagarbiai atsiliepė praktiškai visi jo laikmečio žmonės, vadinant jį “Moksliškiausiu amžiaus vyrų”, “Tiesos įrodytoju”, “Vakarų ir Rytų filosofijos karaliumi”. Bet pagrindinė jo  pravardė, kuri pabrėžė jo esmę, buvo “Išminčius, savo širdyje išauginęs Gyvos Meilės daigelį”.

Taip toks didis žmogus buvo, o paklaus bet ko, ką žino apie jį šiuolaikinis žmogus? Geriausiu atveju pasakys, kad tai buvo toks rytų poetas, “lėbautojas, pijokas, triukšmadarys”.

Deja. Nors Omaras Chajamas nebuvo nei lėbautojas, nei girtuoklis, nei triukšmadarys, kaip jį nori pateikti masėms “laisvieji mūrininkai”. Iš esmės, tai yra daroma jų tam, kad paslėpti savo žmones (Virgio trigrašis: čia turbūt kalbama apie Niutoną, Einšteiną ir panašius jų niekšelius) ir neleisti Tiesai atsirasti pasaulyje.

Omaro Chajamo eilėraščiai turi dvigubą prasmę. Jis specialiai apvilkdavo savo mintis žodine simbolika, panaudojant gyvenimiško plano ypatingą leksiką, kad išreikšti tai, ką jis pasiekė dvasiškai. Tai suteikė galimybę laisvai išreikšti tai, ko negalima buvo sakyti garsiai atviru tekstu. Jis panaudojo sufijų metodą, su kurių mokymu ir kūryba jis buvo gerai susipažinęs, pas kuriuos žemiškos Meilės išreiškimas simbolizuoja Meilę Dievui, susitikimas su mylimuoju – kelio pas Dievą paiešką, nušvitimą. Vynas buvo suprantamas kaip Išminties šaltinis, dieviška palaima, dieviškos ekstazės pasiekimas. Molio žiedėjas, žiedimo dirbtuvės – tarpusavio santykiai su kūrėju, pasauliu ir individu. Nereikia užmiršti, kad Omaras gyveno musulmoniškoje šalyje. O koranas draudė vyno vartojimą. Dar daugiau, Omaras garbino ir persišką poeziją. Kad spręsti apie jo eilėraščius, reikia pirmiausia žinoti, kokią reikšmę turi vynas persų poezijoje. Bet tokios “smulkmenos” kaip taisyklė, Omaro kūrybos vertinimuose žinoma praleidžiama.

Tasai, kuriam nebėr šioj žemėj paslapčių, 
Kuris išmintimi iškilo lig žvaigždžių, 
Suglumo priblokštas, suvokęs esmę Tavo, 
Ir – kaip dangaus taurė – palinko nuo minčių. 

Jei pats Aukščiausias mums kasdienės duonos duoda, 
Tai kiekviena riekė nuo amžių atmatuota. 
Nereikia sielotis dėl to, ko negavai. 
Verčiau mes būkime laisvi nuo to, kas duota. 

Jei aš lemties knygas tvarkyčiau kaip geidžiu, 
Tai perrašyčiau jas naujai nuo pat pradžių. 
Aš liūdesį visai išginčiau iš pasaulio 
Ir galvą išdidus iškelčiau lig žvaigždžių. 

Mes amžių paslapties nežinom – aš nei tu. 
Nerasime vardų žvaigždynam – aš nei tu. 
Mes kalbamės abu pro skraistę. Ji nukris – 
Ir dings, ką ligi šiol vadinom „aš“ ir „tu“. 

Kur mūsų atvanga, kur atilsio dalia? 
Ar gausime nurimt klajonių šių gale? 
O, kad galėčiau vėl po daugel daugel amžių 
Iš žemės gelmenų išdygti žolele. 

Pasaulį kuriančio dangaus svajonės – mes. 
Žinojimo versmė – protingi žmonės, mes. 
Visatos skritulys – kaip inkrustuotas žiedas, 
Brangiausias jo akmuo – be abejonės, mes. 

O Viešpatie, gana, gana man šios būties, 
Aš sotus nuo vargų, bėdų ir nevilties! 
Jei Tu iš nebūties gali sutverti būtį, 
Meldžiu, vardan būties ištrauk iš prapulties! 

Žmogau, ar gyveni? Tik saugais ir ginies. 
Bet būk visad smagus, nors engs ir varinės. 
Ieškok tik išminties, nes visas tavo būvis – 
Iš dulkių ir lašų, iš vėjo ir ugnies. 

Kentėdamas žmogus širdy jau laisvę nešas. 
Sugniaužtas kriauklėje perlu sustingsta lašas. 
Dar bus pilna taurė, kuri dabar tuščia, 
Dar dideliu turtu pavirs ir lobis mažas. 

Ką žemėj šioj turi, suaižės ir sukris, 
O rankose paliks tik vėjo sūkurys. 
Tu rūpinkis įgyt kitų, ne žemės turtų, 
Nes žemiškus tiktai vaizduojiesi turįs. 

Tu, keturių pradžių sūnau šiame žvaigždyne, 
Iš amžių išminties priimk teisybės žinią: 
Žmogus tu ir žvėris, ir angelas, ir velnias – 
Ir viskas tavyje į viena susipynę. 

Nepavydėk, jei ką regi turtingą, didį – 
Saulėtekį visad saulėlydis palydi. 
Gyvenimas – tai lyg atodūsis, tu jį 
Akimirkai gavai – tik nuomot, ne valdyti. 

Kur rojus, pragaras? Sakai, danguj, aukštai. 
Aš įsitikinęs, jog melas visa tai. 
Nes rojus, pragaras – tai ne visatos sferos, 
Nes rojus, pragaras – tai sielos du krantai. 

Žvaigždynai, mums žėrį ugnim dangaus begalio, 
Nulėmę kelią tau, nežino patys kelio. 
Išminčiau! Kai blaškais dvejonių miglose, 
Laikykis išminties tau nutiesto siūlelio. 

Ką regime aplink – tik išviršės tėkmė. 
Lig dugno po bangom – dar didelė gelmė. 
Tikrove nelaikyk ryškaus pasaulio vaizdo, 
Nes neįžvelgiama slapta daiktų esmė. 

Gražu pasigėrėt, kai dirvon sėkla krinta; 
Gražiau – kai tau pačiam širdin tiesa įšvinta. 
Bet gėrio troškulį sužadinti laisvam – 
Tai dar gražiau, negu išlaisvint surakintą.

Jis tikėjo į absoliutų Dievą Vienį, jis ėjo pas Dievą per švarias Žinias ir buvo žymiai aukščiau religijų. Nors visada su pagarba žiūrėjo į islamo tradicijas. Ir patikėkite manimi, kad islamą, kaip religiją, yra už ką gerbti.

Vadinasi jo eilės turėjo dvigubą prasmę?

Taip ir to dėka kiekvienas, kas susipažinęs su jo poezija ir šiandiena randa savo uogelę, išeinant iš savo dorovingumo laipsnio, gyvenimo patirties ir žinių. Omaras Chajamas rašė persų kalba “forsi”, tokia savotiška Rytų literatūros “lotynų” kalba, kurioje labai daug specifinių terminų, savotiškų supratimų, senovinių reikšmių. Ir tiesa, tie eilėraščiai, kuriuos jis rašė savo mokslinių darbų juodraščių kraštuose, paprasčiausiai jam buvo kaip savotiškas atsipalaidavimas, dvasiniu skrydžiu. Ir daugelis jo eilėraščių užrašyta jo draugų iš atminties. Ir antra, žymiai vėliau, žmonės kurie užsiėmė jo eilėraščių vertimu, praleisdavo juos per nuosavus gyvenimo suvokimus, savo pasaulėžiūrą,  tuo pačiu apvelkant tokį vertimą laisva savo eiliuota forma, kat tai atrodytu kaip eilėraštis kitoje kalboje. Taip ir vyko kai kurie esmės iškraipymai. Originale žinoma jo eilėraščiai skamba nuostabiai.

Į eilėraščius įdėta Omaro Chajamo Sielos dalelė, nors jų autoriaus jau nebėra gyvųjų tarpe, tiksliau nėra jo gyvo kūno, ta poezija iki šiol veikia žmonių Sielas, priverčiant jas prabusti. Žmonės kažką tai jaučia, o ką, negali suprasti. Juos traukia prie jo eilėraščių. Ne veltui apie Omaro Chajamo eilėraščius sakoma, kad jie nežino nei laiko, nei nacionalinių ribų, jaudina žmonių mintis, priverčia juos susimąstyti apie savo gyvenimo prasmę. Ir visa tai, pastebėkite, nežiūrint į visą “laisvųjų mūrininkų” maišimą tam, kurie stengėsi, kad Omaro Chajamo vardas būtų nutrintas amžiams. Kaip jie nestabdė Omaro Chajamo populiarumo augimo procesą Europoje, kad nenušvistų jų tikrieji reikaliukai, tas procesas vis tiek tapo neišvengiamu. Juokingiausia, kad ir šiandiena “laisvieji mūrininkai” bando diskredituoti Omarą Chajamą visuomenės akyse. Šiai dienai žinoma apie 5000 jo eilių, nors didžioji dalis iš jų – tik prirašyti jo vardui ir ne daugiau. O tarp jų yra tokių, kurie paprasčiausiai sukelia tik juoką žinančiam žmogui.

Omaras nešė naudą žmonijai ir kaip gydovas. Omaras Chajamas garbingai praėjo patį sunkiausią išbandymą – išbandymą pinigais ir valdžia. Ir, iš esmės, jis išgyveno iki senatvės, bet nemirė. Jis išėjo. Prieš tai pasakydamas kada tai bus ir kokioje vietoje liks jo kūnas. Taip ir buvo.

Štai jums du pavyzdžiai: Niutonas ir Omaras Chajamas. Pirmasis visą gyvenimą pratarnavo tamsai, o kitas – šviesai. Niutonas – vagis, kuris visą gyvenimą pragyveno su vidine gėda ir išėjo į mirtį su tokia karma, kurios ir priešui nepalinkėčiau. Omaras Chajamas per gyvenimą padarė didelį šuolį dvasiniame vystymesi. Ir savo darbu sukūrė ne tik daug naudingo žmonėms, bet ir dirbdamas su savimi sugebėjo išeiti iš šio pasaulio į žymiai aukštesnes sferas...